Išmesto frako apraudojimas

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

Spėk, ką veikiu? Taip, atspėjai – aš verkiu. Sėdžiu viena namie ir apraudu savo bičiulį Fraką. Šiandien pasigyrei, kad prieš porą dienų jį nugalabijai:

– Žinojau, kad tau jis patinka, bet pykau ir nesusivaldžiau.

Frakas nebuvo mano bičiulis, bet per keletą susitikimų prabangiuose ir negyvenamuose Akademijos koridoriuose kalbėjome be paliovos apie visus tuos Hohencolernus, valdančius mūsų visatą, tylėjome be pabaigos. Tikrai buvome panašūs. Vis mintyse atsuku veiksmą atgal ir kartoju jo prisilietimą – apkabino per pečius lengvai, kurį laiką dar taip pavaikščiojome iki stiklinių išėjimo durų ir atgal, tarsi du „Čaikos“ puskadriai, pagaminti iš vieno kadro, ar dvi vyšnios, sujungtos vienu prisilietimo koteliu. Pakikenome.

– Atkeliavau su fotoaparatais, – miglotai paaiškino. Pakikenome iš to. Iš fotografų, jo išvaizdos.

– Nufotografuosiu tave, – pasakė gerai suformuotu žemu balsu, primenančiu žymios firmos etiketę vidinėje pusėje.

Tada supratau, kad jis yra iš tų vienetų, vienetinių rankų darbo personažų, kurių išsilavinimas ir vėjais prašvilptas gyvenimas sudaro nepakartojamą junginį. Tokie vyrai nesvarbu kaip atrodo, net jei kas bjauriai suplėšyta nugaroje, iš tolo gali pajusti gerą kilmę, aristokratiški įpročiai taip puikiai dera su valkatavimu ir atsainiu anarchizmu.

Tikrai buvom panašūs.

„Spektakliukas“, – pamaniau. Sutarėme susitikti.

– Nufotografuosiu tavo aktą, – pasakė gerai suformuotu žemu balsu, primenančiu prabangų pamušalą, slypintį po juoda nutriušusia išore. Vėliau dar kelis kartus mačiau jį sėdintį Akademijos hole, kažko laukiantį. Tuo metu gyveno pas Vytą. Turėjome susitikti kitą savaitę. Šią savaitę. Sėdėčiau dabar su Fraku, kalbėtumės apie daugybę išbrauktų iš sąrašo miestų, apie jo mylėtas moteris, Hohencolernų portretus, man būtų smagu pakikenti iš nešvankių anekdotų, lotyniškos citatos, Niujorko ir Paryžiaus podiumų spindesys kyšotų iš kišenės kaip šilkinė nosinaitė. Žinoma, gurkšnotume. Aš prisigerčiau ir galbūt šiek tiek pašoktume. Turėčiau gi žinoti, kaip su juo šokasi, ar gerai. Būtų gerai. Jis vėl apkabintų per pečius švelniai, kurį laiką dar taip pavaikščiotume vakarėjančiomis gatvėmis tarsi du „Čaikos“ puskadriai, pagaminti iš vieno kadro, ar dvi vyšnios, sujungtos vienu prisilietimo koteliu. Sakai, jo rankovės per ilgos? Todėl galėtų paglostyti mano sušalusias rankas iki pat pirštų galiukų. Nežinau, ką dar kalbėtume, gal tiesiog tylėdami pasibučiuotume ir po graikiniu riešutmedžiu Vokiečių gatvėje, ir prie Karališkosios operos, vis daugiau, dar girdėdami Kiprą Petrauską, nieko nežinantį apie kiškių sukilimą. Apie jokius sukilimus mes negalvotume, jis tikrai negrįžtų nakvoti pas Vytą, nes taip nutarėme seniai, pavyzdžiui, dar pernai, kai nebuvome pažįstami. O gal vis dėlto nakvotume pas Vytą, tik jo kažkodėl nebūtų namie, iš tiesų, nes rytą nerastumėme, kaip užsikaisti kavos, ir vandenį tektų virti keptuvėje.

– Tavo kava, – sakytų savo gerai suformuotu žemu balsu, primenančiu ne ką daugiau, tik kvapniausią Etiopijos kavą arba naktis, kurios prasideda net vidury dienos vos palietus pirmąją sagą.

„Pirmi kartai būna siaubingi“, – pamanyčiau aš, bet visata apsuktų dar ne vieną ratą, tylėdama be pabaigos.

Mes kalbėtume apie visus tuos Hohencolernų portretus, ir aš išdrįsčiau nusifotografuoti aktui, o jis glostytų mano sušalusias rankas iki pat pirštų galiukų.

Ir nesvarbu, kuris pirmas susikrautų lagaminą. Vieną iš mūsų, vienetinį, vėl pašauktų savo gerai suformuotu žemu balsu koks nušiuręs provincijos miestas, purvina geltona Sacharos upė ar prabangūs Islandijos turgūs. Net neatsisveikintume. Su tokiais vyrais visata, apsukusi dar vieną ratą, sugalvoja, kaip sukurti atsitiktinį susitikimą. Visada. Nes mano lagamino dugne gulėtų senas nutriušęs frakas.

Tu žinai – aš verkiu. Nežinau, kodėl reikėjo žudyti, ypač iš pykčio. Net jei tai nusivalkiojęs ir prasigėręs Frakas. Nesvarbu, kad pabrizgęs ir suplyšęs nugaroje – jis man patiko. Žinoma, gali būti dar galybė nuostabių profesionaliai pasiūtų vienetinių frakų. Jų kūrėjai turės garsiausius vardus, bet tu gi supranti, kad niekad nebus taip jaukiai per ilgos rankovės, šildančios iki pirštų galiukų, ir gerai suformuotas žemas balsas nepasakos man apie miestus nuplovusius cunamius Italijoje ar gyvenimą su Prancūzijos beduinais, apie išdidžias jų moteris ir dykumos tylą. Kaip keista – prieš porą dienų tu užmušei mano istoriją. Ir aš nežinau, ką toliau parašyti.