Kiekvienas su savais demonais
RŪTA JAKUTYTĖ
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g. 41, Vilnius) iki liepos 18 d. veikia estų tapytojo Priito Pajoso paroda.
-
Visi menininkai turi savitą braižą, koloritą, kartais – net herojus, sukuriančius unikalų siužetiškumą, kuris savaip paklūsta autorių ideologijai, mintims ir idėjoms. Pasirinkęs tinkamą formą, dailininkas drobėmis gali sukelti dvigubą efektą – kalbėti ne tik siužetu ir vaizduojamais objektais, bet ir stiliaus specifika, kuri nukreipia teisingos interpretacijos link. Arba suglumina savo keistumu, neturinčiu atitikmenų kasdienėje aplinkoje, todėl sukeliančiu kliūčių kūrėjo pasaulio supratimui. Panašiai atsitiko ir su estų tapytojo Priito Pajoso paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje – per atidarymą kalbėjusiam menotyrininkui Remigijui Venckui menininkas atitarė, kad tai, ką norėta pasakyti kūriniais, visgi liko nesuprasta. Tačiau toks diskursas nėra retas dailėje, galima sakyti, kad net visai normalus – kadangi menininkai dažniausiai nepateikia aiškaus jų kūrybos suvokimo rakto, belieka pasitelkti įvairius simbolius ar istorinius ir socialinius kontekstus. Nereikėtų čia įžvelgti ko neigiamo – kūrinys, atsidūręs ant galerijos sienos, tampa nebe autoriaus nuosavybe, o savarankišku kontekstu, kuris nuo autoriaus nepriklauso, nes sugestijuoja su žiūrovo percepcija susijusias reikšmes, priverčia plėtoti suvokimo lauką, generuojant vis naujas idėjas.
Priito Pajos. Light in the Forest. 2004
Pažymėtina, kad P. Pajosas sukuria ne tik savitą kūrybos lauką, bet ir ištisą pasaulį, sunkiai susiejamą su kokia nors konkrečia tema. Mitologija, religija, šamanizmo aktai ir apokaliptinės užuominos čia įgyja unikalią išraišką, todėl nėra visai teisinga analizuojant kūrinius eiti vienu ar kitu metodologiniu keliu. Greičiau tai pagalba, priemonė steigiant net svarbesnį slaptą klodą – nerimo, baimės, ironijos ir išsigimimo apraiškas, kurios prasiskverbia pro personažų žvilgsnius, fono intensyvumą, tamsų koloritą. Šiuo požiūriu paroda vientisa, primenanti tęstinį tos pačios istorinės, mitologinės erdvės ciklą. Apie tai byloja ne tik iš paveikslų sklindančios ironijos ir grotesko atmainos, bet ir vienoda maniera tapyti ryškia šviesokaita išsiskiriantys personažų bruožai, laukinės, dramatiškos grimasos („The King of Animals“, 2007), grėsmingas, apokaliptines nuotaikas primenantis ugninių atspalvių dangus („Sons of a Mad King“, 2005; „Brothers“, 2005) ir, žinoma, šiaurės toteminiai žvėrys, kaip juos pavadino estų menotyrininkas Riinas Kübarseppas. Atrodo, kai kurių paveikslų siužetai yra paimti iš mitologijos ar istorijos; stebina dailininko intencija kurti simbolines scenas peržengiant į paslaptingai įtraukiančio pasakojimo, o ne vien akimirkos atspindėjimo plotmę („Brothers“, 2006; „Guards“, 2000).
Kiek glumina ironiškos P. Pajoso religijos interpretacijos. Dievas čia – žiauraus, groteskiško vyksmo dalis ir papildytojas, o ne prošvaistė ar išsigelbėjimas. Paveiksle „Teaching about the Enemy“ (2003) Jėzus rodo pirštu į nusidėjusį angelą prikaltais sparnais. Kristaus išraiška agresyvi, jaučiama pykčio ir nuožmumo būsena, taip pratęsiant baimės ir auginamos įtampos pasaulį. Ne toks akivaizdus, vien tapybos maniera pasireiškiantis neigiamas religijos konotavimas matomas ir kūrinyje „Light in the Forest“ (2004). Iš tamsos išnyrantis šventasis su aureole kažkodėl visai neprimena šventojo, jo veide nėra nieko tyro ar geranoriško, todėl iš skraidančių demoniškų būtybių, primenančių Goyos „Kapričus“, tarpo yra išskirtas tik jį gaubiančia, gluminančia šviesa.
Vienas keisčiausių parodos darbų, dekonstruojančių tradicinį krikščionybės vaizdavimą, turbūt yra „From Father to Son“ (2002). Tamsiomis spalvomis nutapytas tėvas ir sūnus – Dievo Tėvo ir Kristaus atitikmenys, ką galima nuspėti iš sūnaus galvą puošiančio erškėčių vainiko. Susirūpinęs tėvas glaudžia mažą monstrą, labiau primenantį pragarui, o ne dangui atstovaujančią būtybę. Tokios ateistinės menininko sugestijos nepalieka jokios vilties ar prošvaistės groteskiškoje laukinio, ritualizuoto žiaurumo realybėje.
Paveiksluose „Guards“ arba „Sons of a Mad King“ dailininkas akcentuoja blogio galią, vaizduodamas jį didingu, savotiškai aukštinamu pavidalu. Pirmajame kūrinyje matome iš tamsos išnyrantį valdovą su kaukole, galios simboliu, saugomą dviejų demoniškų būtybių (reikėtų pasakyti, kad pats valdovas nėra vaizduojamas kaip neigiamas personažas, jis tarsi užvaldytas, apimtas kančios ir sielvarto). „Pamišęs karalius“ taip pat suvokiamas ne kaip blogio šaltinis, o greičiau jo persmelktas ir nugalėtas žmogus. Skausmingas žvilgsnis išreiškia savo negalios suvokimą – kaip likimo rankos triumfą, atsispindintį ir veiduose pakraupusių vaikų, kurie, atrodo, dar ne iki galo jį supratę, vaizduojami apimti pirminio šoko ir panikos. Sudėtinga interpretuoti tokio kūrinio mintį, tačiau drobėje dominuojantis frustracijos ir nuožmaus nesaugumo jausmas išreikštas įtaigiai, o puošnūs karaliaus ir jo sūnų rūbai tik sustiprina šią nuotaiką ir sukuria didingo, nežemiško siaubo estetiką.
Iš religinių ir mitologinių detalių konstruodamas sudėtingus, painius siužetus, P. Pajosas sugeba kartu iš jų meistriškai „ištraukti“ grynus, pačias simbolines reikšmes pranokstančius afektus. Taigi reikėtų įvertinti ne tik šio demoniško, psichodelinio šamanizmo, kaip tai vadina R. Kübarseppas, poveikį, bet ir sensualizmo ir simbolinių prasmių koreliaciją.
