Visi laiškai – žirafos

Paukšte tu (ha, kreipinys panašus į ištiktuką, bet toks jau ištiko).

O ištinka mus ne tik tai, kas telpa ištiktukuose, jaustukuose, net daiktavardžiuose su veiksmažodžiais. Tad pakalbėkim apie praradimus (po šio sakinio nėra taško ne dėl to, kad jį pamiršau)

Prarandam viską, pradedant kokia nors sriuba, kurią šiandien valgėm. Visų pirma prarandam metų laikus, nes jie kažkodėl įkyriai akivaizdūs. Štai pilna laja, vadinkim, smulkiųjų ornitologijos pavyzdžių, o jau žinom, kad „bus ruduo, atjos šiaurys“. Ornitologija praras spalvas ir balsus. Ir jau nebebūkim tokie naivūs, įsivaizduodami, jog metų laikai yra keturi. Vivaldi tai atleistina, Donelaičiui irgi, mums ne. Metų laikų yra trys šimtai keliasdešimt ir mes juos prarandam vieną po kito. Argi jie vienodi?

Padovanojau tau vieną savo mėgstamiausių knygų – Sei Shonagon. Kiek jos puslapių jau praradai? Mačiau tave nuolat skaitant ir tavo gražiose akyse tie puslapiai atspindėjo praradimą po praradimo.

Net nežinau, ar Kolumbas atrado Ameriką, ar ją prarado. Viską mes stengiamės pakeisti, perkeisti, tam tikra prasme ir sunaikinti. Tu naikini Sei Shonagon, kaip aš kadais ją sunaikinau. Mes abu naikinam Cortázarą, Gainsbourg’ą, MKČ, Sandy Denny, galų gale tu naikini mane, aš – tave.

Taip, šitas griovimas švelnus, nes vyksta sąmonėje ir kuria iliuziją, jog mus turtina. Tačiau tai nekompensuoja viso praradimo masto ir suvokimo jį mumyse vykstant kiekvieną sekundę.

Nemėgstu fotografuotis, šis veiksmas itin vizualizuoja praradimus. Nebeskaitau laikraščių, nebežiūriu televizoriaus, tuoj pats tapsiu ornitologija, tačiau kažką juk veikiu, tad esu siužetiškas. Mano mielas bičiulis Regimantas T. susitikime VDU kalbėjo apie siužeto svarbą prozai. Proza turinti pasakoti. Tuomet nesutikau su juo, nors esu siužetinės novelės gerbėjas. Tačiau siužetas mus išsunkia, ne mes jį nušaunam, o jis mus. Jis rodo nuolatinį praradinėjimą ne blogiau nei nuotraukos ar vakarykštė televizijos programa ant stalo.

Siužetas įrodo vieną paprastą dalyką – istorijos eiga linijinė ir mes esam mirtingi. Todėl siužetas man baisus, o Sisifas gražus. Nebijau mirties, nes netikiu, kad mes mirtingi. Koks skirtumas, kokiuose kambariuose mus pro langus pamato tie sudrėkę pavasarių paukščiai. Vis kituose ir vis kiti, nes ankstesnius būnam praradę, pravalgę. Ir paukščiai, paukšte tu, paneigia pasaulio siužetiškumą.

Mes labiau jų snapuose nei kolumbariumuose. Jei būtų kitaip, neegzistuotų poezija. Jei būtų kitaip, pasaulis vystytųsi. Kaip tau atrodo, ar jis kiek išsivystė nuo Homero ar Sei Shonagon? Tik išjunk televizorių ir pokyčių svarba dingsta. Paukščiai ne. Laja ne. Sei Shonagon ne. Tu ir aš ne. Tol, kol visus mus sunaikina siužetas.

Dabar nuėjau pas tave, tu papasakojai apie mikado rūmų damą, kuri degė gėdos liepsnom, nes prisiminė tik dvidešimt imperatoriaus paminėtų eilėraščių, kitus buvo pamiršusi. Ir tai taip pat siužetas: nuėjau, parūkiau, papasakojai. Taip, tai gražus siužetas, noveliškai gražus, nes siužetų pavojus tas, jog jie dažniausiai gražūs.

Rūkydamas vis žiūrėjau į mūsų senovinį laikrodį, kurį šaunioji Valda kažkodėl pasmerkė gražiam tiksėjimui ir baksnojimui į laiką. O juk ligi šiol gyvenom be jokių laiko ženklų: laikrodžių, laikraščių, TV. Tada pagalvojau, jog laiko irgi nereikia bijoti, mėginant jį suslėpti. Pastilės sučiulpiamos, vynas išgeriamas, knygos nutrūksta ties dušimtuoju puslapiu, bet laikas nenutrūksta. Jei nutrūktų, pusiaukelėje sustotų ir Sisifo akmuo. Laikas neturi siužetų, jis tik vilioja jų prisikurti.

Ir nereikia bijoti visų siaubų, mano susikviestų į šio lai(š)ko pradžią. Prarandam, tai praraskim. Naikinam, tai naikinkim. Tikim genezėm, tai tikėkim.

Tačiau kodėl pastarosioms reikia dešimtmečių, o svarbiausius savo dalykus kartais patiriam per sekundę? Ir ar neatrodo, kad tai, ką patyrėm per tas kelias gyvenimo sekundes, nugali visus likusius dešimtmečius?

Žinoma, mes kūnai, o jiems dešimtmečiai reikalingi. Mes kaip kūnai irgi mokam gyventi, net labai neprastai. O tai, kas mus supa, kas mus persmelkia, kas mus iš tiesų sudaro……………

Ha, čia jau stop. Geriau parašysiu, jog mus sudaro paukščiai ar gražgarsčių koteliai, kurių ten daug ant stalo palikai.

Ir žirafų laiškai tegu nuo šiol keliaus be pašto ženklų. Parašyk man paskutinį laišką, aš parašysiu tau. Žirafų tekstus mes sunaikinom nuostabiai. Jie buvo. Ir tebeegzistuos. Nebe laikrašty. Mene apie kiekvieną objektą gali egzistuoti dvi visiškai priešingos nuomonės, tad: a) kažką sunaikinom; b) bet nieko ne. Pagalvokim – ko.

Dabar einu suvalgyt tavo salotų. Suvalgysiu lygiai dvi: žalią ir žalią.

Jei tau atrodo, kad ir po šio sakinio trūksta taško, tai jau prieštarausiu ir suvalgysiu kitas dvi salotas: juodą ir baltą