Lapės puola Vilnių…

ALVYDAS AJA

Iš lietuvių liaudies dainų

Anokia čia bėda tos lapės vagilės. Jos visad trainiojasi palaukėm, pamiškėm, prie sodybų, vienkiemių, priemiesčiuose. Pasirodo, praslenka kaip šešėliai, o kartais visai be baimės neria paskui kokią pasiklydusią vištą ar kiškį – tiesiog į miesto centrą, sukelia šurmulį („Žiūrėkit, lapės“) ir šitaip tiesiog pažadina vietinių gyventojų nuobodų ir apmirusį gyvenimą. Atrodytų, visos gyvenimo problemos baigėsi, kai pasirodė lapės. Taip ir Vilniuj atsitiko, bet – svarbiausia – niekas lyg ir nematė tų lapių, nors tai būdavo įprastas ir gana dažnas reiškinys mieste, iš visų pusių apaugusiame žaliom miškų salom. Juk pasitaikydavo čia ir stambesnių atklydėlių – stirnų, elnių, briedžių, net meškų iš buvusios LDK Baltsvydžio girios. Tai senesni laikai, tačiau dabar? Dabar tos lapės per daug nestebina – žiūrėk, prie kioskų sukinėjasi, turgavietėse ir net prie kepsninių atvirai prisėlina ir laukia savo davinio kaip tikri namų šunys. Tai gerai, jei neįkyriai, bet jei per daug jau lenda, tai, žiūrėk, koks savininkas tokias nušiurėles ir užsmeigia šakėm ar pašventina verdančiu vandenėliu, dar pagaikščiu, ir tos lekia, kabalduoja pusiau peštos, pusiau plikos savo laikinojon sostinėn, tačiau jau kitą rytą, liežuvius pakabinusios, tarsi katės prie tikrosios sostinės vartų laukia savo davinio, kiauksėdamos: „Aš čia, aš čia – duok man, man duok.“

Taigi, tos lapės dabar jau tikrai pas mus atėjo, Vilniuj susirinko ir meistriškai vaidina – tai šunis, tai kates, tai dar ką – ir nesuprasi, neatpažinsi, rodos, paukščiai čia, ne lapės – čiulba ulba kaip strazdai, lakštingalos. Apsidairai – net tarp žmonių tos lapės vaidenasi… Tikros estrados artistės – tai variu žvilgančiom uodegom vizgina, puikuojasi blizgesiu, tai staiga skundžiasi, ligones ir vargšes vaidina, dejuoja, verkia, ašaras lieja ir išmaldos prašo. Tai vėl, žiūrėk, jos lyg cibuliai pasidaro, aukso karūnom tik suka galvas ratais, o visi, žiūrėdami į jas, irgi savo galvas suka, kol apsvaigsta ir jau nieko nebesupranta, kas čia dedasi aplink, o tada jos ir dirba savo tikrąjį darbą. Blogiausia, kad net valdžios vyrai pakliūva į jų žabangas. Gaila, kad visi užmiršo seną istoriją, kaip lapė vilką apgavo – suėdė aviną, prikimšo samanų, o vilkui teliko kaulai, oda ir ragai… Tai va kokia bėda ir rūpestis kartu. Kaip dzūkai sako: „Kū dabartės raiks daryc su tom lapėm, kad šitep?“ Betgi lapė lapei nelygu. Čia tau ne visai naminis ir ne visai laukinis gyvūnas. Ne veltui šitiek pasakų ir legendų prirašyta. Tikrai ne veltui. Bet iš kur jos tokios gudrios ir imasi, kas jas moko, rengia? Va kur pats svarbiausias klausimas.

Negi jos visos yra kilusios iš Kauno rajono Lapių miestelio? Gal tikrai ten jų tikroji sostinė ir tėvynė Lapynė ar Lapuva, antikiniai Lapių Atėnai? O ką? Jų žemė ant aukšto ir stataus dešinio Nėrio kranto. Ten galybė požeminių vandens gijų, šaltinių ir olų, urvų, kurie po Lapių miesteliu išsirangę painiais voratinkliais – tuneliais, keliais, gatvėm… Ten visas miestas po žeme, bet niekas jo nematė ir nieko nežino, nes lapės snapės apie tai pagalvojo ir visų smalsučių dėmesį nukreipė, įkurdamos miestelyje Lapių kultūros centrą ir net televizijos studiją. Ten laputės treniravosi, repetavo, miklino uodegėles, nosytes ir ausytes, mokėsi vartyti ir išpūsti akeles, tobulino balso intonacijas ir įtaigumą, dar visokius burtus ir varažijimus studijavo, žodžiu – lapės snapės sunkiai dirbo vardan savo šviesiausių tikslų ir vardan tos Lapuvos, o vakarais, po darbų visos vieningai kiauksėdavo: „Tegu saulė Lapuvoj…“

Matyt, tikrai tam Lapių miestely ir buvo svarbiausias lapių centras „Lapių Atėnai“. Ir, matyt, ten gyveno ir dirbo pačios gudriausios lapės ir lapinai, kad visi kartu sutarę ir aptarę viską, ką reikia, pultų ir užpultų mūsų visų brangiausią sostinę Vilnių.

Turbūt dabar mažai kas beprisimena, kaip kadaise vienas auksaburnis lapinėlis, vario uodega vizgindamas, iš televizoriaus ekrano magiškai ir lemtingai ištarė: „Atia-a…“ Ir kur dabar jis – visi žinot… Tai ką daryt – atgal varyt?.. Jau buvo apiplikytas ne kartą, atgal lėkė ir pas daktarus ne kartą lankėsi – kur tik jis buvo, vis tiek jo žvilgsnis ir jo tikroji meilė sukosi nuo Lapių ir į Vilnių bėgo, „kur teka Neris su žara-a-a“, o iš bokštų matosi visa Lietuva su žaliais ežerais. Va kokia meilė, bet ką čia apie vieną lapinėlį? Juk jam iš paskos šimtai varinių ir auksinių lapių lekia Vilniun – spėk tiktai skaičiuot, galo nėra – „varo“ per sieną be jokių leidimų, lenkų kalbos nemoka, o lietuviškai dar prasčiau šneka, užtat uodegom auksinėm ir varinėm taip vizgina, blizgučiais apsikarsčiusios, kad vilniečiai kaip apakę – akim mirksi, lūpom čepsi ir trypčioja vietoj rankas nuleidę – visiškai neveiksnūs ir nesusivokę. O lapės – tos visur jau skverbiasi. Ir kas čia darosi, ir kas čia tikrasis šeimininkas – nesuprasi, nes, pasirodo, tos lapės labai atsargiai ir visai nejučia braunasi į įvairiausias gyvenimo sritis. Gal tas jų sumanumas ir išradingumas siekiant savo tikslų būtų visiems mums tikrai naudingas ir pamokomas kai kuriose gyvenimo srityse, tiktai jau ne kultūros reikaluose. Tik pamanykit, tik pažiūrėkit – kažkur už Kauno, mažame provincijos miestelyje, lapės kuria savo strategijas-technologijas ir atvirai demonstruoja savo lapiškąjį stilių, paskui juo užkrečia ne tik laikinąją sostinę, bet ir kitus miestus, nors būta, būta ten ir gražesnių minčių, ir šviesesnių veidų, bet jie, deja, paskendo tarp tų lapių, ir liūdna, kad tas jų stilius ne tik neskoningas, bet ir tiesiog prastas bei apgailėtinas. O dar liūdniau, kad čia nėra nieko bendra su tautine kultūra ir – dar blogiau – visa tai tik žudo ją. Kaip pasakytų doras tarybinių laikų sekretorius – tai ne kultūra, tai kulitiūra blm… Jau geriau originali romų kultūra, tik ne lapių, bet ar kas mato, ar kas tam prieštarauja? Lapės ir šias, ir kitas kultūras permala, perdaro ir kurpia pagal savo kurpalį, nieko neklausia ir tuo labiau nieko neklauso. Atrodo, tai nieko netrikdo ir nestebina – visiems patogu, priimtina ir net patinka. Kas tai – visuotinis abejingumas ar tiesiog potarybinis -izmas? Tik pažiūrėkit į televizorių ekranus ir pamatysit, kad visa tai patinka net iškiliausiems kultūros šviesuliams, kurie, pamynę savo profesinę garbę ir užmiršę kūrybinius bei pedagoginius priesakus, su tom lapėm sau linksmai šoka ir dainuoja. Dieve, Dieve, kas gi čia darosi? Tos lapės lyg tarakonai – į visus plyšius lenda, bet pala – nuo tarakonų apsigint mes jau išmokom. O ką daryt su lapėm? Kaip nuo jų apsigint? Gal musyse ne lapių, o plyšių problema didžiausia? Žiūrėk, lapės jau televizorių ekranuose, per radiją, koncertuose ir festivaliuose uodegom taip vizgina ir mosikuoja, kad normaliam artistui ir padoriam žmogui tiesiog nepatogu nei dalyvaut, nei žiūrėt, bet visgi – žiūri, žiūri visi į tuos lapių šou, žiūri ir tyli, net pavydi, o kai kurie tik ir laukia, kad juos pakviestų tos lapės snapės, va. Sako, jos jau drąsiai ropščiasi ir į Filharmonijos, ir į Operos teatro sceną, lenda ir į kitas kultūros ir meno sritis, o ką kalbėt apie ekonomiką ir finansus?.. Beliks tik paštas, telegrafas, bankai, tiltai, stotys ir – va tau ir lapių revoliucija. Taigi ir tataigi. Ką toliau reikės daryt – nežinia. Gal įkurt kokį lapių priežiūros ir kontrolės komitetą prie medžiotojų draugijos ir paskirt privalomą adaptacijos laikotarpį, per kurį būtų įvertintas ir nustatytas jų pritaikomumo ir naudingumo koeficientas? O galgi reikia susitaikyt su tom lapėm ir gyvent gražiuoju? Gal ir gerai, kad jos – tik lapės, o ne stumbrai, ne mamutai?.. Baisu stačiai ir pagalvot, kas būtų, o atsigulus kartais net ir verkt norisi…