Snapu į priekį

Laiškas iš Australijos

JURGIS JANAVIČIUS

Žiūrėk, dar tuščia vieta! Snapu į priekį ar atbulą? Snapu į priekį. Įvažiavom. Prieš mus atsivėrė platus vaizdas jūron. Iš kairės stovėjo naujas juodas visureigis, iš dešinės sunkvežimėlis, dėžėj įrankiai, kastuvai ilgais kotais, laužtuvas, plastikiniai kibirai, brezento ritinys. Kabina buvo tuščia. Taip bent atrodė iš toliau. Kai sustojom, pasirodė, kad prie vairo, smuktelėjęs kiek žemiau, sėdi vyras. Tamsiai pilka striukė, pilka kepurė. Rankos giliai striukės kišenėse. Ant sėdynės, prie vyro šlaunies, detektyvas „Kill Me Once“, autorius Jonas Osborne’as. Žmogus nejudėjo. Akys buvo praviros.

Autoriaus piešinys

Meno studijų kolega Philipas P. užaugo dideliam ūkyje Pietų Australijoj. Tėvo, pasakojo jis, dažnai nebūdavo namie. Kai paklausdavau, kur jis, motina atsakydavo – tėvas turįs reikalų miestelyje. Man labai knietėjo sužinoti, ką jis tenai veikia. Kartą sėdau ant dviračio ir nusigavau ten. Miestelis, Nuriutpa, nedidelis, aš vaikštau pagrindine gatve, žiūriu – tėvo automobilis. Netoliese aludė. Praveriu duris, tėvas, matau, sėdi prie baro atokiau nuo spūsties, priešais jį alaus stiklas. Tėvas žvelgia į tolį. Aš vėl vaikštau po miestelį. Po valandos ar gal daugiau vėl praveriu aludės duris. Tėvas sėdi kaip sėdėjęs. Stiklas vis dar beveik pilnas. Tada aš grįžau namo.

Mums grįžtant po pasivaikščiojimo aukštu pajūrio krantu, sunkvežimėlis, stovėjęs, kaip ir mes, snapu į priekį, ėmė judėti atbulas. Šviesiai mėlynas dūmelis pukšėjo iš išmetamojo vamzdžio. Pasklido svilintos alyvos kvapas.