Dambrelis bimbia, šeivelė kankliuoja

EGIDIJUS DARULIS

Dambrelis, dumbrelis, dimbrelė, bandūrėlis, bindūrėlis, dambras, varganas, vargonėlis, šeivelė, kanklikė, bimba – kuo įvairiausiai lietuvių vadinamas obertoninis muzikos instrumentas, kuriuo garsai išgaunami tik tuomet, kai jį prispaudi prie dantų ir imi virpinti metalinį liežuvėlį. Tokie instrumentai vadinami lamelofonais. Dar priduriama, kad tai beveik savaime grojantys instrumentai. Nesuprantu tokio apibūdinimo. Iš tiesų tai instrumentas, kurį gerai pritvirtinęs prie dantų pats muzikantas gali pavirsti egzotišku obertoniniu instrumentu. Obertoninis? Ką tai reiškia? Paaiškinsiu kaip dailininkas. Kai tapai paveikslą – naudoji ne vieną tūbelę dažų, tačiau jei jį tapytum, tarkim, vien mėlynos spalvos atspalviais, tonais ir pustoniais, tada tai būtų „obertoninė tapyba“. Tapyba viena nata! Dambrelis (šiuo metu populiariausias toks šio instrumento pavadinimas) priskiriamas skambinamųjų idiofonų grupei. Gaminamas iš metalo, rečiau – iš palmės medienos, bambuko, dar rečiau – iš kaulo (o gal ir nebegaminamas?). Metalinis 3–20 cm ilgio bandžos ar balalaikos formos korpusas per vidurį turi pritvirtintą plieninį 3–15 cm ilgio ir maždaug 0,5 cm pločio dažniausiai siaurėjantį liežuvėlį su užlenktu galu – vąšeliu. Grojant dambreliu siaurasis korpuso galas tvirtai priglaudžiamas prie dantų, kartais lengvai sukandamas (tuomet groti greitu tempu sunkiau), o liežuvėlio vąšelis pirmyn atgal virpinamas smiliumi arba į vieną pusę (į save) trimis pirštais – smiliumi, didžiuoju ir bevardžiu. Esama ir visiškai kitokių dambrelio formų – pavyzdžiui, japoniškas mukkuri, kurio liežuvėlis virpinamas tampant prie dambrelio pririštą virvutę, ar dambreliui giminiškas instrumentas burnos lankas (angl. mouthbow), kuriuo grojama braukant stryku.

Ukmergės krašto muzikantai Stasys Belickas (lumzdelis), Juozas Kutelis (dambrelis), Stasys Liakumas (lūpinė armonikėlė). 1938

Dambrelio liežuvėlis skleidžia pastovią natą, o burnos ertmė, gerklos, bronchai, nosis atlieka rezonatoriaus funkciją. Balsiais, priebalsiais ir įvairiausiu liežuvio makalavimu burnoje išryškinami įvairūs obertonai ir efektai, tarsi vienu metu būtų grojama keliais instrumentais.

Tai pats mažiausias instrumentas pasaulyje – gali būti tik 2,5 cm ilgio. Galbūt būtent todėl vienas „poetas nuo Lietuvos“ – Mindaugas Valiukas – haiku knygą pavadino „Dambrelis“. Juk haiku ir dambrelis – abu labai maži, ekspresyvūs, išraiškingi ir meditatyvūs dariniai.

Dambrelis taip pat kone daugiausia pavadinimų turintis muzikos instrumentas. Grota juo visame pasaulyje ir vadintas jis toli gražu ne vienu vardu (palyginkime su smuiku ar didžiausiu pasaulyje instrumentu – vargonais). Archeologai jo nėra radę tik Australijos žemyne – matyt, aborigenams pakako didgeridoo vamzdžių? Šie taip pat obertoniniai instrumentai ypač gražiai dera prie dambrelio. Dauguma dambrelio pavadinimų skirtingose tautose panašūs: varganas, vargonėlis (vargan – Rusijoje); dambrelis, dumbrelis, dimbrelė, dambras (doromb – Vengrijoje, drymba – Ukrainoje, drumla – Lenkijoje)… Tačiau dambro, dambrelio pavadinimai atitinka ir senuosius lietuviškus žodžius, reiškusius verkimą, rėkimą, gerklas. Verkiančiam vaikui sakydavo: „Ko čia dambras laidai?“ („Ko čia gerklas laidai?“) arba „Baik vambryti“ („Baik žliumbti“). Peršasi prielaida, kad tai nėra tik skoliniai iš Lenkijos ar Ukrainos (?). Norint tvirtai teigti, prireiktų išsamių specialistų tyrimų. O itališko dambrelio pavadinimo scacciapensieri lietuviška reikšmė – „išvyti (išbaidyti) mintis“. Nieko nuostabaus – juk dambrelio garsais šamanai gydydavo įvairias ligas (jakutai, tuviai iki šiol dambrelį naudoja įvairiausiose apeigose), o Italijoje dambreliu serenadas po langais mėgę groti vyrai buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn – manyta, kad šio instrumento garsai užburia moteris ir skatina paleistuvavimą.

Seniausias dambrelio istoriją nagrinėjančių archeologų patvirtintas faktas – Kinijoje rastas grafikos darbas, vaizduojantis vyrą, grojantį dambreliu, kuris buvo sukurtas maždaug prieš 2300 metų. Iš dambrelio gerbėjų, įvairių kitokių šniukštinėtojų – dambreliavimo mėgėjų sklinda nepatvirtinta informacija, neva Europos žemyne jau rastas seniausias pasaulyje dambrelis, kuriam esą net 4000 metų. Ar tai tiesa, sužinosime vėliau… O patikrinti faktai tokie: į Europą, taip pat ir į Lietuvą, dambreliai atkeliavo iš Azijos apie XIII a. (juos senuoju Šilko keliu su kitomis prekėmis galėjo atvežti totoriai). Seniausi dambreliai Europoje rasti 1399 m. sugriautos Tanenbergo pilies griuvėsiuose. Švedijoje Trompii giminės, taip pat gyvenusios XIV a., herbe buvo dambrelio piešinys. Archeologų radiniai įtikina, kad dambrelio išvaizda istorijos tėkmėje nė trupučio nepakito (išskyrus eksperimentinius išradingų šių dienų meistrų modelius).

XIV–XV a. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dambrelis buvo populiaresnis tarp vidutinio ir žemesnio socialinio sluoksnio žmonių. Juo grodavo keliaujantys prekiautojai, artistai, muzikantai, fokusininkai, elgetos. Yra žinių, kad laisvalaikiu šiuo instrumentu grodavo ir užsikišę už diržo nešiodavosi kariai samdiniai. Negi į mūšį eisi nešinas armonika ar valtorna?..

Dambrelis iš Vilniaus Žemutinės pilies. XIV a.

Lietuviai, kaip ir kitos Europos tautos, gali pasigirti dambreliu grojantys nuo XIV a. Šioje srityje su europiečiais einame koja kojon. O Sibiro tautelių ir indėnų grojimo dambreliais istorija nusidriekia į neatmenamų laikų glūdumas. Grojimo dambreliu tradicija senųjų kultūrų žmonėms niekada nebuvo nutrūkusi; iki šių dienų dambrelis jiems – vienas iš pagrindinių muzikos instrumentų.

Trakų pilies teritorijoje kartu su alaus salyklo likučiais ant ąsočio šukių buvo iškastas XIV a. dambrelis, kurio ilgis – 5,3 cm, kilpos skersmuo – apie 5 × 1,5 cm. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje irgi buvo rastas XIV a. dambrelis (iš viso ten buvo rasti šeši XIV–XV a. datuojami instrumentai). Šių instrumentų rasta ir kasinėjant Kernavės piliavietes. Matyt, šie radiniai leistų teigti, kad tai buvo gana gerai didikų pasilinksminimuose žinomas ir neretai naudotas instrumentas. Kita vertus, to laikotarpio dambreliai Lietuvoje iki šiol žinomi tik iš minėtų pilių teritorijų kasinėjimų. Tai leistų spėti šiuos instrumentus buvus ano meto valdovo dvaro muzikinio gyvenimo dalimi. Vėlesniais laikais šį instrumentą prisitaikė ir kaimo muzikantai. Ilgainiui kiekvienas meistras pasigamintą dambrelį pavadindavo savaip: apie Ukmergę, Anykščius – dambreliu; apie Zarasus – bimba; apie Biržus, Pasvalį – bandūrėliu; apie Šiaulius – šeivele, kanklike ir t. t. Taigi paprasti liaudies žmonės dambrelius gaminosi patys, todėl tai – lietuvių nacionalinis instrumentas! Prasčiokai šį instrumentą naudojo pasilinksminimuose. Grodavo kaip išmanydami, dažniausiai greitu tempu, specifinį skambesį derindami su kitais instrumentais – pritardavo šokiams ir dainoms.

1818 m. Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“ rašė, kad linksmindamasis „Lauras su pirštu dambrelį skambino pūsdams“. Tačiau tai buvo ne tik pasilinksminimų instrumentas. Kartą senas žmogus man pasakojo, kad gavėnios laikotarpiu, kai visi varpai ir vargonai nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio velyknakčio tylėdavo, kol pašventins vandenį ir ugnį bei ims skambėti varpai, keliose Aukštaitijos bažnyčiose per Pakylėjimą tyliai skimbčiodavo dambreliai. Kai prieš daugelį metų klausiausi to pasakojimo, dar labai nesidomėjau nei šiais instrumentais, nei jų istorija, todėl dabar net negaliu parašyti, kas toks ir iš kurios parapijos buvo tas žmogus. Beje, mūsų senoliai, išgirdę, kad kas sapnavo dambreliu grojantį žmogų, kažkodėl iškart klausdavo, ar neapšiuręs buvo tas muzikantas ir ar ne šaižiai skambino. Jei viskas būdavo gražu, vadinasi, sapnas – gera linkintis.

Lietuvoje iki XX a. pirmosios pusės dambreliais grojo daug kaimo kapelų, jos grieždavo šokių ir dainų melodijas, įvairias improvizacijas. Vėliau dambrelis Lietuvoje (kaip ir kitose Europos šalyse) imtas nebenaudoti – greičiausiai dėl armonikos, smuiko ir kitų daugiau decibelų skleidžiančių instrumentų išpopuliarėjimo. Jie užgožė tylų ir subtilų dambrelio garsą. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio dambreliai vėl pamažu grįžo į Lietuvos folkloro (ir ne tik) muziką. Dabar kapelos groja naudodamos mikrofonus – šitokiu būdu kitų instrumentų fone vėl galime girdėti dambrelį. 2004 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido knygą „Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika“, joje yra keturios Ukmergės krašte užrašytos melodijos, skirtos dambreliui ir kitiems pritariantiems instrumentams (lumzdeliui, lūpinei armonikėlei).

XVIII a. dambrelis garsėjo kaip virtuoziško muzikavimo instrumentas. Kompozitorius Johannas Georgas Albrechtsbergeris (Ludwigo van Beethoveno mokytojas) sukūrė mažiausiai septynis koncertus dambreliui ir styginiams instrumentams (trys iš jų išliko Budapešto bibliotekoje). Vokiečių meistras J. H. Scheibleris, į vieną instrumentą sujungęs 11 dambrelių, pagamino muzikos instrumentą aurą, kuris, tiesa, dabar jau nėra gaminamas.

Vakarų šalių muzikos akademijose ir mokyklose dar vyksta dambreliui skirtos paskaitos, kursai, grojimo juo technikos pamokos. Dambrelius ėmė naudoti pop- ir roko muziką grojantys atlikėjai, diskžokėjai, įvairiausios grupės. Ir Lietuvoje prieš maždaug dešimtmetį vienur kitur ėmė rastis entuziastų, bandžiusių groti dambreliais. Šiuo metu dambrelius rimčiau naudoja grupės „Atalyja“, „Skylė“, „Žalvarinis“, „Bix“. Ieškodami grojimo dambreliu technikos įvairovės ir galimybių ribų solo dambreliu groja Dainius Jucius (Vilnius), Albertas Bartašius (Pasvalys). Aš taip pat nespjaunu į šį užsiėmimą, bandau įvairius atlikimo būdus. Lietuviško dambrelio gamybos tradicijas tęsia A. Bartašius, Germanas Aleksejevas (Visaginas). Savęs prie šį instrumentą gaminančių meistrų nesinori priskirti, nes esu padaręs vos kelis dambrelius. Galbūt yra ir daugiau įgudusių mikliarankių, lindinčių tamsiuose rūsiuose ir niekam nerodančių gerai padarytų instrumentų?

Žvelgiant į ateitį atrodo, kad šis instrumentas bus labai populiarus. Juk dambrelio skleidžiami garsai labai primena goa, trance, dance ir kitokių muzikos stilių naudojamus efektus, gražiai skamba Lietuvos folkloro muzikantų atliekamuose kūriniuose, maloniai pagardina roko skonį ir pagilina dažniausiai lėkštus tris lietuviško „popso“ akordus.

http://dambrelis.lt