Apie moteris, motelius ir krūmus

IGNAS SKRODENIS

Motelis „Krūmas“ išėjo iš viešbučio kambario, kuriame praleido naktį, ir užvėrė duris. „Krūmas“ priklaupė ant dešiniojo kelio ir perrišo mokasiną. Atsistojo ir, kairiąja ranka įkišęs raktą į durų spynos angą, lėtai nužingsniavo koridoriumi. Sunku būti žmogumi, pagalvojo Motelis. Niekad nežinai, kada nutiks kas nors netikėto, kada mintis apsės liūdesys ar depresija, o galiausiai būsi priverstas visam laikui užsidaryti ir nuleisti neonines iškabas.

Motelis „Krūmas“ pagaliau pasiekė 44 aukšto fojė ir paspaudė lifto iškvietimo mygtuką, kurį vos įžiūrėjo savo ašaromis paplūdusiomis akimis. Nuostabu, liftas jau kyla. „Krūmas“ iš gilios tamsaus lietpalčio kišenės negrabiai ištraukė suglamžytą ir, regis, ne akinančio baltumo, veikiau stebinančio snarglumo nosinę ir švelniais, teatrališkais judesiais ėmė šluostyti akis ir jų vokus. 41 aukštas, dingtelėjo jam, jau tuoj, reikia kuo skubiau apsitvarkyti. 42, XLIII, 45, 46, 47 ir taip toliau. Liftas nesustojo. „Krūmas“ išleido gyvulišką riksmą ir pravėrė laiptinės duris. Bus ilgas nusileidimas, pagalvojo. Laiptinėje dvelkė siera, kvapas graužė akis.

– Sveiki, noriu išsiregistruoti.

– Jūsų pavardė?

– Krūmas.

– Palaukite. Toks žmogus čia negyveno, gal galite patikslinti savo pavardės rašybą?

– Kabutės, Krūmas, kabutės.

– Ak, pone „Krūme“, atleiskite.

– Nieko baisaus.

Motelis „Krūmas“ išėjo iš viešbučio pastato, kuriame praleido naktį, ir durininkas užvėrė duris. „Krūmas“ priklaupė ant kairiojo kelio ir perrišo mokasiną. Atsistojo ir, kairiąja ranka įsikibęs į savo lietaus paltą, lėtai nužingsniavo šaligatviu. Sunku būti įsimylėjusiam, pagalvojo Motelis. Niekad nežinai, kada meilę pakeis neapykanta, kada mylimąją apsės erotomanija ir egoizmas, o galiausiai būsi priverstas visam laikui išsikraustyti iš namų ir nuleisti viešbučio kambario žaliuzes.

Motelis „Krūmas“ pagaliau pasiekė taksofono aparatą ir pakėlė ragelį. „Įmeskite tris talerius“, – tarė sausas mechaniškas balsas. „Krūmas“ krūptelėjo; jis įkišo savo kaulėtą ranką į lietpalčio kišenę ir, radęs tai, ko ieškojo, ašarotu veidu šyptelėjo.

– Sveiki, manęs šiuo metu nėra mano namuose, matyt, esu išėjusi savo mano reikalais. Norėdami su manimi susisiekti, po signalo įrašykite man skirtą žinutę. Viso geriausio.

„Krūmas“ susiraukė, išgirdęs įrašytą savo žmonos balsą. Mano namuose, pagalvojo; jis vėlei pravirko ir nuėjo palikęs ragelį kyboti.

– Pyyyyyyyyyp.

Lijo; Motelis pasistatė lietpalčio apykaklę ir apsidžiaugė, kad neplovė galvos jau keletą dienų: gausiai riebaluoti plaukai sulaikė vandenį ir neleido tekėti ant veido ir už kaklo.

Kelias valandas beprasmiškai klaidžiojęs gimtojo miesto gatvėmis, Motelis „Krūmas“ priėjo savo namus, tiksliau, žmonos namą, pagalvojo. Motelis prisiminė savo dukrą Nakvynę „Krūmaitę“, sūnų Hotelį, jau praaugusį tėvą dviem galvom, ir jo akyse vėl pasirodė sūrios ašaros. Verksmas spaudė gerklę, jam plyta daužant plastikinį virtuvės langą.

Motelis „Krūmas“ įlipo pro naująjį įėjimą ir nuėjo į savo darbo kambarį, baubdamas kaip skerdžiamas galvijas. Motelis atidarė pirmąjį rašomojo stalo stalčių, pilkais pirštais pakėlė revolverį ir įsidėjo į kišenę.

Motelis „Krūmas“ lipo iš savo buvusio gyvenamojo pastato, kuriame praleido daugybę santuokinio gyvenimo naktų, ir verkdamas trenkė į likusius virtuvės lango stiklus. „Krūmas“ priklaupė ant kairiojo kelio ir perrišo mokasiną. Atsistojo ir, kairiąja ranka pasiknisęs kišenėje, ištraukė revolverį ir įrėmė į dešinįjį smilkinį. Sunku gyventi, pagalvojo Motelis. Sunku būti, antrino „Krūmas“. Sunku egzistuoti, papildė Motelis „Krūmas“. Niekad nežinai, kada teks išsitaškyti galvą ir šlapią veją papuošti smegenų ornamentais.

Motelis „Krūmas“, pagaliau pasiryžęs, paspaudė gaiduką ir trumpas šaižus šūvio garsas akimirką perskrodė priemiesčio tylą. „Krūmas“ besiraitydamas iš skausmo kairiąja ranka lietė savo kaukolėje įstrigusią devynių milimetrų kulką.

Ne aš vienas gamintas Kinijoje, pamanė jis.