Šiuolaikinės kartos kronika ar romanas ŠMC ir „Café de Paris“ lankytojams?

DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ

Gabija Grušaitė. Neišsipildymas. Romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 176 p.

Pirma kilusi mintis perskaičius Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“ – kad jam taikliai parinktas pavadinimas: neišsipildę veikėjų planai, neišsipildžiusi meilė, pasaulio tvarkos, santykių šeimoje, poroje, visuomenėje iliuzija, galiausiai neišsipildę mano, kaip skaitytojos, lūkesčiai. Kas ir kodėl romane neišsipildė, nuolatos primena ir pati autorė, o tai sudaro įspūdį, kad be rašytojos pagalbos skaitytojas nepajėgus suvokti kūrinio minties: „neišpildomas troškimo paketas“ (p. 15), „pasibaigę neišpildytu ilgesiu“ (p. 25), „Rytų Londono neišpildytais gyvenimais“ (p. 28), „neišsipildžiusi meilė“ (p. 69). Autorė rašo apie savo kartą; ją kritikuoja, ironizuoja: „[...] baras būdavo sausakimšas [...], bridžitas džouns pakeitė dvidešimtmetės pseudointelektualės, kurių karta iš naujo pradėjo karą prieš vyrus [...]. Jos garsiai juokėsi ir žvilgčiojo į nevisavertes būsimąsias pasaulio žvaigždes. [...] visi nėrėsi iš kailio, kad tik patektų į kadrą“ (p. 69). Pagrindinė romano veikėja – mergina Rugilė. Pirmuoju asmeniu ji pasakoja savo ir savo kartos istoriją, nuo kurios sąmoningai, tačiau visgi nevykusiai stengiasi atsiriboti. Autorės bandymas kritiškai vertinti vadinamąją feisbuko kartą neįtikina. Vienas to pavyzdžių – personažai, pasirinkti atstovauti šiuolaikinei kartai.

Rugilės vaikinas Gabrielius: „skausmingai gražus, pailgo veido, įrėminto banguotų, tamsių plaukų“ (p. 24), kino režisierius. Vaikinas užaugo Vilniuje Didžiosios gatvės kieme esančiame vijokliais apaugusiame name, balerinos ir režisieriaus šeimoje. Gabrielius „yra gražus ir privilegijuotas, jo gyvenimas iš anksto yra pasmerktas sėkmei“ (p. 26). Jis nekenčia savo motinos nuo to laiko, „kai suprato, koks atstumtas ir nereikalingos dėl jos jautėsi tėvas“ (p. 27). Gabrielius su Rugile susipažįsta Londone, kur abu pradeda kurti gyvenimą, lydimą madingų, šiuolaikiniams menininkams būdingų atributų: parodų atidarymai ir intelektualūs pokalbiai apie meną ir filosofiją, kokainu malšinama depresija ir kontroversiški, bet vis dėlto pripažinimo sulaukiantys kūriniai.

Miranda Vats: BBC prodiuserė, su kuria Rugilė atsitiktinai susipažįsta viename Paryžiaus bare. Moteris turi dvi dukteris ir sūnų, gyvena Londone, o į Paryžių atvyksta pas meilužį modelį. Nors turi prestižinį darbą, didelį atlyginimą ir neribotas galimybes, moteris visą gyvenimą jaučiasi vidutinybe. Apie savo liūdesį prabyla tik nusileidusi į Paryžiaus požemiuose slypintį barą, glaudžiantį visus nelaimingus ir neišsipildžiusius.

Krisas: turtingas paveldėtojas iš biržos karaliaus šeimos. Pabėgo į Barseloną iš savo prabangių namų Niujorke, kaip ir dauguma paauglių vildamasis rasti dar neatrastą tapatybę. Tėvai toleravo ir finansiškai rėmė visas vaikino užgaidas, kas dar labiau jį nervino. Barselonoje Krisas „pradėjo trintis su nusivalkiojusiais studentais antikapitalistais ir byloti Tiesą“ (p. 111). Po ilgų metų klajonių grįžo pas tėvus, baigė mokslus, vedė, susilaukė vaikų ir, kaip būdinga turtingiems ir nelaimingiems, sulaukęs vidurinio amžiaus nusižudė.

Pedras: Ispanijos kunigaikštienės sūnus, slepiantis savo kilmę klaidžiodamas siauromis Barselonos gatvėmis ir vaidindamas paprastą gatvės muzikantą, „mėgstantį vyną ir moteris“ (p. 118). Pedras įsitikinęs, kad „priklausyti aristokratų giminei yra prakeiksmas“ (p. 119), todėl sąmoningai atsisako privilegijuoto gyvenimo ir pasirenka klajūno kelią. Nerūpestingo vėjavaikio įvaizdis slepia pavojingą revoliucionierių. Pedras slaptai Ispanijoje organizuoja perversmą, per jį nulinčiuojama jo motina kunigaikštienė, o jis pats suimamas ir nužudomas.

Ugnė: paslaptingiausia romano veikėja. Jos istorija neatskleidžiama ne tik skaitytojui, bet ir pačiai Rugilei. Ugnė – lyg mitinė figūra, apie kurią sužinome iš Rugilės. Kad Ugnė apskritai egzistuoja, o nėra Rugilės iš nevilties kilusi fantazija, liudija įvykiai Paryžiuje, kuriame merginos praleidžia abiem lemtingą laiką. Kalbėdama apie Ugnės personažą sutikčiau su knygos recenzentės Emilijos Visockaitės nuomone, kad „skaitytojas Ugnės apskritai nepamato“. Ji vaizduojama kaip šiuolaikinių madingų paauglių erotinių fantazijų objektas: paslaptinga, pasitikinti savimi, spinduliuojanti seksualiu destruktyvumu, groja violončele ir kuria elektroninę muziką, įkvėpta savo mūzos Rugilės sapnų. Ji netikėtai pasirodo ir netikėtai dingsta Rugilei palikdama tik aistringų santykių atsiminimų nuotrupas, depresiją ir tuščias viltis. Metaforomis perkrauta kalba, banalios frazės („Be Ugnės aš niekas“, p. 94) ir perdėtas tragizmas labiau primena ištrauką iš melodramos „Negaliu be tavęs gyventi“ nei tikrus jausmus.

Iš šio personažų aprašymo galime daryti išvadą, kad romane dominuoja privilegijuoto sluoksnio veikėjai. Išskirtinė yra ne tik jų socialinė padėtis, bet ir asmenybės. Jie yra turtingi, gražūs ir talentingi, kas atskiria juos nuo didžiajai visuomenės daliai priklausančių vidutinių piliečių, uždirbančių minimalų atlyginimą ir po aštuonias valandas trukusios darbo dienos kasdien grįžtančių į savo kuklius namus gyvenamajame rajone. Kaip rašo recenzentė Jūratė Čerškutė, „Grušaitė savo romane kuria dvejopą santykį su aprašoma karta  [...], ji nevengia jos kritikuoti, ironizuoti ar lengvai pašiepti  [...] ir sykiu besąlygiškai su ja susitapatina“. Tai, kad dauguma personažų, nepaisant tobulo gyvenimo įvaizdžio, vis dėlto yra nelaimingi, pasirodo kaip neįtikinantis autorės bandymas išteisinti veikėjus ir išvaduoti iš kvailoko ir paviršutiniško auksinio jaunimo stereotipo.

Vienintelė veikėja, kuri nuo pirmų knygos puslapių savo noru renkasi autsaiderės pozicijas, yra Rugilė: „[...] neturėjau svajonių ar tikslų, neturėjau valios ar talento, netgi nebuvau labai graži, buvau viena iš tų tūkstančių moterų, kurios sekdavo iš paskos savo mylimiesiems [...]. Buvau lengvai pakeičiama [...]“ (p. 63). Rugilė nekovoja su savo likimu, kas netgi labiau primena jos pačios pasirinkimą, o Ugnė tampa priemone, per kurią Rugilė įgyvendina savo būtį ir pirmą kartą pasijaučia reikalinga ir naudinga. Taip kuriamas patrauklus, viliojantis ir paslaptingas menininko ir jo mūzos santykis. Autorė sąmoningai nevaizduoja tradicinių santykių, o aprašo moters meilę moteriai. Būtent dėl to romanas buvo pavadintas „šurmulį lietuvių literatūroje sukelsiančiu kūriniu“. Tačiau čia pritarčiau J. Čerškutei, kad tai būtų „audra vandens stiklinėje“. Meilės santykį tarp Ugnės ir Rugilės autorė vaizduoja labai subtiliai, vos kelis kartus užsimindama apie kartu praleistas naktis ar jaudinančius prisilietimus. Jųdviejų meilė greičiau yra priemonė realizuoti savo lūkesčius. Rugilės sapnai, iš kurių gimsta muzika, pelnanti pasaulinę šlovę, yra ne tik Ugnės, bet ir Rugilės pripažinimas. Netiesiogiai viena kitą išnaudodamos jos realizuoja save ir bent kuriam laikui atsako sau į svarbiausią klausimą – kas aš esu?

Taip romane išryškėja dar viena – sakyčiau, viena pagrindinių – tapatumo problema, kuri, žinoma, paliečia ir kitus romano veikėjus. Slėpdamiesi po tobulo gyvenimo kaukėmis jauni žmonės klajoja po pasaulį pasiklydę urbanistiniuose labirintuose, šie tampa ir prieglobsčiu, ir į pražūtį vedančiu keliu. Saviieška romane panėšėja į išlikimo žaidimą. Rugilės ir Gabrieliaus draugas Lukas išvyksta į Nigeriją padėti pagalbos prašančiai moteriai. Dėl jo nerimaudamas paskui išskrenda ir Gabrielius. Rugilė subtiliai užsimena apie galimą kelionės baigtį: „[...] panašiai jaučiausi tą dieną, kai mirė Pedras“ (p. 171). Kelis kartus užsimenama apie skausmingą ir netikėtą Ugnės mirtį, aprašoma Kriso savižudybė ir Pedro nužudymas. Gyvenimą Rugilė supranta kaip karą: nuo mažiausio socialinio vieneto – šeimos – iki žmonių santykių visuomenėje. Atitoldama nuo bendrųjų egzistencinių problemų autorė vis grįžta prie jaunosios kartos problematikos, nuobodulį įvardydama kaip jaunąją kartą naikinantį virusą: „Nuolatinis mūšis prieš didžiausią dvidešimt pirmo amžiaus žmonijos priešą – Nuobodulį“ (p. 129). Taip mirtis tampa gyvenimo alternatyva, kuri tarsi išlaisvina ir išgano.

Vis dėlto ne kiekviena mirtis ar mirties nuojauta romane įtikina. Toks ryškus jos motyvas greičiau pasirodo kaip autorės bandymas sustiprinti aprašomos kartos problematikos aktualumą. Iš pirmo žvilgsnio vengdama stereotipinio mąstymo, autorė vis dėlto pasiduoda patraukliam fatališko menininko įvaizdžiui: vakarėliai, alkoholis, narkotikai, depresija ir galiausiai ankstyva mirtis (geriau, jei tai savižudybė). Todėl Ugnės netektis, apie kurią užsimenama romano pabaigoje, yra nujaučiama, o pati mirtis ir šiuolaikinė karta pasirodo pernelyg banalios ir nuspėjamos. Tada kyla klausimas, ar žmonės, apie kuriuos rašo G. Grušaitė, apskritai gali reprezentuoti jaunimą. Čia pritarčiau E. Visockaitės nuomonei, kad „auksinis jaunimas“ nėra itin didelė visuomenės grupė, todėl ir šį kūrinį laikyti visos šiuolaikinės kartos kronika būtų per drąsu.

Daug diskusijų knygos pristatyme sukėlė tautiškumo tema. Kol visa salė linksėjo galvomis pritardama J. Čerškutės minčiai apie Gabijos vaizduojamą kosmopolitišką jaunimą, knygos leidėjas Saulius Žukas bandė užginčyti šią mintį, teigdamas, kad romano veikėjai išlieka patriotai. Į klausimą, ar tikrai tas Lietuvos jaunimas kosmopolitiškas, ar tik pasiklydęs, turbūt nei G. Grušaitės romanas, nei trumpa diskusija neatsakys, tačiau, mano nuomone, pačiai autorei nepavyko atitolti nuo lietuvybės. Turiu omenyje ne atsiminimus apie Vilnių ar Čiurlionio paminėjimą, bet autorės stilių, kuris yra tipiškai lietuviškai lyriškas. Nors autorė puikiai dėlioja mintis, tai neišgelbėja skaitytojo nuo vietomis apimančio nuobodulio, kai viena po kitos pasipila metaforos, vietoj kurių norėtųsi paprasto ir nuoširdaus kalbėjimo. Perdėtas lyriškumas, slegianti kūrinio nuotaika, mirties nuojauta ir panašūs dalykai atbaido bet kokią mintį, kad tai naujo vėjo gūsis šiuolaikinės lietuvių literatūros padangėje.

Vienoje romano recenzijoje radau tokį sakinį: „Knyga patiks vilniečiams, klausantiems Jazzu, geriantiems kavą „Café de Paris“ ar ŠMC.“ Na, tokio romano (išskirtinai vilniečiams ir „Café de Paris“ lankytojams) dar tikrai niekas nėra parašęs, bet viliuosi, kad recenzijos autorė klysta ir kūrinys vis dėlto pasieks daugiau skaitytojų.