JOLANTA SEREIKAITĖ. Eilės
Norėčiau užmigti kaip
Meška
Šią drungną žiemos dieną
Šiltuose sniego pataluose
Akmeninėje labirintų menėje
Snaigės plazdėtų virš blakstienų
Apsiklojus rūko marška
Nugrimzčiau į perlamutrinius
Sapnų vandenis
Tyla ir laukimas ištirpę arbatoje
Nuojautos deimantai,
Elektroniniai laiškai,
Skype pokalbiai,
Nuotraukos iš Barselonos
Šviesos skerspjūvyje
Violetinės kristalų uolos
Paplūdimyje pėdsakų
Žodžiai…
Melsvi vazų piešiniai,
Daiktų išvarymas
Išrenkant knygas
Sukraunant jų nublukusius
Veidus į dėžes
Vėsūs gatvelių bučiniai
Grafičių girliandos
Bjaurojančios sienų sniegą
Užuolaidų sunkis ir
Gelsvas langų gintaras
Su jose įklimpusiais kažkieno
Kūnais.
Autorės piešinys
Pasimatymai
Mes susitinkame miestuose
Kuriuose nebuvome:
Slankioju po Kairo svylančias gatves
Prisėdu prie stalelio
Su rytietiškom mozaikomis
Įžvelgiu arabiškų rašmenų
Pynes kurios teka iš tavo šnervių
Kaip dūmai
Sakai: užrašau tavo mintis
Tarsi skaityčiau slaptą
Hieroglifų seką
Ir kur šis kvantinės tiesos tiltas
Mus perkels?
Kai susiduria du fotonai
Erdvėje atsispaudžia jų judesys
Ir tuščiaviduris budos veidas žvilga
Įdegęs bronza
Romoje, Felinio filme freskos
Tirpsta kaip druska
O gal tai kliedesys, miražas?
Išblukusių tapetų kandys?
Požemyje rusenanti aistra,
Susidūrimas, trenksmas,
Greičiau sakytum – meilė,
Kurios lygmuo – aukštesnis
Ir dėl to toks gluminantis
Ir ten kur vaikščiojau pleveno
drėgmės sakai,
Lyg tolygus garsas vandeny
Nugrimzdę chimerų galvos
Ir snaudžiantys ant plokščių riteriai
Tame mieste, kur nebuvai,
Prie Temzės, bet kurį kasnakt sapnuoji
Kokie keisti tie mūsų pokalbiai
Lyg elektros srovės tekėjimas
Nepaisantys atstumų,
Kitų meilužių sienos nei ekranų
Daugiamatės painiavos
Per skaitmeninę erą
Iš kažkokios senos žvaigždės.
Erotika
Sniegas pagrobia mane
Ir uždaro beribių
Patalų skryniose
Smilkalų ir eterinių aliejų
Kalėjime
Aistros bedugnėje
Jis uždengia akis
Įkvėpdamas iškvėpdamas
Šiltą piramidžių auksą
Žalio akmens
Širdies spindesį…
Vaivorykštės gyvatė
Supasi ant šiaudo
Linguoja vėjyje
Druskos kristalai varva
Į sniegą
Ir su juo susilydo
Aš žvelgiu į kriauklę
Tarsi būčiau
Išgelbėtas perlas
Ką tik gimusi
Afroditė iš jūros putų
Prisidengusi pusnimis
Savo nuogumą.
Geležinės logikos
Skambesys
Tiesios linijos
Priežasties pasekmės ryšys
Vėliau akligatvis
Ir veržimasis iš jo
Bėgimas per sniegą
Baltą lentą
Su juodomis
Antimaterijos
Skylėmis
Išblyškusių veidų
Kaukės įrėmintos
Mėlyno šilko plaukais
Kvepalų šleife
Dūsta
Kaip tirštas japoniškas
Tušas
Deginanti tatuiruotė
Tavo bučinys
Kiaurai per kūną.
Sapnai
Klaidžiojau po savo sapno
Labirintą tarsi per pražilusių
Keistų erdvių išnaras
Aidas tos griuvenos viduriuos
Atrodė nėra jokio išėjimo
Bet išsmukau į sniego šviesą –
Ištirpę seni dienoraščiai
Užtrenktos durys
Nuvarvėję susitikimai
Užšalęs ežeras
Didžiulis drugys gęsta
Už horizonto
Įklimpęs į miglų samanas
Mano buvęs mylimasis
Kalbasi su atspindžiu
Dabartinis – su vėju
Jis rūstauja ant klastingų bangų
Kaip iš dugno iškilęs skenduolis
Suspausta tarp tų girnapusių
Lyg veidrodžių,
Kuriuose visur regiu save.
Slapti peizažai
Ilgėtis tų krantinių tolumos,
Žalumo sluoksnių,
Aikštingo variu žibančio baroko,
Kurio apsilupinėjusį blizgesį
Akys čiumpa lyg Hesperidžių
Sodo obuolį,
Paklausti, kuo sapne dabar tapai,
Pavidalą įgausi kokį, lyg sniego senis
Ar juodasis rikis iš šachmatų lentos.
Marias lyg veidrodį apvertę
Sunkiame iš jo sidabro nuodus
Ir ieškome giliai dugne
Ganyklų prarastų, moliuskų
Graužiamų tuščiavidurių sienų,
Kažkur gal slypi lobis po pamatais
Ir obelų šešėliai išsikeroję lyg vorai,
Beverpiantys gličius žolių tinklus.
Tikrovės labui, kuri tėra tik smėlis…
Išties ne čia esu, už šimto kilometrų,
Vingio parke ir medituoju cementinį
kelią, jaunuolius su riedučiais.
Kol aukso ižas ant gluosnių rankų
Grabinėja tyvuliuojantį paviršių,
Kažkokio atminties slankstelio
Simbolį.
Rausvų Marijos rožių iš stebuklingojo
Paveikslo nimbas, kylantis į debesis.
Tenai, Pažaisly, kur visko būta.
Ir freskos užtapytos, ir skardinis stogas.
Tu klausi, kas yra svarbu.
Nebežinau.
Kas duota. O meilė kas yra – galbūt
Ėjimas tik vandens paviršiumi.
Uždraustas sodas
Sutvertas reginys
Spyruoklėmis susiraizgiusių vijoklių,
Trapus rausvų sakurų virsmas
Į žemę, žiedlapių byrėjimas toks atgrasus.
Manasis žvilgsnis neišgalėtų sulaikyti
Nužydėjimo pilnatvės.
Ir šilkas virs molekulėm bespalvėm,
Visi plunksniniai blyksniai,
Be rožinio šlakelio šilumos, o jei tikėčiau
Pavidalų amžinybe,
Tačiau girdžiu akimirksnio srovenimą
Iš čia į niekur, į dabar sutelkto buvimo kuždesį.
Šio sodo lyg uždrausto dieviško ženklo
Tuštuma jau tvinsta apie mus.
Telieka šakų anglimi išrėžti hieroglifai,
O toji svaiginanti žiedų migla kaip
Sapno širma pridengia upės vaizdą.
Kad nematytume, kaip viskas teka, kinta,
Tų apibrizgusių išpuvusiom šaknim pakrančių,
Siaubingų ištryptų meilužių slėnių.
Rožinio stebuklo veidą liūtis nutildys,
Ir vėjo slinkčių skambėjime
Nugriebtas tarsi pieno putos jis išblės.
Lengvi pūkai užklos ir mano
Odą, lyg į veidrodį tebekrisčiau
Ieškodama savęs pačios sekundžių dilgėlėse.
