Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

Kvietimas į sapnų salą

2008 metai

Gegužės 9, penktadienis

Kaštoninė kandelė

Tai toks vabzdys, kuris graužia, gadina kaštonus. Kadangi jų dabar priviso, tai visa Lenkija jau „pakilo į kovą“.
Lietuvoje (kas irgi įdomu) želdinių prižiūrėtoju (vienu iš vadovų) dirba žmogus, pavarde Žiogas!
Tikra tiesa. Kaštonai, kaštonai…
Betgi H. Radausko eilėse ėmė ir išliko „Kaštanas pradeda žydėt…“ Mūsų tarmėje apie tam tikro atspalvio arklį sakydavo „kaštankė“.
Bet pradėjome ir – baikime kandelėmis.

Dviračių žinios

Perdien penkių leidyklų neapeisi,
O moters – ir vienos nenuraminsi,
Man rodos, kad prarėkus savo balsą
„Oj, oj!“ viena lakštingala dejavo.
„Kukutis mirė“, – Kukulas prabilo.

Kelionė

Pasakojimas iš kažkurios knygos. Ilgam kely kunigas vis bando padėti ranką vienuolei ant kojos. O vienuolė sako:
– Tėve, prisiminkite 1… (kažkelintą) psalmę.
Ir taip iki namų. Namie kunigas susiranda psalmyną, numerį, kurį minėjo vienuolė, o ten maždaug tokios eilutės: „Ieškokite manęs aukščiau!“
Arba galėtų būti: „Tieskite savo ranką į viršų.“ Betgi kelinta psalmė?

Tai, kas lietuviška

Dabar daug pakalbama apie mūsiškį mentalitetą. Praverstų ir viena kita Saratovo sr. išlikusių 1863 m. sukilėlių palikuonių mintis.
Paprastas, suvargęs žmogutis, kalbantis rusiškai, bet atkakliai įrodinėjantis: „Ja litovec.“ Klausiamas kodėl, atsako:
– Mes skiriamės nuo čionykščių. Viskuo. Net tuo, kaip žiūrime į daiktus, žmones, šeimą, darbą, namus. Čia daugeliui (mosteli ranka).
Maždaug – nusispjaut.
Tai liudija lietuviams įgimtą pozityvų ir konstruktyvų požiūrį į gyvenimą. Jeigu žmoguje jis išsilaikė po tiekos netekčių, tiekos metų ir neteisybių, tai kažką liudija. Tai mūsų. Nesame dulkės dykynėje, vėjas stepėse.

Pasikartojanti meditacija

Ir po 30 metų
skaidriam vandeny
atsispindi geltonos
vėdrynų šakos…

Tada buvau grįžęs iš kelionės laivu aplink Japoniją. Dabar reikėtų rašyti: „Ir po 52 metų / skaidriam vandeny…“
Meditacija yra to paties pakartojimas. Jeigu pasikartoja, tai, ko gero, labai svarbu, giliai įstrigę. Tegu taip ir lieka sąmonės šuliny.

Gegužės 10, šeštadienis

Visuomenės veikėjai

Iš T. Reingardo prisiminimų (apie 1917 m.):
„Paprastai Rusijoje jie atsirasdavo šitaip. Jei, pavyzdžiui, gimei neapdovanotas jokiais gabumais ir nesugebėjai užsidirbti dėl savo tingumo ar darbo neišmanymo – eik į visuomenės veikėjus [...].“

Apie poeziją

V. S. kviečia mane skaityti eilių į Kulautuvą. Kasmet ten vyksta naktiniai muzikos (dain. poezijos) ir skaitymų vakarai. Pavadinimas „Akacijų alėja“. Sako, susirenka, sugula į žolę trys ar keturi tūkstančiai žmonių. Sutikau. Tada:
– Parašyk apie save!
– To betrūko!
Kas kartą, kai reikia parašyti apie poeziją, aš sutrinku.
Dabar pasakyčiau, kad ji atsiranda kaip… vaikas. Iš sėklos ir iš nieko. Tarkime, iš vėjo. Kokio nors skerstraukio.
Iš nieko niekas neatsiranda. Pasaulio pradžioje tariamai sprogo kiaušinis. Arba (šiaurinė versija) antis sudėjo kiaušinį moters tarpkojy. Moteris – gulėjo šiltam vandeny. Žodžiu, išperėjo.
Visa tai pasakos, bet pasaulis negali be pasakos. Prisiminkite H. Radausko: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu…“
Moderniąją lietuvių poeziją jaunimas kildina iš H. Radausko, aš beveik sutinku, bet man ji prasideda su K. Binkiu. Ne, su Maironiu, Baranausku, Strazdeliu…
Geriau pasvarstyti, kuo ir kur baigiasi. Kol esam gyvi – poezija su mumis. Paskui tebūnie kaip lemta.
Nėr ką kalbėt. Septynis kartus atmatuok, tada rėžk! Aštuoni yra begalybės jausmas. Begalybė man geriausiai apibūdina poezijos esmę. Asocijuokite begalybėje, junkite tai, kas nesujungiama, ir – atsivers prasmės.
Pirmyn, dainuojančios burnos!

Viltis

Afrika, plentas, dulkės. Dideliu greičiu lekia mašinos ir motoroleriai.
Senas žmogus sutrauktom kojom. Vienintelis būdas jam judėti: rankom stumiant prieš save sunkų maišą. Paritina, tada pritraukia kojas, pakelia, deda ant maišo, stumiasi…
Ir taip be paliovos.
Sykiu neaišku, ar tas maišas yra tik būdas judėti, ar jame įdėta kas nors vertinga, t. y. ką kažkam reikia nustumti.
Niekam tas ir nerūpi.

Gegužės 11, sekmadienis

Intelektas

Jeigu jį įsivaizduosime kaip tam tikrą ratą, akiratį, horizontą… Juo ratas mažesnis, tuo siauresnis. „Riboto intelekto žmogų lengviau pastūmėti, kad jis atliktų ką nors žemo, žiauraus“ (T. R. prisiminimai).
Toliau autorius rašo, kad I pasaulinio karo frontui Rusija mobilizavo 18 milijonų kareivių… (Įsivaizduokite bent šešias Lietuvas nuo kūdikio iki senelio!) 1917-aisiais niekam jų nereikėjo. Vieni dezertyravo, kitus graibstė, siundė vienus prieš kitus. Šit kada prasidėjo didžiosios skerdynės!
Apie Vladimirą Iljičių niekas tada net nežinojo. T. Reingardas rašo apie Peterburgo stotyje išgirstas paskalas, kad „iš Šveicarijos per Vokietiją užplombuotame vagone grįžo emigrantai, tarp jų kažkoks Leninas…“
Jis įsikūrė rekvizuotuose balerinos Kšesinskajos rūmuose. Iš balkono nuolat sakė kalbas. Kiekvienas, atėjęs paklausyti, gaudavo 10 rublių…
Lenino „genijų“ jis apibūdina taip:
„Aš greičiau jį pavadinčiau psichologu pragmatiku, kuris visada sugebėjo laisvai žaisti amoralių ir intelektualiai neišsivysčiusių masių emocijomis [...]. Tačiau tam jokio genialumo nereikėjo [...]. Lenino smegenis iki pat jo mirties veikė blyškioji spirocheta iš dar jaunystėje pasigauto sifilio.“

Situacija

Jeigu žemos prigimties (neišsilavinę, primityvūs) žmonės pakyla socialinės hierarchijos laiptais bent viena pakopa aukščiau, jie sunaikins tuos, kurie turi moralinę persvarą.
(Porevoliucinių metų dėsniai.)

Japonai apie rusus

Racionali japoniška mąstysena XX a. pradžioje diktavo jiems: monarchijos neverta keisti. Iš jos kyla tvarka, iš tvarkos – turtingumas, iš turtingumo – dykinėjimas, iš dykinėjimo – tinginystė, iš tinginystės – neturtas, iš neturto – pavydas, iš pavydo – revoliucija, iš revoliucijos – anarchija, iš anarchijos – vėl monarchija.
Tad kokia mums nauda, galvoja japonai, suktis užburtam rate! Tegul šituo užsiiminėja… rusai! (Pagal T. R.)

Masinės psichozės

XX a. pradžioje psichologai kalbėjo ir apie rasines, tautines psichozes. Neva jos gali apimti… Prie pasiduodančių psichozėms buvo priskiriami slavai. Regis, čia būta klaidos. Ne vienokia, tai kitokia – nusiaubė daugelį tautų ir rasių.
Kad ir kas ką kalbėtų, tokios psichozės būta ir XX a. gale. Bent jau jos ženklų. Rytų Europos šalys (ir Baltijos šalys tarp jų, ir Kaukazas, Prieškaukazė, Užkaukazė, Balkanai) „sirgo“ tautinio išsivadavimo liga. Tiek komunizmo atsikratymo, tiek Rusijos…
Kas nors priskirtų prie vaistų, kurie buvo ir tebėra „užkratas“ – panamerikanizmas…

Žodžių kelionės

Pasirodo, kad arabų k. „ebras“ yra „kilęs iš kito Eufrato kranto žmogus“. Iš čia ir „hebrajai“ (žydai).
Tuotarp nuo vaikystės įstrigęs žodis dainoje – „ant Ebro aukštųjų krantų“ – taip man ir liko mįslė.
Kituose variantuose – „ant Nėrio aukštųjų krantų“. Galbūt iš čia poetė pasirinko sau slapyvardį (Salomėja Nėris).

Trimis eilutėmis

Melsvos, rožinės suknios – panelių,

o saulėlydžio saule pasenus, išblėsus,
mano vasaros žalios, mano vasaros vėsios.

Poezijos lemtys

Modernėdama ji praranda skaitytojus. Lietuvoje net aukštąjį mokslą baigusieji – retas pasakys, kad buvo poetai (geri):
J. Žlabys-Žengė (mirė Kaune – po Sibiro),
S. Šemerys-Šmerauskas (mirė Klaipėdoj),
L. Švedas (mirė Lenkijoj),
Alb. Baranauskas (gyvena JAV),
P. Morkūnas (žuvo mūšiuose prie Maskvos 1941 m.).
Visi jie – avangardo. Nė vieno kolei kas nepavyko „įsprausti“ į kontekstą. Tas pats laukia ne vieno mūsų dienų gero autoriaus. Būkite pasiruošę.

Apie iliuzijas

Jei vieno žmogaus laimė visad kuriama kito nelaimės sąskaita, tai apie laimę reikia kalbėti labai atsargiai, t. y. kaip apie mirksnį. Nuotaiką, būseną.
Žmonės tuotarp amžinai mulkinami laime kaip geru gyvenimu.
Šypsokitės nelaimėje. Jūs dar galite.
Gyvo žmogaus laimė – šypsotis.

Angelo sargo jausmas

Tikėjimas, kad aplinkybės visad susiklostys taip, jog liksi gyvas ir sveikas.
Kol (…) neaplenks… Iki laiko puodas vandenį neša!

Rusijos scenarijus

Jeigu žmonės buvo teisūs, sakydami, kad vyrų draugystė tęsiasi tol, kol reikia pasidalinti valdžia, tai Medvedevas gali išlįsti (ar išslysti) iš Putino šešėlio… Tiek prognozių.

Atsakymas į klausimą

– O ką jūs veikiat laisvalaikiu, jeigu tokio turit?
– Turiu labai daug laisvalaikio, įjungiu savo vidinį idiotą ir žiūriu televizorių (Herkus Kunčius).

Apie kelias eilutes

Reikia labai daug perskaityti, kad paskui galvoje liktų kas nors iš storų tomų – prozos ar poezijos…
Čia tas pats kaip gyvenime. Juk išlieka tik svarbiausieji epizodai.
Ir iš muzikos – išklausyti reikia daug, kad kada nors trumpai skambtelėtų ausyse.
Nuotrupų dėsnis: kas nesudužo, tai iš pačių gelmenų, iš būties. Visa kita – fonas, nelabai svarbu ir esminga.