Italija
VYGANTAS VAREIKIS
Jau vien pats Italijos pavadinimas sukelia maloniai atpažįstamus jausmus. Didieji Renesanso meistrai. Florencijos architektūra. Venecijos kanalai. Itališkas stilius. Fellini filmai. Gorkis ir Leninas Kapryje iš sovietinio paveikslo.
Italija, šiemet atšventusi 150 metų jubiliejų, atpažįstama kaip šalis, susijusi su premjero Silvio Berlusconi ryšiais su gražiomis moterimis, sekso skandalais ir korupcija. Ekonomika smarkiai atsilieka nuo Vokietijos ir Prancūzijos. Nedarbas siekia 8,6 procento, tarp jaunimo šokteldamas iki 30 procentų. Algos nedidėja, o konstitucinė krizė stabili. Manlio Graziano neseniai išleistoje knygoje „Italijos tautinės tapatybės žlugimas“ (The Failure of Italian Nationhood) teigia, kad Italijos susivienijimas XIX amžiaus viduryje buvo atsitiktinis dalykas. Tuomet daugelis šalies gyventojų net nekalbėjo bendra kalba. Katalikų bažnyčia buvo priešiška naujai valstybei, o šalis politiškai pasidalinusi į respublikonus ir monarchistus. Tai, kad Italija išliko, anot Graziano, nulėmė Prancūzijos, Anglijos ir Austrijos jėgos žaidimai, o ne italų valia. Bendros tapatybės trūkumas ir politinio sutarimo stygius jaučiamas ir dabar. Ypač kai reikia priimti svarbias socialines ir ekonomines reformas, prisitaikant prie besikeičiančių rinkos sąlygų, kaip tai nuolat daro Vokietija, Prancūzija ir Anglija.
Italijos problemos glūdi istorijoje. Šaltojo karo metais dvi pagrindinės Italijos politinės jėgos – krikščionys demokratai ir komunistai – finansiškai buvo remiamos užsienio jėgų. Krikščionims demokratams padėjo Amerika, komunistams – Sovietų Sąjunga. Iki Berlyno sienos žlugimo Italijos komunistai ėmė transformuotis į socialdemokratus ir prarado sovietų paramą, tad ir JAV nebebuvo prasmės remti krikščionis demokratus. Partijos, netekusios rėmėjų, pradėjo „daryti biznį“ pardavinėdamos valstybinius užsakymus ir politinius postus. Įvedant eurą, Italijoje vyko vadinamasis trasformismo, kai net trečdalis Italijos parlamento deputatų buvo apkaltinti korupcija. Kai kurie jų sėdo į kalėjimą. Šie antikorupciniai veiksmai sugriovė ne tik jau tada menką pasitikėjimą tradicinėmis partijomis, bet ir pačias partijas iš vidaus, o didžiulė rinkėjų masė balsavo už naujai suburtą žiniasklaidos magnato Berlusconi partiją. Berlusconi patraukė italus tuo, kad pakeitė sustabarėjusią melodramišką žiniasklaidą ir sukūrė modernią televiziją su šou ir importuotomis muilo operomis. Tačiau šiandien dauguma politinės kultūros ir žiniasklaidos tyrinėtojų pabrėžia, kad žiniasklaidos savininkai siekia politinių tikslų, o ne pelno. Laikraščiai priima žurnalistus į darbą ne pagal talentą ir kompetenciją, o pagal politinę priklausomybę. Žiniasklaida paprastai tai neigia, ciniškai nutylėdama faktą, kad trys pagrindinės politinės partijos yra pasidalinusios tris Italijos visuomeninius kanalus.
Analitikai pažymi, kad Italijoje politikai nuolat sudarinėja nestabilius trumpalaikius susitarimus, tačiau nesiekia iš esmės išspręsti konflikto. Politikai stengiasi nugalėti arba bent jau nepralaimėti ir išlaikyti konfliktą atvirą. Radijo ir televizijos debatai virsta šaukimu. Oponentai bandomi parodyti ne kaip neteisūs, bet kaip nevykėliai, o dar geriau yra juos sulyginti su seksualiniais lūzeriais. Politinis nevykėlis ir seksualinis nevykėlis Italijoje yra tas pats.
„Žmonės postringauja apie filosofiją ir laisvę tik todėl, kad neturi kieto daikto“ – toks populiarus italų politikų požiūris. Tai ir paaiškina, kodėl Berlusconi dėl reputacijos neiškrinta iš politikos, kaip tai įvyktų, tarkim, JAV. Kultūroje, kurioje pergalė yra svarbiausias dalykas, jo ryšiai su gražiomis moterimis veikia jo naudai. Nuo pat pradžių Berlusconi pristato save kaip nugalėtoją, nemalantį šūdo ir veikiantį greitai. Tautoje, kurioje kiekviena grupė siekia apginti tik savo interesus, kas labiausiai tinkamas į vadovus, jeigu ne turtingiausias ir dosniausias patinas? Kas gali žmones išlaikyti susitarimo būsenos, jeigu ne žmogus, kuris kontroliuoja didžiausią televizijos ir žiniasklaidos imperiją? Graziano nuomone, kol Berlusconi galės patenkinti klientų grupes, susibūrusias aplink jį, tol jis išliks valdžioje.
Italijos intelektualai aršiai kritikuoja Berlusconi sukurtą sistemą, bet nemato būdų, kaip jį galima pašalinti. Remiantis Berlusconi logika, ši kritika reiškia, kad jie yra nevykėliai, kurie pralaimėjo ir pavydi didžiajam laimėtojui. Paprastai savo oponentams Berlusconi kartodavo tą patį: „Aš laimėjau rinkimus ir žmonės nori manęs“, tačiau Italijos žmonės po pastarojo referendumo nuvylė Berlusconi ir atėmė iš jo teisinę neliečiamybę. Jie balsavo prieš įstatymo „Dėl pateisinamos priežasties“, pagal kurį dirbantiems vyriausybės nariams būtų leista išvengti teisminio persekiojimo ir nedalyvauti teismo posėdžiuose, priėmimą. Tiesa, žinant Berlusconi galimybes mūšis dėl Italijos nėra baigtas.
Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (VI.21)
