Geltonoji savaitė

Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

2011 05 11

Dienos pavirto į margus šunis, šukuoti jų kailio nespėju, šukos pasimeta kailio spalvose – žiūriu į baltą dėmę, bet staiga ją pakeičia ruda, rudą – juoda, juodą – pilka, šokinėju iš vienos dėmės į kitą. Kai grįžau iš kalnų ir kaimų, iš pirklių namų ir arbatos laukų, radau Pekino konservus. Miestas kaip kokie šprotai, užmigdyti aliejaus, užsiraugęs stovi. O aš jaučiuosi kaip šampanas, iš butelio išbėgęs, – pabuvau ten ir ten, supurslojau ir išgaravau, dabar vėl reinkarnavausi į šprotą, gyvenantį Pekino konservų dėžutėj. Bendraklasiai: „Oh, how are you, how was Shanghai?“; mokytojoms įbruku Pietų Kinijos saldumynų, rodau nuotraukas, gerai su mokytojomis sutariu, todėl nebara, kad numuilinau visą savaitę. Natsumi karė kirpimo plaukučiai užaugę žemiau pečių linijos – per petį persimetusi juodą uodegą balinasi veidelį. Dabar japonė keliasi pusvalandžiu anksčiau ir gulasi pusvalandžiu vėliau, nes sudėtingos grožio procedūros pasidarė dar sudėtingesnės – atsirado šinjono prisegimo ritualas, dirbtinių plaukų inkorporavimas į galvytę. Tai – didžiausia naujiena, mane pasitikusi Pekine.

Pradžių pradžia: Šanchajus

Su Katerina 12 valandų – nuo ryto iki vakaro – dardėjome į Šanchajų. Traukinyje stebėjome, kaip isterijas kelia jauna kinė, o jos vyras, artėjant prie Nandzingo, irgi pratrūko – gyvas televizijos serialas. Šanchajuje pasitiko Denas ir kažkokią kulšį graužiantis juodbruvas vyras – inžinierius iš Portugalijos. Kai visi sulipome į taksi, portugalas, valydamasis taukus nuo delnų, šitaip kalbėjo: trejus metus gyvenau Taivane, dabar Šanchajuje ieškau darbo, visą mėnesį gyvenu pas Deną, azijiečiai keliauja būriais, mano merginos tėvai apvežiojo po Taibėjų, elektriniai motociklai neskleidžia garso, todėl yra labai pavojingi – negirdi, kaip prisėlina prie tavęs.

Denas ir portugalas, prisistatęs kaip Chui (mums, rytų europietėms, tai turėjo iš juoko praskelti lūpas – deja, jokios mūsų reakcijos), išlaipino prašmatniame Šanchajaus rajone, kuris man priminė Niujorką, nors Niujorke nesu buvusi. Karšta naktis ir brangūs brangius alkoholinius gėrimus geriančių biznierių kvepalai – toks buvo balandžio 26-osios Šanchajaus slaptažodis. Sumukusios, su savo purvinomis kuprinėmis buvom pasodintos spindinčiame restorane ir paauksuotais pagaliukais gaudėm padavėjų nešamus vietinius koldūnus, kimštus tai krevečių ūsais, tai krabų nagais; mirkėm juos į visokius padažus ir padažėlius – barbių namelio indužėlius. Denas pasakojo apie savo nuotykius Afrikoje (jis nuotykių turi kiekviename žemyne – gyvas „Discovery“ kanalas) ir Katerinos gimtinės sostinėje Kijeve – kaip jį pridaužė vietiniai skinai. Man patiko, kaip gražiai su prašmatnia vakariene dera Deno pasakojimas apie tekančius iš gerklės krešulius, man patinka juodas humoras ir kaip žmonės savo nelaimes perleidžia per ironijos mėsmalę: išlaiko distanciją. (P. S. Man patinka Brechtas.)

Deno bute buvom paguldytos baltame, jaunavedžių medaus mėnesio kambarį primenančiame miegamajame. Už lango fechtavosi žaibai, per naktį jie kažką padarė portugalo mintims – atsikėlęs ir nuo galvos iki kojų nusipurškęs dezodorantu, Chui pareiškė suspenduosiąs savo darbo paieškas ir keliausiąs drauge su mumis.

„Salamander“ bateliai Nandzinge gauna pamainą

Traukinys atvežė į Nandzingą – Mingų laikais ir XX a. pradžioje buvusią Kinijos sostinę, Jangdzės upės apraizgytą, klestintį miestą. Nandzingas, kurio ore tvyranti atmosfera ir žmonių apranga sutartinai šaipėsi: „Atvykai iš Pekino? Iš to kaimo?“, pasitiko nelabai geromis naujienomis – autobusas iš čia į Geltonojo kalno miestą (Huangšaną, dar kitaip vadinamą Tunši) tik už šešių valandų, o pridėjus dar šešias keliavimo valandas išeina, kad Huangšane būsim tik po vidurnakčio. Tai reiškė: dar viena diena – pašaras autobusams ir traukiniams.

Turimą laiką galėjome panaudoti miesto apžiūrai, tačiau buitiniai ir fiziologiniai reikalai darė savo: noriu į tualetą, man jau žarna žanrą ryja, reikia pinigus išsikeisti, nepanešu kuprinės, neturiu batų kalnams (paskutinis nusiskundimas buvo portugalo – taip, gražūs tie jo „Salamander“ batai, bet ne su tokiais į kalnus).

Denas vėl nuvedė pietauti į restoraną, įsikūrusį didžiuliame prekybos centre. Pietūs truko keturias valandas, nes šio pagal kraują kino, pagal pasą kanadiečio liežuvis nepripažįsta askezės. Pasakoja įdomiai, bet labai daug – per tą laiką spėjau tris kartus nuėjusi dantis išsivalyti, nusnausti ir pabusti, dar valandėlė – būčiau spėjusi ir vaikų susilaukti, o paskui – pražilti. Portugalas, ilgai rakinėjęs tarpdančius ir klausinėjęs, kaip lietuviškai ir ukrainietiškai reiktų vadinti įnagį, kurio vardu jis pasivadinęs, pareiškė einąs ieškoti batų. Su Katerina išėjusios į lauką apipeikėm šią tuščiai praleistą dieną. Aš dar mintyse paburbėjau mono, kad visgi geriausia yra keliauti vienai, nes nereikia laikytis būrio – eini kur nori, suki kur nori, nieko nereikia laukti. Bet burnojimą nuslopinau, paspaudžiau mygtuką „Taigi viskas gerai, įdomu, nauja patirtis“ ir nesvaidžiau piktų žvilgsnių į nugarą portugalui, ilgai besikuičiančiam batų skyriuje, nors jau labai knietėjo tais žvilgsniais svaidytis (esu nepakanti krapštymuisi).

Man Nandzingas – tai batai, riebūs ryžiai, lotoso šaknų desertas, utong medžiai ir transporto spūstys. Daugiau neturiu ką šia tema papasakoti.

Geltonasis alpinizmas

Autobuse, vežančiame į Geltonojo kalno miestą, žiūrėjome Deno nuotraukas iš Tadžikijos, Kirgizijos, Gruzijos, Uzbekijos. Autobuso televizorius rodė tai „Įsikūnijimą“, tai istorines kostiumines dramas. Vis labiau nyrant į naktį ir artėjant prie Huangšano, keliukų posūkiai aštrėjo, todėl mes, visi keleiviai, kratėmės kaip kruopos gegužinių muzikanto barškale. Katerina – autobuso-barškalo kruopa – įsirėmusi į sėdynę blogavo.

Taksi išleido Huangšano senamiesčio gatvėje. Žiovavo juodas šuva, nežiovavo akmeniniai liūtai, išdidžiai saugantys nuo Mingų laikų likusius vartus. Jaukus viešbutis, ginčai su vyručiais dėl geresnių lovų – trrrr „Nokia“ žadintuvas, trrrr jau kitos dienos paryčiai ir mes vėl prie tų pačių akmeninių liūtų sėdame į taksi ir važiuojame į stotį, kur įšokę į autobusą važiuojame į Geltonąjį kalną.

Taigi, Kinijos Liaudies Respublika, komunizmas, bet kad labiau kapitalizmas – įėjimas į kalną (skamba paradoksaliai, tiesa?) kainuoja per 200 juanių (per 20 eurų). Kiniškas studento pažymėjimas ir keturiasdešimtmečio Deno kažkur Malaizijoj padirbti dokumentai pradžiugino mūsų kišenes. Katerinai ir Chui teko mokėti šimtine daugiau.

Kopiam į kalną laipteliais. Kūnas, prasikratęs autobusuose, nelabai džiaugiasi alpinizmu. Dabar lėčiausias yra ne Chui, o aš. Oras šiltas, kalnų viršūnių matomumas puikus – būna, kad viskas skendi debesyse. Matome beždžionės pirštus primenančius smaigalius, kinines pušis – visų kaligrafijos šedevrų ir klasikinės kinų poezijos herojes, primadonas. Ant pečių pasikabinę bambukinį svartį ir ant jo iš abiejų galų prisitvirtinę milžiniškus nešulius (agurkus, aliejaus statines, geriamojo vandens kanistrus, patalynę, riešutų maišus ir t. t.) į kalną kopia liesi, saulės nugairinti senukai. 2 km aukštyje įsikūrę viešbučiai ir kavinės tokiu būdu apsirūpina produktais – kranų ir keltuvų nėra. Todėl kopiant aukštyn vandens buteliuko kaina trigubėja, keturgubėja, penkiagubėja, šešiagu… – gerdamas vandenį geri vieno iš tų nešikų prakaitą ir nuovargį. Vis sustojusi ilsiuosi ir stebiu, kaip dūsta ir nuovargio seiles spjaudo visas šlapias nešikas, piktokai, su kartėliu nužiūrinėdamas riebias „Canon“ aparatais apkarstytas turistų šiknas.

Vakarop pasiekiame kalno viršūnę. Aplink pagrindinį viešbutį knibžda azijiečių turistų grupės. Apžvalgos aikštelėse pleška fotoaparatai. Ieškom pigios nakvynės. Atsisakę pigios šešiavietės, toksiniais dažais ką tik perdažytos kamūrkės, randame patalpą su keturiomis dviaukštėmis lovomis. Norint patekti į savo „miegamąjį“, tenka pereiti banketinių salių dydžio patalpas, kuriose išrikiuotas nežmoniškas skaičius kareiviškų dviaukščių lovų, prieš kurias stovi viena prieš kitą išskleistos palapinės. Patalpa nevėdinta nuo Kultūrinės revoliucijos laikų, todėl retoriškai klausiu: kas savo noru ir dar už pinigus miega palapinėje, išskleistoje patalpoje, – mazochistai? Tie, kur nemėgsta kvėpuoti? A?..

Viešbučio restoranas knibžda nuo turistų, godžiai ryjančių penkiagubai brangesnius patiekalus (aukščio kaina) – visi nori atgauti išdegintų kalorijų kiekius. Kaip šunys ryjam ir mes – tai sojų varškės sriubą, tai riešutus, tai jautieną, tai ryžius. Deno klausinėju apie Mao, Denas noriai pasakoja, Chui flegmatiškai kramto, todėl lieka apvalgytas.

Kambary randam kambario draugus – architektę iš Barselonos, kuri su vyru čeku gyvena Šanchajuje, ir jų draugą čeką, atvykusį į Kiniją jų aplankyti. Prieš miegą, išsiavę iš savo susmirdusių batų, juokaujame ir džiuginame vienas kitą savo prakaitu – naktis be dušo, naktis kalnuose, antrame lovos aukšte, bučiuojantis su lubomis (kalbu už save, Katią ir čekus – kiti miegojo pirmame lovų aukšte).

Gegužės 1-osios metro

Penktą ryto vėl trrrr: visi išlėkė pasitikti saulės. Išėjau kiek vėliau, viena, atskirai nuo kompanijos. Aš tokia „Anykščių šilelis“ truputį, į parymojimus linkusi, man gamtoj vienai norisi pabūti, tad paėjusi kiek nuošaliau nuo visų kinų turistų (jie be žadintuvų keliasi tokiu laiku), nustačiusių kameras į kalnų tarpeklius, tykančių saulės kamuolio it godi lapė vištos, grožėjausi saulės etato pradžia. Ir čia jau būtų galima nušluostyti ūsus Baranauskui – tikrai, pakerėti vaizdo, parašytumėte ne ką prastesnę poemą apie tai, kaip sulig saulės spinduliais atgyja paukščiai, iš kažkur atsiradusios voverės ima garsiai pusryčiauti, beždžionės pirštų tarpeklių šešėliai tampa geltona šviesa, o naktis ištirpsta tarsi koks aspirinas.

Apie 8 val. visi susitikome savo „kambary“, susipakavome per naktį dar labiau prišutusius daiktus ir patraukėm lipti kalnų puse – šiandien laukė ilgoji trasa, visos dienos lipimas žemyn. Kūnas buvo pavargęs, tačiau ryžtingesnis – nors laiptų trasa buvo septyngubai ilgesnė, lipti buvo nebe taip sunku. Trasoje vis pasitaikydavo apžvalgos aikštelių, iš kurių galėjai grožėtis akmenų luitais, bedugnėmis prarajomis. Vėjas buvo itin aršus, tad prarijo mano galvos apdangalą, iš kuprinės ištraukė vandens butelį ir vos nepargriovė manęs. Kalnų keliukai siaurėjo, be to, buvo savaitgalis, tad patekome į spūstis – jausmas, lyg būtum metro, tik kad oras grynas ir kalnų adatos aplinkui. Lipi stačiais laipteliais žemyn ir nežinai, ar savo kojomis lipi, ar visų turistų kojos yra tavo galūnės. Judant kartu su kinų mase, patariama užsikimšti ausis, kad nesprogtų būgneliai nuo per garsiakalbius griaudinčių čaižių azijiečių gidų kakarinių.

Keliaujant keturiese natūraliai susiformuoja duetai. Tad Katia kopdama bendravo su Denu, o man teko Chui kompanija. Na ir visai nieko tas portugalas: pasakojo apie Japoniją, savo elektronikos doktorantūras Suomijoj, pigius skrydžius į Filipinus, bosines gitaras, paskui nupirko iš nešiko agurkų ir man į delną papjaustė. Artėjant prie trasos pabaigos vėl susispietėme į ketvertą: pusnuogė Katerina su Denu šoko į ledinį kalnų ežeriuką – kinams buvo į ką žiūrėti.

Skausmas kojose buvo negailestingas: atliekant mažiausią judesį galūnėmis, išsprūsdavo nevalingas „Ai!“, „Oi!“ arba gailus „Aaaaaa…“ Ir taip visiems: dovana keturioms dienoms – Huangšano kojos.

Vakare vėl atsidūrėme Huangšano mieste. Vėl liūtų vartai, pasivaikščiojimas senovine Mingų gatve, svaigstant nuo ore tvyrančio šviežios žaliosios arbatos kvapo, apžiūrint mažas kepyklėles, kaligrafijos krautuvėles, kiniško šilko parduotuves, fotografuojant jau žiovaujantį seną tiltą, išsitiesusį per Jangdzę. Paskui vėl gurmano Deno išrinktas restoranas – ožio barzdos kvapo sojų varškės sūris (iki šiol negaliu atsistebėti, ko galima pridaryti iš sojų varškės: egzistuoja tūkstančiai – fermentavimo, rauginimo, pūdymo, virimo ir kepimo – technologijų), visus privertęs žiaukčioti, tačiau pakerėjęs mano receptorius; neidentifikuojamų žolių troškiniai, keisti saldumynai, statinėse rauginti juodi kiaušiniai, primenantys tamsius smaragdus arba granatus. Dėl Deno vaišingumo (esą dabar dirba kažkokioj naftos kompanijoj, suka kažkokį projektą, tad gali leisti sau visus vaišinti) artimiau susipažinau su kinų virtuve, nes tai, kuo maitinuosi Pekine, tėra asketiška ir kukli Kinijos virtuvės pasiūla.

Naktį prabudėjau prie viešbučio skalbimo mašinų, o paryčiais vėl – trrrr, daiktų pakavimasis ir kelionė į išsidėsčiusius aplink Huangšaną kaimus. Patraukėm į Likengą.