Sufalsifikuotas dienoraštis 2

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Balandžio 7, ketvirtadienis

Itin sunki naktis: mauste maudė blauzdas, šlaunis, strėnas, nugarą, dilbius, pėdas ir plaštakas. Noriu miego, saldaus miego, negaliu užmigti. O kai vargais negalais užmingu, tai sapnuoju, kad kopiu labai, labai stačia uola ir laikausi į ją įsikibęs kojų bei rankų pirštais. Kaip tasai erelis Alfredo Tennysono eilėraštyje: He clasps the crag with crooked hands. Ir niekaip nenoriu kristi į miego bedugnę. Cha, cha. Vis labiau apninka fizinės kančios. Antai ir dieną: vos apie tris minutes paklūpau prie savosios kompaktinių plokštelių spintutės ieškodamas kokio nors Khano, jau, veizėk, ne mažiau kaip dvi valandas gelia nugarą… Kančių keliai, pasak Aleksejaus Tolstojaus… Bet! Tokios čia dar ir kančios. Juk ir aš jau esu patyręs kietesnių. Pavyzdžiui, kai buvo užsidegęs kojos nervas. Tuomet naktimis, nenorėdamas, kad pakirdę namiškiai bėgtų manęs gelbėti, rėkdavau į pagalvę. Paskui net ėmiausi budistų rekomenduojamos technikos: stengiausi vaizduotis, kad, taip kęsdamas, prisiimu dalį kitų žmonių kančių, ir kažkas štai šiuo momentu ima kentėti vos vos silpniau. Truputį padėjo: į pagalvę rėkdavau tylėliau… O jeigu pagalvotume apie kitos kūrinijos kančias! Kai buvau vaikas, mano tėvas žiemą raiste statydavo zuikiams vielines kilpas. Ant jų takų. O tų takų buvo nesuskaičiuojama daugybė! Jie kirsdavosi, susipindavo, susikryžiuodavo ir atsikryžiuodavo. Ir kiekvienas takas – įstabiausias nėrinys. O kokią nėrinynę jie sudarė visi kartu! Zuikių tekstilė… Kaip norėjau ją pamatyti! Bet šitai tebuvo įmanoma nebent nuo debesies, o ten manęs niekas nepriėmė. Sykį kilpon įkliuvo stambus zuikis. Bet kilpa jo nepasmaugė, o tiesiog suveržė per juosmenį. Tėvui artinantis, jis ėmė baisiai rėkti. Tačiau išeities nebuvo. Tėvas čiupo jį už užpakalinių kojų, atrišo kilpą ir, norėdamas išvaduoti zuikį iš kančių, pradėjo jo galvą daužyti į artimiausią medį. Daužė ir daužė jau bemaž verkdamas, o zuikis tebebuvo gyvas ir rėkė, rėkė…

Vytautas Balčytis. Kaunas - Vilnius. 2008

Nuo nėrimo – prie audimo. Kadangi esu augęs kaime, tai šį tą išmanau apie audimą staklėmis. Net pats esu šiek tiek audęs. Ir žinau kai kuriuos su audimu susijusius terminus. Pavyzdžiui, kad išilginiai būsimo audinio siūlai vadinasi apmatai, o skersiniai, kuriuos tarp išilginių įterpia šaudyklė, – ataudai. Tad štai. Esu įsitikinęs, kad gyvenimas yra audinys, ir jo išilginiai siūlai, tie apmatai, – tai įvairaus skonio bei stiprumo kančios (ne tik fizinės, žinoma), o ataudai… Šiųjų kaip nors konkrečiau įvardinti nesiryžčiau… Ar gali egzistuoti audinys be apmatų? Nejuokaukim. Geriau paklausykim, kaip visoje visatoje gaudžia milijardai staklių, gaminančių milžinišką milžinišką, trilijonų trilijonus kartų pranokstantį Himalajus, audinį, kurio apmatai – įvairių įvairiausių spalvų bei atspalvių kančios siūlai…

Bet įdomiau kitkas. Įdomiau štai kas. Įdomiau, kad: jei aš esu apmatinis siūlas (tiksliau – keli jo centimetrai), kuriuo teka tam tikro stiprumo kančia; jei į kairę nuo manęs dryksta paralelinės vis stipresnių skausmų gijos; jei į dešinę nuo manęs tįsta paralelinės vis silpnesnių skausmų gijos; jei į kairę yra siūlų begalybė; jei į dešinę taip pat yra jų begalybė; vadinasi, aš, būdamas tarp šių dviejų begalybių, visuomet esu viduryje; visuomet esu viduryje ta prasme, kad ir labiau už mane kenčiančiųjų (į kairę), ir menkiau už mane kenčiančiųjų (į dešinę) yra nei daugiau, nei mažiau kaip po vieną begalybę…

Kažkurią iš ankstesnių dienų esu rašęs, kad gyvenimas – tai tekstas. O dabar štai jau sakau – kad audinys. Lyg ir prieštarauju pats sau? Nė to tiek! Juk nūnai ir vaikui (bent kiek praprususiam) aišku, kad tekstas ir tekstilė – bendrašakniai žodžiai.

Balandžio 19, antradienis

Vėl pakliuvau į aporiją: nepalengvinu savo artimo kančios – blogai, palengvinu – labai blogai. Šį sykį su ta bevarde alkoholike, kurios akys, pasak Heinės, kaip piene virtos žibuoklės. Tiesą sakant, toji aporija mano sąmonėje susiklostė ne iš karto, o vėlėliau, grįžus namo, kai ėmiau analizuoti tai, kas jau buvo negrąžinamai įvykę. Tuo tarpu pradžios būta visai smagios. Išvydusi mane ateinantį priešais, žibuokliaakė puolė kaip patrakusi žegnotis plačia stačiatikiška žegnone ir pusbalsiu recituoti: Да помогите мне, ради Бога! Да помогите мне, ради Бога! Kad žmogus šitokiu būdu, bet nė kiek nemaskuodamas nedievobaimingo tikslo (išgerti), prašytų pinigų, dar nebuvau matęs. Be to, žegnonė, šiaip ar taip, į čia ir dabar įvelia transcendenciją. Tad buvau šiek tiek apstulbęs, truputį nusigandęs ir labai sužavėtas. Nedvejodamas nė akimirkos, ištiesiau jai dešimties litų banknotą: В мое здорoвье! O grįžęs namo, kaip sakiau, ėmiau svarstyti. Tik šį sykį ne atlikto veiksmo moralinius aspektus (kaip kadaise, davęs pinigų Svetai), o veikiau – artimo kančios palengvinimo anatomiją.

Ką aš padariau, duodamas tuos litus? Aišku kaip dieną – palengvinau jos dabartinę kančią. Kad ji kęste kenčia šią akimirką, pasibaigus kritinei alkoholio normai jos organizme, buvo daugiau nei akivaizdu. Be to – toji vilties kibirkštėlė tose blukte išblukusiose akyse! Palengvinu tavo kančią, bičiule, tarsi tariau, ištiesdamas jai sučiurusį josios veido spalvos popierėlį. Tačiau drauge… Juk po to jai bus dar blogiau!

Kur man dabar rasti paguodą? Kreipiuosi į apmatų ir ataudų idėją. Mudviejų apmatiniai kančios siūlai bėga lygiagrečiai. Tik josios – gerokai kairiau, didesnių kančių pusėje. Aš, būdamas lygiagretus ir ištiestas dar kol kas per nemenką atstumą nuo jos, sunkiai begaliu kuo nors būti jai naudingas. Nebent pamėtėti palaikį ataudinį siūlelį su Dariumi ir Girėnu, kuris, audimo staklėms sparčiai sparčiai taukšint, tuoj pat liks praeityje… O kaip su budistiniu principu pakentėti kito kančią? Šiuo atveju, deja, neišmanau, kaip tai būtų galima padaryti… Tyčinis mano paklūpojimas prie spintutės vargu bau jai kuo pagelbėtų…

Gegužės 11, trečiadienis

Tekstilė, tekstas, kontekstas… Kaip, vis dėlto, viską keičia kontekstas! Kaip jis suteikia kitą mastą ir kitas prasmes! Imkime mastą. Kai Marcelis Duchamp’as 1917 metais Niujorke pasiūlė pisuarą laikyti meno kūriniu, gal tik keliasdešimt ar keli šimtai žmonių teįžvelgė čia žygdarbį, o autorių palaikė didžiavyriu. O dabar aš, būdamas taip toli nuo to laiko ir nuo tos vietos, būdamas Vilniaus dailės akademijos vyrų tualete ir šlapindamasis į pisuarą, prisimenu konceptualizmo pradininką ir nežinau, ar deramai elgiuosi, ar ne… Kartais net maga sušukti tualeto kaimynams: „Vyrai, ar jūs žinote, ką darot?“ Štai kaip pakoregavo Duchamp’o atlikto judesio mastą pasikeitęs kontekstas. Manote, kad mano vieno mintys šitokio akto metu krypsta į meno istoriją? Paklauskite Dailės akademijos studentų… O dabar – prasmė. Pasitelkime epizodą iš garsiojo Viktoro Pelevino romano „Чaпаев и Пустота“. Ten yra scena, kur du personažai, rusas Serdiukas ir japonas Kavabata, žvaigždėtą naktį lauke geria sakę. Japonui pasiūlius čia pat sukurti po penkiaeilį ir padarius pradžią, rusas atsako poezijos nemėgstąs, o be to, esą, kam čia tie žodžiai, kai danguje – žvaigždės. Japonas patį šį atsakymą supranta kaip nuostabų penkiaeilį ir džiūgauja net susiriesdamas! Tai kas, kad epizodas ironiškas. Jis puikiai rodo, kokią skirtingą prasmę įgyja keliolika tų pačių žodžių vienokios ir kitokios kultūros dominuojamoje sąmonėje.

Bet imkimės stambiausiųjų kontekstų. Pavyzdžiui, kad ir kosminio. Koks yra mūsų kančių ir mūsų atjautų mastas bei prasmė jame? Na, apie mastą galima šį tą nutuokti: mikroskopiškai mikroskopinis. Juk, kaip minėjau, į kairę ir į dešinę nuo manęs yra lygiai po begalybę lygiagrečiai tįstančių apmatinių visokio rango kančių siūlų. O iki jų „pradžios“ – vėl begalybė, o iki jų „pabaigos“ – dar viena begalybė. O kur dar ataudiniai siūlai su savo begalybėm! Tačiau aiškut aišku, kad tasai mikromikroskopinis mastas nepaverčia mūsų kančių nė kiek mažiau įžvelgiamomis Tam, Kuris gali vienu metu matyti iškart visus daiktus ir visus reiškinius iš visų įmanomų pozicijų. Bet prasmė, prasmė… Čia jau tiesiog rankos nusvyra mėginant ką nors pasakyti. Štai juodas kaip derva jaunas katiniokas, kurio užpakalinę kūno dalį prieš pusę sekundės išplojo ant asfalto automobilio ratas, paversdamas ją tiesiog juodraudone dėme, priekinėmis kojomis vis dar mėgina pašokti, pašokti… Štai mano kaimynai dvirankiu pjūklu pjauna apsipylusią žiedais seną kriaušę, o ši, drebėdama, beria žiedlapius ant jųjų prakaituotų kaktų… Štai aš iš skausmo rėkiu į nėriniuotą pagalvę… Kokia viso šito prasmė? Čia jau absoliučiai jokios nuovokos nėra! Na, įsivaizduokite, kad jūs nemokate nė žodžio ispaniškai. Paskui įsivaizduokite, kad nesate nieko kaip gyvas girdėjęs nei apie patį Gabrielį Garcíą Márquezą, nei apie jo romaną „Šimtas metų vienatvės“. Ir štai koks nors tipas atverčia jums šį romaną kokioje nors vietoje, parodo žodelį soy ir klausia: kokia šio žodžio prasmė visoje ispanakalbėje pasaulio literatūroje? Ką galėtumėte jam atsakyti? Ką nors tvirtai atsakyti apie mūsų ir visos kūrinijos kančių prasmę, aišku, galėtų tiktai Tas, Kuris įstengia vienu metu suvokti visas visų daiktų ir reiškinių prasmes iš visų įmanomų ir neįmanomų pozicijų… Bet… O gal vis dėlto mėginti ir man spėti? Mėginu… Užsimerkiu ir tyliai sakau: estetinė… Beje, lygiai tą patį pasakyčiau ir dėl ano žoduko soy…