Pasiuntinė su gėlėmis

VALERIJ ŠUBINSKIJ

Neseniai Sankt Peterburge išleista solidi biografinė studija apie „užmirštą atsiskyrėlį, reikšmingąjį rusų poetą“ Vladislavą Chodasevičių (1886, Maskva–1939, Paryžius).

Poeto tėvas Felicianas Ivanovičius knygoje pristatomas kaip lietuvis, gimęs Minsko gubernijoje, nusigyvenusių bajorų šeimoje. „Mačiau herbą su liūtu ir strėlėmis ryškiai mėlyname ir auksiniame fone.“ Tėvas nesėkmingai bandęs tapti dailininku, vėliau dėl gausios šeimos užsiėmęs tuomet pelninga fotografija. Senatvėje mėgo kopijuoti Jano Matejkos „Koperniką“ ir dovanoti vaikams.

А на Литву возвратясь, весeлый и нищий художник,

Много он там расписал польских и русских церквей.

Motina Sofja – krikštyta žydė. „Virš jos lovos kabėjo auksinis Aušros Vartų Marijos paveikslėlis. [...] Atsivesdavo į kambarį, skaitydavo man „Poną Tadą“ ir verkdavo.“ Motinos tėvas – odiozinis judaizmo kritikas Jakovas Brafmanas, 1869 m. Vilniuje išleidęs žydų buities tyrimus „Kniga kagala“.

Но памятны мне утра в детстве,

Когда меня учила мать

Про дальний край скорбей и бедствий

Мечтать, молиться – и молчать.

Siūlome ištrauką, kurioje mėginama atkurti lemtingą Chodasevičiaus susitikimą su rašytoja memuariste, „Sidabro amžiaus mis“ Nina Berberova (1901–1993).

Kaip buvo galima išvažiuoti iš Rusijos 1921 metais? Užsienio pasus kultūros veikėjams jau nutarta išduoti, tiesa, tai daryta labai išrankiai. 1920-ųjų birželį su Liaudies švietimo komisariato komandiruote išvažiavo Balmontas – ir išsyk kirtęs sieną ėmė skelbti aštrius politinius pareiškimus. Tuoj pat buvo anuliuotos išvykimo vizos kitiems rašytojams, tarp jų Viačeslavui Ivanovui, kurio žmonai reikėjo skubaus gydymo ir kuri greitai po to mirė. Kitais metais išvykti gydytis prašė  Blokas ir Sologubas; valdžia kažkodėl patenkino tik vieną prašymą. Po ilgo spaudimo ir svarstymų visgi nutarė išleisti abu – tačiau Blokas jau beviltiškai sirgo, o Sologubas po jį sukrėtusios žmonos savižudybės sakė liksiąs Rusijoje. Rugpjūtį leido išvykti Remizovui, o rugsėjį – Andrejui Belui. Dar anksčiau, kovo mėnesį, išvažiavo Erenburgas – po asmeninio pasimatymo su Viačeslavu Menžinskiu. Chodasevičius, be komisariato komandiruotės, turėjo ir kitą galimybę išvykti iš Rusijos: jo tėvai buvo gimę Lietuvoje, o tai automatiškai suteikė jam teisę turėti tos šalies pilietybę – poeto Jurgio Baltrušaičio dėka, kuris 1920–1939 metais buvo Lietuvos Respublikos pasiuntinys Maskvoje, šiuo kanalu trečiojo dešimtmečio pradžioje pasinaudojo daugelis.

Tačiau svarbu buvo ne tai, kad Chodasevičius kol kas abstrakčiai mąstė apie emigraciją, o jo žmona norėjo likti Rusijoje. Apsispręsti dabar galėjo kiekvienas atskirai, o anksčiau tai būdavo neįmanoma. Vladislavas Felicianovičius ir Ana Ivanovna pragyveno kartu sunkiausius metus. Kartais tai suartina, bet kartais ir išskiria žmones. Be to, pokyčiai, kuriuos patyrė Chodasevičius „Sunkios lyros“ laikotarpiu, atskleidė tą ramią laimę, kurią įkūnijo Ana Ivanovna, kaip nepatrauklią. O ji pati, kadaise pasiryžusi ištirpti savajame poete, vis labiau jautė asmeninį neišsipildymą. Julija Obolenskaja rašė: „Sunku net įsivaizduoti, kaip ji kankinasi dėl to, kad yra „niekas“. Akivaizdūs moteriški pasiekimai nebetenkina jos.“

Būtent tada įvykęs susitikimas tapo vienu iš svarbiausių poeto gyvenime.

Pirmąsyk juodu susitiko, jeigu tikėsime Chodasevičiaus prisiminimais, keliais mėnesiais anksčiau. Jis užsukęs į Gumiliovo studiją, kurioje po užsiėmimų visi linksminosi. „Ant grindų ropinėjo daugybė kūnų, jau su kailiniais, veltiniais, ausinėm kepurėm. Frida Napelbaum, mažoji poetukė, dūrė pirštu:

– O štai šita – mūsų naujokė. Nina Berberova.

– Kuri gi? Čia juk neatskirsi.

– Štai jinai, toji su žaliais kailinukais. Matote koją su geltonu bateliu? Tai jos koja.“ [...]

Berberova buvo labai charakteringa savo kartos moteris. Gyvenimo aistra, išdidus požiūris į miesčionišką moralę, demonstratyvus abejingumas religijai, pagarba jėgai, panieka silpnumui, kvailumui, netalentingumui, polinkis į tikslias ir šmaikščias, dažnai supaprastintas ir kartais abejotinas apibūdinimo formules, dalykiškas, instrumentinis požiūris į pasaulį – visos šios žmogiškos savybės, kylančios sąmonėje skaitant Ninos Berberovos prozą ir ypač jos memuarus, būdingos ir jos amžininkams, susiformavusiems panašiomis sąlygomis kaip ir ji, o gyvenusiems – visiškai kitokiomis. [...]

Neįtikėtina, tačiau daugeliui ir ne pačių kvailiausių žmonių Chodasevičius atrodė archajiškas, restauruojantis, o Ninai, kuriai protas maišėsi dėl to, kas aktualu, būtent jis tapo šiuolaikiškumo įsikūnijimu: „Jau pirmą minutę jis sukeldavo mūsų laiko žmogaus įspūdį, iš dalies net to laiko sužeisto – ir galbūt mirtinai.“ Dievinanti jėgą, ji tą jėgą išvydo turint jį. Tą, kurį kiti, net ir mėgstantys jo poeziją, laikė bailiu ir kuris rutuliojantis jų romanui elgėsi toli gražu ne vyriškai. Savo memuaruose ji sugebėjo apeiti nepatrauklią siužeto dalį. [...]

„Maždaug trečią valandą nakties mes per gilų sniegą nubridome iki kaimynų laiptinės prieangio ir iki ryto prasėdėjome prie lango žiūrėdami į Nevos prospektą – to sausio aušra buvo nepaprasta, mums aiškiai atsivėrė tolumos su stoties bokštu, o pats prospektas buvo tuščias ir švarus, tik prie Sodų gatvės žibėjo, mirgėjo ir nenorėjo užgesti vienišas žibintas, tačiau išblėso ir jis. Kai žvaigždės dingo (naktį atrodė, kad gali ranka jas pasiekti) ir blanki šviesa užliejo miestą, aš išėjau. Kažin kokia gili šios nakties rimtis perkeitė mane. Buvau pasakiusi žodžius, kokių niekada niekam nebuvau sakiusi, ir man buvo ištarti žodžiai, kokių niekada nebuvau girdėjusi.“

Chodasevičius buvo ne itin patyręs lovelasas ir prastas konspiratorius. Grįžusi iš sanatorijos (tarp sausio 21 ir 24 dienos) Ana Ivanovna nerado namie vyro, bet aptiko vyno butelį ir tuščią pyragaičių krepšelį. „Kai pasirodė Vladia, paklausiau: su kuo tu vakar gėrei vyną?“ Jis atsakė: „Su Berberova.“ Situacija darėsi operetinė, ir Chodasevičius nuo jos nutarė bėgti. Pretekstu tapo seniai planuota kelionė į Maskvą.

Ten praleistos savaitės tapo sunkaus dvasinio sąmyšio laikotarpiu, nors laikas ir buvo perpildytas literatūrinių reikalų. Iškalbingus laiškus žmonai, rašytus 1922-ųjų vasarį, galima cituoti nė nekomentuojant:

„Mažasis mano žmogeliuk, aš labai tave myliu amžinai, nors tu ir niekinga būtybė. Suprask, brangusis, visas mano skausmas ir gailesys – per amžius skirti tau. Kitiems – mano eilės, pokalbiai, o tau – tiesiog aš pats, toks, kokį mane norėjo matyti mama. Daug kas mane vilioja, Pipikai, – ir pats tapau viliojančiu. Tamsybės, rūkai ir abejonės svaigina mane kaip vynas, vaikštau kaip girtas. Visa tai ėmė traukti žmones prie mano eilių. Visa tai reikia priimti, išdeginti savyje ir žūti arba nušviesėti. Mielasis mano, Viešpats tesaugo tave – vieną, nes mane Jis dabar perdavė iš Savo rankų į kitas. O tu su visomis savo bjaurastimis visgi esi Jo rankose. Tu esi žmogutis, o aš dabar – neypatingai, kažin kaip tik iki pusiaujo“ (1922 metų vasario 2-oji).

Tai minutė silpnybės ir baimės dėl savo puikybės, dėl to, kas atsivėrė sieloje ir kūryboje. Kitą dieną Chodasevičiaus nuotaika keičiasi:

„Jeigu tu, Pipai, iš tiesų būtum toks, koks esi laiškuose, – viskas būtų kitaip ir, patikėk, kur kas geriau. Tačiau laiškus tu rašai nuobodžiaudamas, o gyveni linksmindamasis. Nepaisant visų tavo melancholijų, tu nuobodžiauji geriau, nei linksminiesi, beje, kaip ir dauguma žmonių. Na, dievai nematė. Už gerus žodžius dėkui, bet tavo žodžiai nuo darbų juk labai skiriasi. Todėl aš tavo žodžiais beveik netikiu. Apsiniaukusi daraisi išmintinga. Imsi lakstyti – vėl prasidės mistikos, jurikos, pupsikos, nesąmonės. Aš, broli Peliuk, kiaurai žmogų permatau. Tave, atleisk, taip pat. Dabar esu Meška, vaikštanti ten, kur jai norisi. Kviečiau tave drauge eiti šviesiu takučiu. Nenorėjai (seniai tai buvo). Dabar vaikštau vienas, ir niekas, netgi tu, nesugrąžins manęs atgal. „Ofelija mirė ir dainavo“, – kas nežūsta, tas nedainuoja. Pasakysiu tiesiai: dainuoju ir žūstu. Jei kviečiu kartu su savimi, tai žūti.

Vargšės mergaitės Berberovos aš nepražudysiu, nes man jos gaila. Aš tik žadėjau jai parodyti takelį, kuriuo einant pražūstama. Tačiau parodęs duosiu sumuštinį atgalinei kelionei, o toliau takeliu eisiu vienas. Jinai taigi prašosi kartu, šito jums visiems, žmogučiams, norisi. Paskui neištveriate. Ir dar aš jai pasakiau: „Tu skirta ne ereliui, tu – povui.“ Visi jūs, vaikučiai, povams. Na, žinoma, ir aš ne erelis, o vis dėlto kažkas panašaus į jį – nagai juk kreivi.“

Šių laiškų autoriui galima prikišti ir niekinamąjį toną, skiriamą išsyk abiem moterims, ir puikiai pagal visas simbolistų tradicijas suvaidintą monodramą. Tačiau Chodasevičiui tuo metu buvo labai sunku.

Grįžus į Petrogradą pasidarė dar sunkiau. Štai ką prisimena Ana Ivanovna apie tuos pusantro mėnesio: „Vladia verkė ir rėkė, meldėsi ir prašė atleidimo, o aš irgi verkiau. Jį apimdavo tokia isterija, kad kaimynai rekomendavo paguldyti į nervų ligoninę. Pakviečiau gydytoją, šis pripažino jį nervų ligoniu ir liepė jam neprieštarauti, nes gali baigtis blogai. Berberovą Vladia ir keikė, ir juokėsi iš jos. Jeigu nematydavo jos dvi ar tris dienas, imdavo verkti, ir aš pati eidavau Ninos atsivesti.“

Šalia Ninos Chodasevičius išsyk aprimdavo. Čiukovskis prisiminė: „Net akiniai spindėjo linksmiau. Jo tragizmas išnyko ir pasaulį jis ėmė laikinai vertinti kur kas geriau.“ Tačiau neurozė vis išlįsdavo – jis paniškai bijojo nuolankiosios Anos, įtarinėjo ją nebūtom intrigom. O galbūt tiesiog vengė jos ašarų.

Tuo metu Nina kaip niekur nieko bendravo su Ana Ivanovna ir kovo mėnesį net įrašė eilėraštį į jos albumą (su Balmonto, Briusovo, Mandelštamo, netgi Herberto G. Wellso autografais ir piešiniais). Apie meilę trise. [...]

Tuo metu (maždaug 1922 metų balandžio 11–13 dienomis) parašytas ir gal geriausias iš nedaugelio Chodasevičiaus meilės eilėraščių:

Странник прошел, опираясь на посох, –

Мне почему-то припомнилась ты.
Едет пролетка на красных колесах –
Мне почему-то припомнилась ты.
Вечером лампу зажгут в коридоре –
Мне непременно припомнишься ты.
Чтоб ни случилось, на суше, на море
Или на небе, – мне вспомнишься ты.

Be abejo, šias eilutes įkvėpė Nina – nors Ana laikė jas skirtomis sau. Užtat kitas eilėraštis tiesiogiai susijęs su vargšu Pipu. Tai – „Žizel“. Balandžio 30-ąją Chodasevičiai nuėjo į teatrą. Ana Ivanovna visą laiką verkė, matyt, įsivaizduodama save nelaimingąja Žizel. Gegužės 1-osios rytą, „trenkiant į paradą einančių karinių dalinių Internacionalui“, Vladia užrašė aštuonias eilutes:

Да, да! В слепой и нежной страсти
Переболей, перегори,
Рви сердце, как письмо, на части,
Сойди с ума, потом умри.

И что ж? Могильный камень двигать
Опять придется над собой,
Опять любить и ножкой дрыгать
На сцене лунно-голубой.

Šis eilėraštis su baleto reminiscencijomis buvo paskutinis, kurį Chodasevičius parašė Petrograde… ir Rusijoje. [...]

Į Maskvą jis susiruošė ne tik dėl knygos leidimo. Rūpinosi komandiruote į užsienį ir pasu. Komisariatas garsesniems rašytojams leisdavo išvykti „į neapmokamą komandiruotę“. Vieni grįždavo, kiti ne, bet, matyt, valdžia šitaip be kraujo nutarė sumažinti nelojalių inteligentų skaičių šalyje (1922-ųjų rugpjūtį bus išsiųsta net 160 literatų ir mokslininkų).

Kaip Chodasevičius motyvavo norą palikti Rusiją? Išliko pokalbio su Anatolijumi Lunačiarskiu konspektas: „1. Aš nenoriu rašyti šviesių straipsnių. 2. Aš noriu laikytis nepriklausomos pozicijos užsienio spaudoje. 3. Aš noriu spausdinti eilėraščius ir straipsnius apie literatūrą. 4. Aš noriu gydytis. 5. Aš noriu kovoti su buržuazine dvasia. 6. Aš noriu atgaivinti grynai estetinius įspūdžius. 7. Aš noriu ir privalau pamatyti šiuolaikinę Europą.“ [...]

Per mėnesį, praleistą Maskvoje, jis neparašė nė eilutės. Dar kartą pasirodė Poetų sąjungoje, bendravo su senais draugais, buvo geros nuotaikos. Tuo tarpu žmona jo tebelaukė Petrograde: „Pagaliau kategoriškai paklausiau, ar jis grįš namo, nes juk baigiasi Mokslininkų namų davinio terminas. [...] Gavau telegramą: „Grįšiu ketvirtadienį arba penktadienį.“ Abudu rytus prastovėjau prie lango, tikėdamasi pamatyti Vladią, parvažiuojantį su vežiku iš stoties. Penktadienį šitaip stovinčią mane užtiko Nadia ir pasakė: „Tu veltui lauki, jis nepasirodys.“ Atkišau jai telegramą, bet ji vis tiek netikėjo.“

Iš tikrųjų Chodasevičius grįžo į Petrogradą dar sekmadienį, paslapčia nuo Anos. Apsistojo pas dailininką Anenkovą. Ketvirtadienį, birželio 22-ąją, jis drauge su Berberova įsėdo į Rygos traukinį. Apie jų išvykimą žinojo tik Ninos tėvai; tik jie palydėjo savo dukrą ir jos bendrakeleivį.

Iš: Валерий Шубинский. Владислав Ходасевич: чающий и говорящий. СПб.: Вита Нова, 2011

Vertė Jūratė Visockaitė