Euroseksualumas, eurojaunimas, europaviršius

GENOVAITĖ PETRONIENĖ

Vienuolyno kambaryje virš Palermo turgaus aikštės valgau be galo skanius pomidorus, virtą aštuonkojį ir alyvuoges. Čia vyks euromokymai. „Grundtvig“ seminaras vadinasi „Seksualumas Europoje: kūrybiškas švietimas“. Miestui apžiūrėti turiu tik kelias valandas, einant tunisiečių pilnomis šiukšlinomis turgaus gatvelėmis, vis atrodo, kad koks greitas berniukėlis pastvers mano rankinuką ir pabėgs. Didesnėse gatvėse pilna birbiančių motociklų, stūkso arabiško stiliaus rūmai. Sicilijos gyventojai – panevėžiečių ir Fellini filmų herojų derinys: žele ištepti plaukai, juodi kostiumai, visi garsiai skeryčiojasi. Skaičiau, kad Palerme ir dabar didelė korupcija, siaučia mafija ir beveik kiekviena parduotuvė turi jai susimokėti.

Po pietietiškų gatvių gera atsidurti sterilioje vienuolyno aplinkoje. Kai grįžtu į savo kambarį, jame randu apsigyvenusią bulgarę. Ji išsipuošusi it Ala Pugačiova, piktinasi, kad čia ne penkių žvaigždučių viešbutis. Į vakarienę susirenka dalis atvykėlių. Stalas nukrautas keptais baklažanais, makaronais, jūrų gėrybėmis. Beveik visi iš posovietinių šalių. Daugelio profesijos niekaip nesisieja su seminaro tema, tai tiesiog profesionalūs važinėtojai į nemokamus renginius (daugiausiai į tai įjunkę turkai ir latviai). Amžius – iki trisdešimt penkerių, bendrauja lengvai, atmosfera primena studijų laikus, o gal nukrypti į banalius turistinius plepalus neleidžia kalbėjimas anglų kalba? Jau imu įsivaizduoti, kaip viskas vyks, tik įdomu, ar tai man padės reabilituotis po persidirbimo ir rasti naujų norų ir jėgų. Tiek dalyviai, tiek mokytojai už mane jaunesni. Ko jie gali mane išmokyti? Seksualumo klausimus psichologai išnagrinėję daug išsamiau. Gal jie gali suteikti lengvumo? Jie internacionalūs, informuoti, judrūs.

Seminaras prasideda gražioje freskomis papuoštoje salėje. Atmosfera europietiška, vedėjai nesusireikšminę, bet tvirti. Instituto šūkis – „Didinkime žmogaus gyvenimo turtingumą, o ne ekonominį turtą!“ Viskas skirta kultūrų bendradarbiavimui, lygių teisių, kūrybiškumo išlaisvinimui. Bet kaip jie susitvarkys su tokiais dideliais užmojais? O gal tai pinigų plovimas? Šiaip ar taip, tuo verta pasinaudoti, juk mokame europinius mokesčius. Kiekvieną užsiėmimą pradedame nuo ice breaker – pašokam, pamasažuojam viens kitam nugarą; mokytis su smagia nuotaika tikrai lengviau. Seksualumo temą nagrinėti pradedame nuo seksualumo apraiškų romėniškose skulptūrose, kurių prigrūstas visas miestas. Gidas tvirtina, kad išskirtinai seksualios romėnų skulptūros prisidengusios krūtį ar genitalijas ne dėl to, kad nori tą kūno dalį paslėpti, o kad atkreiptų į ją žiūrovo dėmesį. Grupelėse pradedame nagrinėti įvairias seksualines temas – lyčių lygybę, seksualines mažumas, masturbaciją, kontracepciją. Sociologė feministė iš Vengrijos tvirtina, kad norint sulaužyti bet kurį stereotipą reikia šokiruoti visuomenę, o vėliau jau galėsi būti laisvas. Ji atsivežė gerą filmuką su besimasturbuojančių žmonių veidais. Būtina suartėjimo sąlyga – turi patikti žmogaus fucking face.

Autorės nuotrauka

Keletas intelektualių čekų ir vengrų, labai šiuolaikiški ispanai, rodos, gėjai, ir vienas atsipūtęs australas visur garsiai reiškia savo nuomonę, kampe susitraukę keturi apkūnūs turkai beveik nemoka anglų kalbos, viską bando logiškai išsiaiškinti tvarkingutės mokytojos iš Rumunijos ir Slovakijos, kiek ramesni emocinga išsipuošusi lenkė ir portugalė, keli besistengiantys gerai pasirodyti latviai, o seksualios bulgarės iš viso neturi jokių minčių. Pavydžiu drąsiausiems europiečiams, norėtųsi tokiai apsimesti bent grįžus namo. Visi turi skaityti pranešimus. Kad nepasirodyčiau nevykėlė, bandau išjudinti angliškai nesivartantį liežuvį. Bet dalis pranešimų nuvilia – visi kalba apie seksualinių dalykų padėtį savo šalyje, o ta padėtis visur vienoda. Visi atsivežę efektingų skaidrių, jei tokias pastangas būtų įdėję į turinio gilinimą, tikrai būtų buvę geriau. Klausydamasi galvoju, į kurias miesto vietas nubėgti per pertraukas. Nelankyti užsiėmimų negalima – organizatoriai pasakė aiškiai: jei ką nors praleisi, neatiduos lėktuvo bilietų pinigų. Skaičiuoju minutes iki pertraukos, o paskui jau lekiu. Bet kas dieną viskas vis labiau vėluoja, užsiėmimai pradedami vis vėliau, dar vėliau susirenka visi atvykėliai ir viskas baigiasi jau visiškai vėlai. Ima siaubas, kad iš viso nepavyks nieko apžiūrėti.

Surengiamas afrodiziakų vakarėlis. Visi prisivežė nežinia kokių tautinių saldumynų ir stipresnių gėrimų. Vienuolyno tvarkytoja mumis, šėtono išperomis, akivaizdžiai bjaurisi. Savo rūsčia laikysena ji primena sadistišką motiną, kuri priversta suvaldyti pasiutusius sūnus – ji visad susiraukusi, ko prašysi, to negausi, kai nori įsipilti dar vieną puodelį arbatos, ji priėjusi piktai nuneša virdulį. Mane pakviečia sutraukti suktinukę, bet ji neturi poveikio. Australas, kuriantis dokumentinius filmus, įkvėptai pasakoja, kaip narkotikai padeda praplėsti sąmonę ir rasti išeitis, kur jos atrodė neįmanomos, sako, vieno karto užtenka visiems metams, bet paskui jam išsprūsta, kad rūgšties vartojo prieš savaitę. Jo nuomone, sąmonei keisti geriausia grybai, jų galima atsisiųsti internetu. Aš žiūriu į tamsų dangų virš vienuolyno kiemo ir mane ima kažkoks internacionalinis šaltis, geriau jau eiti miegoti. Iš ryto vienuolyno tvarkytoja iš viso įsiutusi, ji užremia duris ir neleidžia išeiti iš kambarių, sakydama, kad turi išdžiūti ką tik išplautos grindys.

Mano pranešimas – apie dažniausias mano pacientų seksualines problemas, tačiau seminaro dalyviai tik stebisi, kaip blogai būna žmonėms, ir rimtesnė diskusija neužsimezga. Skirtingai nei psichologiniuose seminaruose, niekas čia nekalba asmeniškai. Per pertrauką visų klausinėju: „Ar turi draugų gėjų?“, niekas, be pačių gėjų, jų neturi ir nesiveržia turėti. Gėjai, be abejo, turi teisę būti gėjais. Iš jų verta pasimokyti, kaip būti kitokiam, pavyzdžiui, jei esi apimtas depresijos – nevaidinti linksmo. Deja, kaip ir kiekvienoje grupėje, čia greitai susiformuoja taisyklės, kad gerai būti socialiai aktyviam, šnekiam, o po vakarienės vis madingesni darosi gėrimas ir žolytė, o jei to nedarai, galimybė būti mėgstamam pastebimai mažėja. Visi čia turi teisę vėluoti, tačiau niekas neturi teisės išeiti iš užsiėmimo laiku. Suvalgiusi ilgai lauktus pietus nubėgu į galeriją, bet būdama tokios nuotaikos negaliu suvokti meno kūrinių. Kūrinys susiliečia su žmogumi per kažkokias jautrias vietas, tarsi pritrauktų prie savęs ir klaustų: ar tu gyvas? Ar sugebi jausti? O aš po tos kovos už teises matau tik formų ir spalvų paviršių.

Prasideda meno terapija – teatro užsiėmimas. Mums reikia judėti vyriškai, moteriškai, žiūrint į akis, atsargiai, pakartojant kitą, susitelkus į jausmus. Pagyvenęs italas režisierius vaikiškai jautrus, džiaugsmingas, bet kartu valdingas. Turime užsimerkti ir reaguoti į partnerio skleidžiamą garsą, gėjus iš Ispanijos mane šaukia iš visų kampų keistu kalakuto balsu. Tai tarsi grįžimas į vaikystės žaidimus, kurių kažkada pritrūko. Po įdomių užsiėmimų ir vakarienės einu namo, džiaugiuosi gyvenimu, prieinu prie kambario ir suvokiu, kad jis užrakintas. Matyt, jaunesnioji bulgarė geria, o vyresnioji, kuri į seminarą atvyko bėgdama nuo šeimos, jau spėjo susipažinti su kažkokiu italu ir gilinasi į seksualines temas praktiškai. Einu ieškoti pirmosios į barus, bet kur čia ką bepagausi apsirūkiusios publikos pilname naktiniame gyvenime.

Grupė jau labai aiškiai suskilo į blogiukus ir spartuolius miesto lankytojus. Anksti iš ryto bėgu apžiūrėti karalių rūmų – jie kainuoja daug, o grožio mažai, šalimais įdomi arabiško stiliaus bažnytėlė, bet ir ta nepigi. Po savo pranešimo prarandu motyvaciją kalbėti angliškai ir nejučiom imu užsidaryti, kaip tos mažumos, apie kurias čia kalbame. Kažkas skaito eilėraštį: „Negi ir mirsime tylėdami?“ Su mumis padiskutuoti ateina kuo tikriausias transvestitas rožinėm kojinėm, storu balsu ir smagiai juokauja. Paskui aplanko nuobodūs politiniai veikėjai. Man dabar jau tobulai išeina žiūrėti į kalbantį žmogų ir nieko negirdėti, tai tarsi garsinė meditacija, aš permąstau įspūdžius, gyvenimą. Per pietus nekyla noras ieškoti muziejų, tūnau vienuolyne ir jaučiu laiko tėkmę. Atsigulu kambaryje, turgaus garsai už lango nebeerzina, bulgarės netingi puoštis, o aš tingiu net parašyti namo. Iš kur ta apatija? Mane valgydina, linksmina ir dar negerai? Bet žmonės vėl ima mane judinti, klausinėti, girti, vėl įtraukia į bendrumą. „Ačiū. Grazie. Labai, labai gerai!“ – lenkė man turi daug gerų žodžių. Dabar mus verčia piešti, įkyrus mokytojas man kiša juodą lapą. Artistiškas čekas, kurio žmona – garsi feministė, priėjęs pasakoja, kaip dėstė kriminaliniame koledže Bronkse, o dabar veda teatro užsiėmimus benamiams. Vakarienė kaip visada iš keturių patiekalų.

Ryte mums leidžia traukiniu nuvažiuoti atsipūsti į pajūrio kurortėlį Čefalu. Pensinio amžiaus dėdulė raudonais batais, kurio klausiam, kur važiuoti, iš pradžių kalbasi su mumis, paskui kalbina autobusu važiuojantį jaunimą – naudojasi visomis progomis pabendrauti. Maži nameliai, bažnytėlė ant jūros kranto, šilta sūri jūra, smėlis. Kai išeisiu į pensiją, atvažiuosiu čia atostogauti. O jei dar turėčiau gerų knygų, o ne tą internacionalą! Naktį sapnuoju kažkokį abstraktų vyriškį, jausmas toks tirštas, kad pats savaime yra tiesa, ir taip veržiasi būti išreikštas kūniškai, kad net atsibundu. Su savo seksualinėm temom jie pasiekė ir mane. Vakare gėjus pasakoja, kokie baisūs jo tėvai. Jis išnešė sveiką kailį, o jo sesuo tapo šizofrenike. Jis rodo savo mylimojo, kuris liko namie, nuotrauką, bet ir Palerme jau spėjo susirasti dešimt metų jaunesnę meilę ir nueiti miegoti su juo į paplūdimį. „Negi aš negaliu būti laisvas?“ – sako jis. Deja, naujoji meilė, sužinojęs, kad jis smarkiai vyresnis, jį atstūmė. Latvis skundžiasi, kad jį apgauna visos merginos, kol susivokiu, kad jis pats paranojiškas. Vis daugiau žmonių slenka prie manęs, norėdami išpasakoti savo keistas problemas. Kalmarai, rizotas, makaronai, ančiuviai, pjūklažuvė.

Paskutinę dieną vienuolyno kiemas padalinamas į keturis kvadratus – teatras, piešimas, fotografavimas, laisvė. Kai įeini į vieną kvadratą, turi užsiimti viena veikla, kai į kitą – kita. Čekas išdidžiai įeina į teatro kvadratą, užsideda skrybėlę ir švytėdamas nuo pasitenkinimo savimi lauko teniso rakete trenkia į futbolo kamuolį, lenkė iš karto ima puoštis perukais ir skaromis, o gėjus susivynioja į rožinį popierių ir šokinėja per virvutę, grybų uostytojas įėjęs tegali atsigulti, aš apsisupu Europos Sąjungos vėliava ir medituoju. Kitame kvadrate piešiu dejuojančius zuikius, nedidelius atominių bombų sprogimus, vieni iš kitų darome skulptūras, rėkiame. Laisvė tai laisvė. Po pietų einame daryti  flashmob – įsimaišome tarp pajūrio bulvaru vaikštinėjančių žmonių, slovakas ima lėtai daryti taiči judesius, po vieną prisidedame prie jo ir sukamės apie jį kaip planetos, žmonės sustoję žiūri į tą cirką, reginys stulbinantis, labai gerai. Paskui mes daliname lapelius su kvietimais į baigiamąjį renginį. Visgi aš noriu išmokti to draugiškumo – siūlyti kažką kitam, klausti, pasakoti, ne dėl anglų kalbos, o iš viso – apetitas kyla bevalgant. Vakarienė, vėl baisus apsivalgymas, septyni patiekalai. Vienam žmogui šiems mokymams Europa išleidžia 1500 eurų.

Paskutinę naktį iš viso niekas negrįžta namo, viena turkė susidėjo su latviu, kita – su australu, bulgarė – su italu, portugalė – su ispanu. Konservatyviausių šalių atstovai visai nutrūko nuo grandinės, kiti bastosi kažkur po naktinį miestą. Vienuolyno ledi tokia įsiutusi, kad paryčiais liepia išsinešti iš kambarių daiktus. Paskutiniai pirkiniai ir namo. Ar iš tikro buvo tai, apie ką rašau? European boys and girls – lengvi, šokantys, diskutuojantys – ištirpsta saulėtoj pietų saloj, o aš skrendu lietingon tėvynėn.