Šikšnosparnių, žudynių, mūšių, smuklių ir plėšikų paneriais

LIUDVIKAS GIEDRAITIS

Žygis Vilniuje: Žemieji Paneriai–Aukštieji Paneriai–Žemieji Paneriai (9–10 km)

Medžių tankmėje - senasis Panerių tunelis. Autoriaus nuotrauka

Žygio pradžia – Vaduvos stotelė Savanorių prospekte. Iki 1940 m. ši vietovė buvo Vilniaus miesto riba. (Sostinės kūrimosi pradžioje jos ribas žymėjo, kaustė gynybinės mūro sienos, vėliau ilgai „pasienis“ siekė dabartinę Savanorių ir S. Konarskio gatvių sankirtą, kur dabar Muitinės g., kur iš tolo švietė vadinamieji Baltieji vartai su bronziniais raiteliais, kur ilgus amžius šalikelėj stovi šventasis Jackus, siejamas ir su keliaujančiųjų globa. Dabar vakarines Vilniaus ribas „sulaiko“ Vokės upė…)

Nuo stotelės žengiam truputį į priekį – kairėn į Ūmėdžių g., iš jos už poros šimtmetrių – į dešinę, į Vaduvos g. Už kilometriuko asfaltuota danga baigsis (tarsi savaime ženklintų buvusią miesto ribą), traukiam tiesiai paprastu „plikos žemės“ keliuku. Dešinėje – pušų sūpuojamas kalno šlaitas. Už 150 m – vienišas vienaaukštis mūrinukas. Prieš jį, keliui išsišakojant, sukam į kairę (tolyn nuo šlaito). Ten dar ariama žemė, krūmokšnynai, visiškai kaimiškas vaizdas. Už 100 m – vėl išsišakojimas: einame tiesiai paprastu takeliu, ne lenkiančiu kairėn platesniuoju. Tas per žolę nužaltinėjantis takeliūkštis atves prie didingos geležinkelių sankasos ir… į jos žemes neriančio ilgo gelžbetoninio urvo. Bandom lįsti: 50 m žingsnis po žingsnio tamsos žarnoj! Kai išlendam, patenkam į labai nuošalų medinių namiūkščių, išsidraikiusių tarp stačių šlaitų, kaimelį, dabar vadinamą Zuikių gatve. Už nugaros – aukštų aukščiausias geležinkelio pylimas. Nuėjus apie 300 m netikėtai pasimato cementiniu apvadu įrėminta kito „urvo“, tik tūkstančius kartų didesnio, anga. Esam buvusio Panerių geležinkelio tunelio prieigose. XIX a. vidury carinė Rusija, tiesdama rekordinio ilgio (1300 km) geležinkelį į Vakarus (Sankt Peterburgas–Varšuva su atšaka nuo Kauno į Karaliaučių), be kliūčių paklojo beveik tūkstantį kilometrų bėgių, tačiau Lietuvoje ties Paneriais ir prieš Kauną įsibedė net į dvi dideles kalvas ir po jom teko raustis… Šį tunelį projektavo vokiečių, prancūzų inžinieriai (su jais – lietuvis Stanislovas Kerbedis). Šimtai darbininkų kasė, vežiojo žemes trim pamainom: 30 mėnesių alinančio darbo, kol 1862 m. pavasarį 427 m ilgio „urvas“ buvo iškastas. Rašoma, kad į Vilnių (nuo Daugpilio) pirmasis traukinys atpūškavo 1860 m. rugsėjo 4 d. Stebuklingas tai esą buvo žmonėms reginys: dūmų, garų gaurais pasišiaušęs metalinis liūtas! Po mėnesio iki tada kasamo tunelio penkių vagonų traukiniu teikėsi prisistatyti ir pats jo didenybė caras Aleksandras II – įmūrijo vieną plytą į tunelio sieną. Mentė, kuria jis tai darė, plaktukai, skiedinio dėžė bemat, sakoma, atsidūrė muziejuje… Šiuo tuneliu traukiniai važinėjo ir Antrojo pasaulinio karo metais. 1944 m. traukdamiesi iš Lietuvos vokiečiai ketino į jį įstumti keletą vagonų su sprogmenimis, išdraskyti, bet nesuskubo. Pokariu Panerių stočiai labai išsiplėtus, urvo bėgių nebepakako, teko pilt galingą sankasą (pro ją pralindom), kloti papildomus… Taip tunelis liko nereikalingas, apleistas, neprižiūrimas, į jį pro plyšius vietomis ėmė byrėti smėlis: kalnas po truputį tarsi užgydo žmonių jam padarytą žaizdą. Didesniuoju šio tunelio broliu, 1,28 km ilgio tuneliu prie Kauno, traukiniai sėkmingai nardo iki šiol.

Visur šiukšlės. Tunelio gerklė taip pat pilna to turto… Aikštelėje, per kurią kadaise traukiniai garmėjo į šią ilgą burną, vaikai žaidžia krepšinį. Esam Lietuvoj! 1997 m. tunelis įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Šviesesnieji paminklosaugininkai svajoja tokį retą statinį atgaivinti, įkurti jame Lietuvos transporto muziejų…

Nuo tunelio krašto šimtmetrį grįžtam atgal, sukam į dešinę. Lomoj lieka kaimas, šlaitai – kylam asfaltkeliu…

Ši vietovė savaip išskirtinė mitologiniu požiūriu. Už penketo kilometrų yra Vilkpėdė, o čia – Kiškių „kampas“. Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus liudijimu, vietovių su vilko ir kiškio pavadinimais (Vilkmergė, Vilkpėdė, kiškių bažnyčia) randama būtent lietuvių genties teritorijoje (tarp Neries ir Nemuno) didžiojo kunigaikščio valdose, jo medžioklės plotuose – ne toliau kaip dešimt kilometrų nuo dvaro ir iki penkių viena nuo kitos. Jos esą sietinos su lietuvių senojo (ikikrikščioniškojo) tikėjimo deivės Žvėrūnos-Medeinos kultu, XIII a. pirmoje pusėje (Mindaugo laikais) labai reikšmingu tarp karių-medžiotojų. Kario, medžiotojo, nugalėtojo simbolis – vilkas, aukos – kiškis. Manytina, prieš medžiokles jose buvo atliekamos apeigos: vienose už medžiotojų sėkmę, kitose už laimikį, auką. Gal ir šioje vietoje yra buvusi kokia „kiškių bažnyčia“ (akmuo, kalnelis), kur, tarkim, Mindaugo žyniai prieš valdovo medžioklę deivei Žvėrūnai-Medeinai aukojo už ausų laikomą kiškį. Buvusių apeigų, apeiginių medžioklių aidai, sakoma, atsišaukia ir tradicinėse Kalėdų laikotarpio giesmėse: „Tu kiškeli, leliumoj… neiššokinėsi, leliumoj…“ O seneliai ir mūsų laikais anūkams rodo „kiškių bažnyčią“: prie ausų suėmę galvą, kelia į viršų…

Romos imperijos laikais nė vienas karo vadas netęsdavo žygio, jei kelią perbėgdavo kiškis (auka): tai esą reiškė, kad dievai nepalankūs, užsirūstinę, žemė dreba, kiškelis tai jaučia ir jau bėga… Sakoma, kad ir Napoleonui žygiuojant į Maskvą ilgaausis perbėgo kelią, bet didysis prancūzas nebuvo prietaringas (kas jam atsitiko, sužinosim vėliau).

Nuo tunelio pradžios miško keliuku žengiam dešinėn – link kalnelio. Už puskilometrio kelias išsišakoja, bet eiti reikia dešiniuoju (arčiau šlaito, į tunelio pusę), prastesniu. Už 200 m jis vėl išsišakoja, vėl reikia sukti į dešinę. Užlipę ant kalniuko patenkam prie antrojo tunelio galo (apėjome visą „pradurtą“ kalvą). Jos viršuje netoli krašto – didžiulė piltuvo formos įgriuva. Atsargiai – tai, aišku, prakiuręs tunelio stogas, smėlis byra žemyn. Šioje pusėje dar šiaip taip galima giliau įsismelkti į tunelio tamsą. Ten, sakoma, labai gera vieta įvairių rūšių šikšnosparniams, netrikdomi žiemą, vasarą jie ten ramiai gyvena.

Nuo tunelio angos traukiam tiesiai pagal buvusius (menamus) bėgius Agrastų g. kryptimi. Priėję „žirafinį“ tiltą virš bėgių voratinklyno dešinėje vikstelkim į jį: iš viršaus atsiveriantis vaizdas akivaizdžiai paliudys, koks kadaise reikšmingas geležinkelių mazgas buvo (gal dar bus) Paneriai. Per pastarąjį dvidešimtmetį (žlugus tarybinei galybei) vagonus nemenka dalimi jau pakeitė milžiniški vilkikai. Jų daug matosi ir anapus bėgių plačioje asfaltuotoje aikštėje šalia milžiniško naujo balto pastato (sandėlyno, ne kitaip). Iki 2007 m. ten visiškai kitokie vaizdai vaizdeliai kirbėjo. Akivaizdumo dėlei palieku šio maršruto ruožo tuometinį, pirminį, aprašymą.

(Nuo tunelio angos žengiam į dešinę – statmenai per bėgių voratinklyną. Anapus – keturaukštis geležinkelininkų tarnybinis pastatas, toliau – cementinė balta tvora, seni vartai (išlūžę, išvirtę). Pro juos patenkam į buvusį karinį miestelį, pilną tuščių apleistų vaiduokliškų namų: kareivinių ir kitokios karinės paskirties pastatų. Vienas kitas ir gyvenamas daugiaaukštis stūkso. Nuo 1939 m. tarybmečiu ten telkėsi karinis geležinkelininkų padalinys – 1992 m. jis pasitraukė su visa okupacine kariuomene. Paliko viską tvarkingai. Bet, matyt, vis tiek reikėjo, kad mūsų vadovų valia tas likęs neišvežamas turtas (buvęs puikus valgyklos pastatas, kultūrinės paskirties namas, net stadionas…) būtų apleistas, išdaužytas, išlupinėtas, išnešiotas, išardytas. Tokia jau, matyt, Lietuvos dalia. Dabar šis vaiduoklynas oficialiai vadinamas Kibirkšties g. Mūsų (keliauninkų) užduotis – už vartų pasukus kairėn prasibrauti pro tuos nuostabiausius geležinius laužynus, cementines griuvenas, tvoras, užtvaras ir patekti į Vilijos g., iš jos – prie tilto, ant aukštų „kajukų“ žergiančio virš nesuskaičiuojamų, įmantriausiai susipynusių „gijelių“, sakytum, Panerių kraujagyslių. Nusileidę nuo tilto, sukam į dešinę…)

Agrastų gatve (paprastu asfaltkeliu) žygiuojam apie kilometrą – iki žudynių vietos. Nuošaliame pušyne šalia iš visų pusių susibėgančių bėgių (nuo Trakų, Kauno, Druskininkų, Daugpilio) Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai įsteigė koncentracijos stovyklą. Ant akmens likęs tarybinių laikų užrašas liudija: „Čia Panerių miške nuo 1941 m. iki 1944 m. liepos hitlerininkai sušaudė daugiau kaip 100 tūkstančių tarybinių žmonių. Slėpdami savo nusikaltimo pėdsakus, fašistiniai okupantai nuo 1943 m. gruodžio degino sušaudytųjų lavonus.“ Kitas užrašas, įterptas jau po Atgimimo, žydų, lietuvių ir rusų kalbomis teigia: „Tarp nužudytųjų Panerių miške – 70 tūkst. žydų: vyrų, moterų, vaikų.“ Dabar čia Panerių memorialas. Yra muziejus. Į kairę ir dešinę nuo asfaltkelio tarp pušų – grioviai, didžiulės duobės, kurių dešimt, visos buvo pilnos sušaudytųjų… Kad būtų neįmanoma nužudytuosius suskaičiuoti, juos imta deginti, trupinti lavonų kaulus, vėl deginti, stambesniuosius bandyta išsijoti, smulkinti, deginti… Duobėse vyrai visa tai dirbo grandine surakintomis rankomis, maisto jiems nuleisdavo… 1944 m. gegužės 17–20 d. ten buvo sušaudyta 80 Lietuvos savanorių. Bėgių pusėj įmūryta atskira lentelė „Lenkų karių kapavietė 1941–1944“. Daug ten guli ir Vilniaus krašto lietuvių: Auksel, Bubnis, Giegulis, Kardis, Meylis, Pieczul, Putno, Zawicza… Žaizdos žemės mūsų.

Pro kapavietę traukiam bėgių pusėn. Ir vėl tarp geležinkelių – kapas. 1939 m. į Mažąją Lietuvą įsiveržus vokiečiams, lietuvybės skleidėjo, lietuviškosios spaudos puoselėtojo Endzio Jagomasto šeima (du sūnūs, dukra su vyru) atsikėlė į Vilnių, bet pirmomis karo dienomis vokiečiai ir ten juos surado, bemat visus išžudė…

Eidami tolyn pagrindiniu keliu už 150 m prieinam pylimą, prie kurio dar žymu buvę vartai, sargybinių bokšteliai. Pro juos atvestieji, atvežtieji nebegrįždavo (mes traukiam priešinga kryptimi)… Už pylimo po kojom – bruko akmenys, sukloti XIX a. antroje pusėje. Buvęs kelias vedė Gardino kryptim, tad ir vadintas Gardino pašto traktu (žodis reiškia iškirstą miško juostą). Sukam į dešinę, už 50 m – geležinkelis, dar už 100 m – net keturios geležinės juostos. Jas peržengę turim vėl patekti ant to dabar jau nunykusio, bet kadaise labai reikšmingo kelio. Už 300 m įsibedam į aukštą sankasą. Ropščiamės. Viršuje dar kelios poros bėgių. Čia jų visas voratinklynas! Viena pora suka kairėn, kita varo tiesiai, dar kita įsibeda į sankasą – aklakelis. Atkakliai peržengiam žaltinėjantį geležyną, ritamės žemyn nuo sankasos, vėl traukiam žolės nukariaujamu mirusiuoju traktu. Už 800 m pasiekiam itin judrų kelią, dabar vadinamą Galvės gatve (vedančia iš Vilniaus į Trakus, pietvakarių, pietryčių Lietuvą). Tęsdami kelionę jo pakraščiu, dar kartą pasiekiam ir senojo bruko ruožą, abipus apstotą randuotų, gumbuotų senutėlių tuopų, gal dar menančių tarp jų virus judrų gyvenimą… Po jomis prieinam dabartinę autostradą Vilnius–Kaunas (pradėtą tiesti 1940 m., projektuotą Gabrielio Landsbergio-Žemkalnio). Reikia saugiai pereiti abi pašėlusias juostas. Geriausia – tiltu virš jų.

Anapus dešinėje – degalinė, pievutėj skulptūrėlės įmantrumas, o kairėje – vėl senojo, bruku grįsto trakto uodegytė. Ten pasukus pasimato 2001 m. pastatytas paminklas (ant postamento įtaisytas pusiau gulintis granitinis kryžius „Už jūsų ir mūsų laisvę“, liudijantis, kad būtent šioje vietovėje, vakarinėse Vilniaus prieigose, kur kirtosi trys reikšmingi keliai (iš Trakų, Gardino, Kauno), yra „Lietuvos ir Lenkijos sukilėlių, vadovaujamų Antano Gelgaudo, ir Rusijos kariuomenės 1831 m. birželio 19 d. mūšio vieta“. Visa Lietuva jau buvo apimta sukilimo, kai jo vadai suprato (pasak istorikų, labai pavėluotai), kad karinę ir politinę sėkmę gali nulemti tik Vilniaus užėmimas. Nuo Rykantų atžygiavo A. Gelgaudo vadovaujami sukilėliai (apie 13 tūkstančių), turėję 28 artilerijos pabūklus, o Paneriuose jau buvo įsitvirtinusi 17 tūkstančių kareivių caro armija su 58 pabūklais. Į atakuojančiuosius, rašoma, iš patrankų buvo iššauta ne mažiau kaip 2560 stambių ir 91 440 smulkių sviedinių. Žuvo apie 600 sukilėlių. Prasiveržti į Vilnių nepavyko. Sukilimas žlugo. Lietuvoje prasidėjo rusų siautėjimas: dvarų griovimas, žmonių persekiojimas, trėmimas… Šių kautynių nesėkmės priežastys aiškinamos tuo, kad puolimas buvo užvilkintas, caro kariuomenė turėjo daug laiko gerai įsitvirtinti, sukilėliams nepavyko veiksmingai panaudoti artilerijos, prastai vadovauta (generolas A. Gelgaudas esą metęs štabą ir pats beatodairiškai puolęs į mūšį)…

Kairėj – sena, daug kartų perstatyta didžiulė paplentės smuklė (jų yra buvę bene keturios), šalia bažnyčia, dešinėje kapinaitės, kyšo koplyčios bokšteliai. Ši vietovė po krikščionybės paskelbimo buvusi paskirta vyskupams, tad esama nuomonių, kad viena iš ankstyviausių bažnyčių Lietuvoje atsirado būtent ten, reikšmingų kelių į Trakus, Kauną sankryžoje…

Senojo trakto akmenimis, 1852 m. klotais iki pat Kauno, leidžiamės žemyn (be abejo, į Vilnių). Labai pavojingo tai būta kelio ruožo, strimgalviais neriančio, grąžtu besisukinėjančio. Dabar jis paskelbtas paminklu (pasak žygių pėsčiomis Vilniuje šauklio Algimanto Jucevičiaus, tai vienintelis paminklas, kurį galima trypti!). Abipus – skardžiai. Sakoma, šioje vietoje vežimais, karietomis kadaise kylantys ar besileidžiantys žemyn pyškindavo iš šaudyklių, tuo įspėdami, kad kiti palauktų… Seniausias (pirminis) kelias leidosi kiek dešiniau nuo dabartinio – netoli bažnyčios tarpekliu tarp kalvų smuko žemyn į lomą. Ypač geros sąlygos ten buvusios plėšikams. Net Motiejus Valančius rašė, kad, pistoletais, peiliais, šautuvais ginkluoti, jie kalne po nulinkusiais medžiais turėjo urvus, iš kurių puldavo keleivius. XVIII–XIX a. sandūroje plėšikai net atvirai gaujomis siautėjo. Šiose apylinkėse į organizuotą junginį (apie 200 žmonių) juos buvo subūręs labai gabus žmogus, mokėjęs daug užsienio kalbų, jo pavardė buvo Pilkarskis. Apiplėšinėjo, sakoma, turčius. Prireikė net kariuomenės susigrumti su jo gauja…

Nusileidus pakalnėn laikas prisiminti Napoleoną, neįvertinusį jam kelią esą perbėgusio kiškio ženklo. Kai 1812 m. vasarą karalių, carų nekentęs didysis prancūzas su kariuomene traukė į Maskvą, birželio 28 d. būtent čia jį svetingai pasitiko ir sveikino Vilniaus miesto valdžios delegacija. Po pusmečio žiemą prancūzų kariuomenės dar išlikę daliniai traukdamiesi vėl atsidūrė šioje vietoje, kalno papėdėje. Pats Napoleonas rūko nurūko savais keliais, o apie jo kariuomenės likimą prie Panerių kalno laišką jam vėliau parašė maršalas Neyus: esą už 4 ljė nuo Vilniaus yra kalva, prie kurios kazokų persekiojama nuo bado ir šalčio leisgyvė prancūzų kariuomenė priėjo gruodžio 10 d., bet nepajėgė užvežti nė vienos patrankos ar sunkesnio vežimo, net iždo dėžių su pinigais. Pinigus išsidalijo (dalį pagrobė kazokai), visa kita paliko pakalnėje. Dar ilgai po to ten rūdijo artilerijos pabūklai, riogsojo kalnai amunicijos…

Titnago gatve žengiam Savanorių prospekto link. Kažkur netoliese kadaise tekėjo net dvi upelytės gražiais lietuviškais pavadinimais – Šaltupis ir Sausupis (Vilniaus miesto vietovardžių tyrinėtojo Algimanto Rimvydo Čaplinsko liudijimu, iki XVI–XVII a. archyviniuose dokumentuose pavadinimai buvę surašyti būtent „gražiai lietuviškai“). Kairėje – kombinatai (mėsos ir kitokie), dešinėje – pastatai, grindiniai, viadukas… Ant kalno matytose kapinaitėse palaidoti mūšyje žuvę rusų kareiviai, kurie, pasak užrašo, razbili metežnikov ponesia poteriu v 364 čeloveka. Palaidoti kaip žmonės, bet kurgi šeši šimtai žuvusių sukilėlių? Jie, pasirodo, buvo sumesti pakalnėj, kažkur ten, mums dabar einant po dešine ranka, kur matomas tiltas, viadukas. Rusų okupantams lyg ir visais laikais taip elgtis įprasta, sakytum, tradiciška, į kraują įaugęs įprotis. Tarkim, to paties sukilimo metais po mūšio su caro kavalerija Deltuvos apylinkėse ant Šventosios kranto žuvusių sukilėlių kūnai buvo palikti ant žemės – griežtai drausta juos net užkasti. XX a. antroje pusėje (pokariu) žuvusių partizanų, kovojusių su okupacine kariuomene, kūnai taip pat būtinai buvo išniekinami, numetami pašventoriuose. Mūsų laikais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, įsakydamas kuo žiauriausiai niokoti, daužyti laisvės siekiančią Čečėniją, žudyti jos žmones, pasakė labai tipiškai – zamočit’ v sortire (sumerkti išvietėje)… Žuvusių sukilėlių sumetimo vietoje vėliau buvo pastatytas koplytstulpis, bet ir jis tarybmečiu dingo.