Kilisas

VYGANTAS VAREIKIS

Artėjant vasarai, lietuviai, atlaikę ekonominės krizės smūgius ir, kaip sako mūsų valdžia, atsispyrę nuo dugno, renkasi atostogų maršrutus. Turkija visada buvo patraukli kurortinė vieta, bet ši šalis verta dėmesio ne vien dėl puikių paplūdimių, saulės ir lengvo jūrinio brizo teikiamų kūniškų malonumų.

Turkija gali būti pavyzdys, kaip integruojantis į globalinę ekonomiką neprarasti tapatybės. Pietryčių Anatolija yra menkiau turistams žinoma vieta, nors čia teka Eufratas, maitinęs Mesopotamiją, čia biblinės vietos, kuriose gausu hetitų, šumerų, babiloniečių, graikų, romėnų paminklų. Urfoje (kai kurie tyrinėtojai teigia, kad tai biblinis Uro miestas) gimė, o už keliasdešimties kilometrų Harane gyveno ir kūrė verslą Abraomas. Zeugma ir Antepas buvo svarbūs centrai, pro kuriuos Šilko keliu pirkliai gabeno į Europą audinius, prieskonius ir brangius metalo gaminius. Rytai turėjo ką pasiūlyti Europai ir iki pat XV amžiaus pabaigos vyravo pasaulinėje prekyboje. Paskui atėjo technologiškai gabesni europiečiai ir išsipūtusiai Osmanų imperijai stojo sunkūs laikai. Iki XX amžiaus vidurio Turkija buvo atsilikusi Rytų šalis. Pirmąjį modernizacijos etapą pradėjo Turkų tėvas, kaip jis čia vadinamas, Atatürkas – jis radikaliai pakreipė Turkijos raidą europietiškos apšvietos link: arabiškus rašmenis pakeitė į lotyniškus, atskyrė religinį gyvenimą nuo sekuliarinio, įvedė europietišką švietimo sistemą ir panaikino dervišų ordinus bei mokyklas.

Šiandien Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas realizuoja antrąjį Turkijos modernizacijos etapą. Turkijos regionai nėra vienodi, kad ir ta pati pietryčių Anatolija. Modernus Gaziantepas, kuriam infrastruktūros išsivystymo, prekybcentrių dydžio ir naujų automobilių skaičiaus galėtų pavydėti Vilnius, ir pusiau feodalinis dulkinas Kiliso miestelis, kur mažose dirbtuvėlėse kalviai kala kauptukus, kuolus gyvuliams rišti, gamina piltuvėlius iš skardos, o po miestą važinėja traktoriai su molėtais plūgais. Socialinė atskirtis regionuose yra mažinama valstybės ir Erdogano iniciatyva – griaunami seni statiniai ir statomi nauji daugiaaukščiai socialiniai būstai (kaip čia neprisiminus būstų renovacijos idėjos Lietuvoje?), rengiami apšviesti sporto aikštynai. Tuo tarpu Lietuvoje statomi ir niekaip nepastatomi stadionai, kyla arenos, kuriose kartą per dešimtmetį susirinks 14 tūkstančių žiūrovų, o duobėtose daugiabučių kiemų aikštelėse – vien krepšinio lentų likučiai ir automobiliai.

Anatolijos greitkeliai prilygsta Europos analogams, o apie ekonominį augimą ir šalies potencialą byloja skaičiai – Turkijos ekonomika po krizės stebuklingai atsigavo ir 2010 metais augo 9,4 % , o per šiuos metus ūgtelėjo dar 5,2 %. Nedarbas mažėja, o graikai atvyksta į Stambulą dirbti.

Turkija taps regiono, kuriame siaučia arabų revoliucijos ir valdžios chaosas, lydere. Šalies stiprybės šaltinis yra tradicijų išlaikymas: pagarba istorijai, Nepriklausomybės karo, kaip vienijančio simbolio, pabrėžimas, pagarba tautinei vėliavai, seniems žmonėms, šeimai, kaip svarbiausiai vertybei, nuosaikaus islamo išpažinimas, susietas su demokratinių institutų, ko nėra pas kaimynus arabus ir persus, raida.

Lietuvos valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ apie tautiškumą ar kokias nors istorines vertybes – nė žodžio. Visur vien sėkmės kelio, sumanios šalies ir gyvenimo kokybės burtažodžiai.

Nedideliame Kiliso miestelyje, kaip ir kitur Turkijoje, smulkusis verslas klesti gatvėse. Visi kažką parduoda, kala, gamina, montuoja, kepa… Tarsi didelis žmonių skruzdėlynas. Šalia baklavos parduotuvės parduodamas cementas, toliau – internet café, dar toliau – šviežios daržovės, kitoje patalpoje montuojamos padangos (reklaminis simbolis – didelė purvina traktoriaus padanga), toliau – kepami kebabai ar taisomi batai… Atrodytų, ekonominis chaosas, tačiau visi turi užsiėmimą. Ir vėl kyla asociacijos su Lietuva, kurioje nemažam gyventojų skaičiui alternatyva – arba eiti dirbti samdiniu į prekybos centrą, arba emigruoti. Ne tik dėl užmokesčio, bet ir dėl orumo. O tas pats Kilisas keičiasi, nes, siekiant pakelti regionų ekonominį lygį ir kuo daugiau gyventojų suteikti išsilavinimą, steigiami universitetai ir formuojamas intelektinis potencialas. Turkija atsako į globalinius iššūkius realizuodama toli siekiančias švietimo ir socialines programas. Atrodo, ateitis priklauso tokioms šalims.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (VI.7)