„Geležinio Vilko“ pėdomis
VALDAS STRIUŽAS
Minint visuotinio lietuvių tautos sukilimo 70-mečio jubiliejų išleistas kraštotyrininko Gintaro Lučinsko knygos „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ antras leidimas. Pirmasis leidimas pasirodė 2009 m. Matome esmingesnius įvado pakeitimus, patikslinimus kituose skyriuose. XX a. vidurio istorijos straipsniai, knygos itin kritiškai vertintini, nes dar yra gyvenančių liudytojų, yra teigiančių, yra neigiančių laisvės kovos prasmingumą, guodžia, kad pastarųjų nedaug, nors jie ir užima atsakingus postus. Tai dramomis, tragedijomis alsuojanti, įgimto nesavanaudiško patriotizmo kupina mūsų tautos patirtis. Bet ar dar kas išsamiau aprašys Alytaus krašto pogrindinę „Geležinio Vilko“ organizaciją? Tuo labiau archyvai išlikę tiktai iš dalies.
Teigiama, kad 1940–1941 m. organizuotai pasipriešinti sovietams galėjo tiktai trys jėgos: karininkija, šauliai, ateitininkai. Gal nereikėtų nuvertinti ir jaunalietuvių, tautininkų, labiau besivienijusių idėjiškai. Autorius, remdamasis išlikusių archyvų duomenimis, be pirmajame leidime minėtų vadovų, kaip „Geležinio Vilko“ organizacijos įkūrėją Alytaus apskrityje iškelia atsargos majorą Joną Vytautą Dainių. Manyčiau, asmenybės daug lemia, bet ne viską, nes žinome, kad nepakeičiamų nėra, svarbiausia – buvo, egzistavo ir veikė tokia labai gausi, konspiratyvi „Geležinio Vilko“ organizacija. Ir tai byloja apie alytiškių vieningumą ir pasipriešinimo galias. Iš organizacijos narių pietryčių Lietuvoje partizaninėse kovose su lenkų okupantais išsiskiria šauliai. Ne vienas kitas, bet kiekvienas organizacijos narys labai svarbus pasipriešinimo istorijai.
Įspūdingi Vytauto Mačionio atsiminimai apie brolį Boleslovą, talentingą poetą, dainininką, jaunalietuvių, šaulių veikėją. Ar bus jo kūryba išleista atskiru leidiniu? Minima apie 5–6 tūkstančius kūrinių, iš jų apie 50 poemų. Dainų tekstai, nors ir be melodijų, šiai knygai tinka. Tragiškoji lyrika lyg medumi plauna nuo sovietų represijų faktų, idėjinio paradiškumo apkartusias burnas, ausis, labiausia – sielą. Maršui tinkantys, kovai raginantys posmai „Į kovą“. Nenorima susitaikyti su okupacijos tikrove eilėraštyje „Ir kas gi“. Triposmyje „Leninas maišą nešė“, taip pat „Kad aš būčiau komunistas“, „Kremliaus rūmuose“ jau sužvilga, išsilieja ironija, pašaipa, tyčiojamasi iš bolševikų. Tremtinių ašaroms ir nedaliai skirtas eilėraštis „Šiauriniai vėjai“. „Mes neginsim vėliavų raudonų“ – retesniu epizodu ilgimasi kovos, pavyzdžiu laikoma Suomija. Kai kuriuose eilėraščiuose jaučiama Lietuvos kariuomenės žygio dainų įtaka. „Ei, kilk, trispalve“ – vieni brandžiausių idėjinių, poetinių posmų. Kauno kalėjime sukurtas eilėraštis „Neverk, sese“. Baladė žuvusiems partizanams „Kai sūnų išleidai“ skirta ir Birželio sukilimo dalyviams, ir – pranašiškai – laisvės kovos partizanams. „Vabalas raudonas“ ir „Dvi birbynės“ – plačiai po tėvynę paplitusios dainos. Įdėtos kelios Kauno kalėjime rašytų eilėraščių faksimilės. Vytauto Petružio posmuose nepaliaujama tikėti pasitraukusiais Lietuvos kariais, išvaduosiančiais iš okupantų.
Romantiniais, kariniais, politiniais motyvais sukurtos dainos – tai žinomų liaudies poetų kūryba, vėliau dešimtmečiais deklamuojama, dainuojama, papildoma užgrobtos, pavergtos lietuvių tautos.
Vertingi duomenys apie V. Mačionio giminaičius – Lietuvos patriotus, jų pasiaukojamą kovą, veiklą tėvynės labui. Retos, turtingos žinios apie „Geležinio Vilko“ Atžalyno skyriaus narius – dauguma didvyriškai kovojo ir žuvo partizaniniame kare prieš sovietinius okupantus. Tik nelabai suprantu, kodėl ir dabar reikia dangstyti inicialais MGB agentus, tauta privalo žinoti savo išdavikus. „Vilkų“ giminių, artimųjų, draugų atsiminimai lyg gyvas istorijos šaltinis prabyla faktais ir jautria dvasine galia.
Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija, 1941 m. birželio sukilimas, partizaninis karas – nuoseklus tėvynę mylinčio patrioto kelias. Gerai, kad knygoje gausu nuotraukų, surinktų iš giminių, muziejų. Taip iš nuotrupų sudėliojama Dzūkijos pasipriešinimo įvykių kronika. Iš archyvų ištraukta medžiaga pakyla daugiaprasmiam gyvenimui.
Knygoje surašyti istorikų, kraštotyrininkų straipsniai, kuriuose nagrinėjama, apibūdinama „Geležinio Vilko“ organizacijos veikla, Birželio sukilimas Alytaus krašte. Laisvės kovotojų gyvenimo išsamios istorijos šią kroniką papuošia šlovės vainikais. Svarbu ir prasminga paminėti žuvusių, nužudytų sukilėlių, partizanų kapus.
Kad kiti istorikai ar kraštotyrininkai geriau ištyrinės archyvus, išsamiau atsakys į knygoje keliamus klausimus – suabejosiu, nebent ateityje atsiras iš Alytaus kilęs istorikas, geresnis už tokį kronikininką, koks yra alytiškis G. Lučinskas.
