Tas pats per tą patį
PETRAS RAKŠTIKAS
Zylė cik, cik metodiškai siuvinėja prie ryto prišalusią tylą. Plati baltų dūmų juosta užstoja eglę, antroji – siauresnė – lenda už eglės, trečioji – siauriausia – skiria dangų nuo žemės, ant kurios auga eglė. Uodega sukasi, sukasi, nasrai atsiveria, šuniui gera – pusryčiai eina. Tarp gėlių vazonų šaligatvį kojomis daužo šąlantys autobusų keleiviai. Šunys sodybose, už šaltį suspaudusio pušyno, apšneka sausio savaitgalio įvykius. Tyloje gimsta, auga, užauga, mauroja ir leipsta gatve šliaužiančio autobuso plerpimas. Ant kambario sienų vyniojasi, slenka ir žydi užuolaidos raštų vijokliai. Tas pats per tą patį, diena prie dienos sukrenta į savaitgalio lovas, sugula į mėnesių patalus, užkopia į birželio viršūnę ir, atsargiai dėliodamos pėdas, leidžiasi į gruodžio pakalnę. Lėkštės, taurės, buteliai, margaspalvės įvykių galvos ir iš jų ant staltiesės gulantys, chronologiškai surikiuoti nuplaukusių dienų aprašai. Gerosios žinios styro tortų bokšteliuose, išpuoštos kremais saldžiais, o blogosios – peiliais smulkiai supjaustytos – alpėja lėkštėse. Iš užmaršties periodiškai išlenda tarnų rankos ir pakiša seną savaitės patiekalą naujoje lėkštėje. O kalbų, o kalbų, kurios išgaravo per dieną, prapuolė, lyg būtų ir nekalbėtos. Sargus šuo po stalu, po kaklu pasirišęs didelį krepšį, renka nuobiras ir labai išmintingai šypsosi girdamas visų ieškomą, nuo stalo prapuolusį apetitą. Sėkmės kortą popietė meta ant stalo su karalienės šypsena, o pavakarys tylėdamas ant jos guldo karalių su karūna, jos spindesį nugula žaidimą baigiantis tūzas. Plona sėkmės korta, bet ne storesnė už pralaimėjimo, tad verta išgerti už tavo sėkmę, mano nesėkmę, susikryžiuoti rankomis ir dar kartą išgerti už visa ką atvirkščiai.
Autoriaus piešinys
_
Prieš Dainų šventę
Prieš Dainų šventę senojo dvaro parko liepose varnos repetuoja savo veislės himną. Kiekviena jų, norėdama garsiau ir gražiau pakvarksėti, nesiklauso kitų ir, kaip visuomet, nusikvarksi. Nukaršęs, apsiseilėjęs rotveileris už vielinio tinklo tvoros prižiūri tvarką buvusioje metalo laužo supirktuvėje. Jam padeda išblukęs kelio ženklas „Eismas draudžiamas“, užrašas „Pašaliniams įeiti draudžiama“ po jaunystėje nutapyto išsižiojusio baltadančio rotveilerio portretu ir didelė surūdijusi vartų spyna. Keli juodi paukštukai vaikosi į privačią teritoriją įsibrovusius vabalus. Vien tik dilgėlės ir kiaulpienės nebaudžiamos siurbia iš žemės naudingas medžiagas ir naftos produktų ingredientus. Alaus mėgėjas, atsirėmęs į tilto per Ventą turėklus, periodiškai spjaudo į vandenį ir alaus bei seilių mišiniu nuodija dar labai jaunas aukšles. Micaičių gyventojų iškviesti policijos pareigūnai, abejingai klausydami Centro nurodymų, važiuoja per tiltą tramdyti Paplauskių Brisiaus, kuris kramto visa, ką radęs už grandinės ilgiu apibrėžtos teritorijos ribų, taip pat ir šeimininkės dviračio padangas, kurios dar visai naujos. Ir visa tai vyksta sekmadienį, pro debesų pirštus abejingai stebint saulei, kuri tik kaitina orą iki plius dvidešimt, o kai kur net ir mažiau.
_
Valstybės šventės diena
Į šventinės moksleivių darbų parodos atidarymą atėjo: klebonas su trispalviu šaliku, vicemerė, panaši į sovietmečio aktyvistę, su komjaunimo laikų patosą primenančia kalba, labai išsipuošusios jos sekretorės, mokinių mamos, mokinukės su mini sijonais, mokiniai su auskarais ausyse ir nosyse, jų tėčiai su baltais marškiniais, megztiniais ir juodais kostiumais, mokyklos valdžia su gėlėmis ir labai mokytojams dėkingomis šypsenomis, gaisrinės vadas su paradine uniforma, meras su saldainių maišu mokiniams, mokytojų draugės su ryškiai dažytomis lūpomis, ir visi mandagiai sveikinosi, platino šypsenas, bučiavosi, fotografavosi, filmavosi, davė ir ėmė interviu, dalijosi galvų palinksėjimais, rankų spaudymais, apsikabinimais, o kai oficialioji dalis pasibaigė, tai visi pasidalijo į kelias grupes: vieni nuėjo klausyti šventinio saviveiklininkų koncerto, kiti išlėkė valstybės šventės proga atsipagirioti ir šiek tiek anksčiau užbaigti dieną, o keletas atsiskyrėlių užlipo ant ledo pas ešerius ir ligi tamsos šėrė juos raudonais kirminiukais. Taip ir pasibaigė valstybės šventės diena ir vienas laisvadienis.
_
Rajono centro aikštė
Rausvanosių, užsičiaupusių tulpių pulkelis stypso palei balandžių ir varnų apdergto valstybės veikėjo paminklą. Geltoną sekmadienio rytą ant žalio suoliuko, šalia bespalvės šiukšlių dėžės, vietinis centro gyventojas pilkomis akimis atidžiai stebi trispalvės valstybinės vėliavos plazdėjimą, jį apžiūrinėja budri pensininkė su šuniuku, kuris įtariai skersakiuoja į žiopčiojančių sugėrovų trio, kuriam energingai rankomis diriguoja rausvaveidis ketvirtasis. Trio kelia užtirpusius užpakalius nuo suoliuko ir, stumdomi nematomų jėgų rankų, vorele paklusniai eina iš aikštės paskui dirigentą. Išdidus katinas mandagiai nuleidžia ir suglaudžia oriai išpūstą uodegą, duodamas kelią kvartetui, kuris vingiuoja link bažnyčios, kurioje šiuo metu nieko nevyksta, todėl jos juodas kryžius ant raudono, smailaus bokšto stirkso celiulitiniuose debesio sėdmenyse, o varpinės bokštas droviai rausta, prisidengęs gelsva kaštono šluotele. Pas vietinius tikėjimo aktyvistus skubantis klebonas, prasilenkdamas su kvartetu, nuleidžia optimistiškai pakeltų lūpų kampučius ir vėl juos pakelia, atsakydamas į po topoliais, baltoje mašinoje-parduotuvėje, ant kurios du kartus skirtingais šriftais parašyta „Kebabai, KEBABAI“, besišypsančios storos pardavėjos pasisveikinimą.
