Ar 2001-aisiais „meilė“ bus septynių raidžių žodis?

Su kino režisieriumi STANLEY KUBRICKU kalbasi Williamas Klomanas

Stanley Kubrickas režisavo tokius filmus kaip „Šlovės takai“, „Lolita“, „Dr. Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau bijoti ir pamilau bombą“. Naujausias jo darbas – „2001 metų kosminė odisėja“, kaip pranešama, atsiėjo per 10 mln. dolerių ir buvo statomas ilgiau nei dvejus metus. Daugiausia laiko surijo specialiųjų efektų kūrimas – pradedant nusileidimais Mėnulyje ir baigiant nepakartojama psichodeline apokalipse. Įprasta, kad S. Kubricko filmai kelia ginčus ir nesutarimus, kai kada – pasipiktinimą. Tačiau „2001 metų kosminė odisėja“, nepaprastai slėpininga mokslinės fantastikos vizija, buvo pasitikta gana abejingomis recenzijomis, o daugeliui žiūrovų uždavė galvosūkį: KĄ VISA TAI REIŠKIA?

Šiame interviu S. Kubrickas pateikia atsakymų, kai kurie jų – tarp eilučių.

– „Kosminės odisėjos“ siužetas paremtas galimu protingų būtybių atradimu kažin kur visatoje. Tai fantazija ar tikimybė?

– Iš tikrųjų tai tos būtybės atranda mus. Bet tokia prielaida nėra tik fantazija. Reguliarius „pulsarų“ skleidžiamų radijo bangų dažnius mokslininkai yra pagavę Anglijoje ir Puerto Rike. Keturi skirtingi šių signalų siuntimo šaltiniai yra labai toli, – galimas daiktas, už šimtų šviesmečių nuo Žemės, – ir byloja apie labai pažengusias civilizacijas.

– Šiuos įrodymus laikote nepaneigiamais?

– Net jeigu jie bus paneigti, nežemiško intelekto egzistavimo tikimybė yra nepalyginti didesnė nei priešingo varianto. Mūsų galaktiką sudaro apie šimtas milijardų žvaigždžių, o mūsų matomoje visatoje yra apytiksliai šimtas milijardų galaktikų. Turint omeny visatai bendrą cheminę sudėtį, gyvybės atsiradimas planetose, reikiamu atstumu nutolusiose nuo savo saulių, atrodo beveik neišvengiamas. Daugybė astronomų šiais laikais linkę manyti, kad visata knibždėte knibžda gyvybės. Ir jeigu taip, kai kurioms gyvybės formoms gali būti milijonai metų – vien dėl to, kad jos anksčiau susiformavo. Mūsų Saulė nėra labai sena žvaigždė.

– Ar mąstėte, kaip galėtų atrodyti tokia labiau išsivysčiusi gyvybė? Kokias technologijas ji galėtų būti sukūrusi?

– Šiame filme mums labiau rūpėjo žmogaus atsakas į pirmąjį kontaktą su labiau pažengusiu pasauliu. Be galo sunku įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti jų sukurtos technologijos – Arthuro Clarke’o („Kosminės odisėjos“ scenarijaus bendraautorio) įsitikinimu, bet kokia technika, aplenkusi mūsiškę, tarkim, kad ir penkiasdešimt tūkstančių metų, mums vis tiek atrodys tikras stebuklas. Žinoma, niekas nemano, kad biologinės gyvybės formos tvertų labai ilgai. Nemirtingumas, – cheminio proceso, verčiančio ląsteles pamiršti savo veiklą, apgręžimas, – atrodo visai pasiekiamas netgi žmogui per porą šimtų artimiausių metų. Įprasta manyti, kad tada, kai kitą išsivystymo lygį pasiekęs mokslas leis peržengti nemirtingumo slenkstį, žmogus taps pusiau gyvūnu, pusiau mašina, o paskui – vien tik mašina. Galų gale, ko gero, būsime gryna energija. Mūsų vaizduotė neneša, kokį gyvybės pavidalą nužies milijoną metų vystęsis mokslas. Galbūt išgryninta siela bus ta galutinė forma, kurios sieks intelektas.

– Labai primena Platoną.

– Taip. Ir visuose žmonijos sukurtuose mituose, – kurie, be jokios abejonės, išreiškia masių psichologiją, – siekiama tokios galutinės būsenos. Nebiologinės egzistencijos pranašumai ir tobulumas suvokiami tiesiog instinktyviai.

– „Kosminės odisėjos“ pradžioje rodoma, kaip žmonijos priešaušryje žmogbeždžionė išmoksta daiktą naudoti kaip ginklą. Ji švysteli aukštyn kaulą-lazdą ir ši išvirsta kosmose besisukančiu erdvėlaiviu 2001 metais po Kristaus. Koks čia ryšys?

– Ryšys labai glaudus, o laiko tarpsnis išties be galo trumpas. Emocinėje plotmėje skirtumas tarp kaulo-lazdos ir erdvėlaivio ne toks jau didelis. Žmogaus smegenys išsivystė šiam pradėjus naudoti daiktą kaip ginklą. Tai evoliucinis lūžis natūraliojoje atrankoje. [George’as Bernardas] Shaw sakė, kad žmogaus širdis slypi jo ginkluose, ir tai visiška tiesa. Visais laikais klestėjo neįtikėtina meilė ginklui. Faktas, kad pradžią visoms žmogaus technologijoms davė įrankio-ginklo atradimas, tiesiog akivaizdus.

– Ir tą įrankį-ginklą jis pamilo kaip Bombą „Dr. Streindžlave“?

– Nėra abejonės, kad žmogų su mašina, kuri yra jo vaikas, sieja stiprus emocinis ryšys. Mašina nebeišraunamai įsitvirtina mūsų gyvenime, sukeldama netgi jausminę priklausomybę ir manijas. Gražios mašinos seksualios. „Nikon“ kameros kvapas. Itališkų sportinių automobilių glotnumas ar muzikos grotuvo dailumas. Iš esmės mes jau gyvename savotiškoje biologinių mašinų visuomenėje. Jau žengiame kažin kokių esminių permainų keliu. Žmogus visais laikais dievino grožį, ir man atrodo, kad pasaulyje įsivyrauja kitoniškas grožis.

– Viename žurnale neseniai buvo aprašyta kurioziška istorija apie išskirtinį vedybinių santykių trapumą tų porų, kurios kaip nors susijusios su kosmine industrija.

– Dėl to, kad mašinos be galo patrauklios.

– HAL’as, „Kosminės odisėjos“ personažas kompiuteris, beveik niekuo nesiskiria nuo žmogaus, o štai aktoriai žmonės filme primena bejausmius dalykiškus robotus. Ar tuo norima pasakyti, kad kompiuteriams vis labiau panašėjant į žmogų pastarasis vis labiau kompiuterėja?

– Nemanau, kad taip vyksta, deja. HAL’as turi užprogramuotas emocijas, mat pažangiausių kompiuterių technologams atrodo, jog pradėjus gaminti už žmogų protingesnius kompiuterius emocijos gali būti viena iš sudedamųjų tų įrenginių dalių. Emocijos gali būti naudinga ir efektyviausia priemonė formuojant elgseną. Bet, mano požiūriu, žmogus daugiau ar mažiau greičiausiai išliks toks pat, koks yra dabar. Žmonija iš tikrųjų netampa objektyvesnė ar racionalesnė. Iš esmės mus tebevaldo tie patys pirmykščiai instinktai, kurie mumyse buvo užprogramuoti prieš keturis milijonus metų. Kažkas yra pasakęs, kad žmogus yra ta trūkstamoji grandis tarp primatų ir civilizuoto individo. Galima sakyti, kad tokiu požiūriu vadovaujamės ir filme. Esame pusiau civilizuoti, sugebantys susitelkti ir atjausti vienas kitą, bet privalome transformuotis į, pavadinkime, aukštesnę gyvybės formą. Žmogaus situacija iš tiesų labai nestabili. Žmonės labai geri, rimtai. Kai buvo išrasta atominė bomba, šalys elgiasi be galo atsakingai. Tačiau neabejotina, kad kol priemonės sunaikinti gyvybę Žemėje egzistuoja, vien tik kruopštaus planavimo ir protingo bendradarbiavimo nepakaks, siekiant išvengti galimos katastrofos. Problema egzistuoja tol, kol yra sąlygos jai egzistuoti, ir problema iš esmės yra moralinė ir dvasinė. Galbūt net labiau evoliucinio nei techninio pobūdžio. Techninis sprendimas, galima sakyti, yra pirmoji pagalba, bet jis ne itin giliamintiškas.

– „Kosminės odisėjos“ pabaigoje matome evoliucinę transformaciją. Ar tai alternatyvus siūlymas „Dr. Streindžlavo“ pasaulio pabaigai?

– Ne visai. Labai nemėgstu kategorizuoti ir iš tikrųjų nenorėčiau aiškinti, ką tai reiškia, nes tai labiau mitologinio pobūdžio teiginys. Psichologiniu požiūriu visi mitai yra panašūs. Jų herojai leidžiasi į požeminį ar antžeminį pasaulį, susiduria su pavojais, patiria šiurpių dalykų. O tada vėl pasirodo kokios nors dievybės ar gerokai patobulėjusio žmogaus pavidalu. „Kosminė odisėja“ iš esmės yra mitologinė sakmė. Jos reikšmė turėtų būti apčiuopiama intuityviai, psichologinėje plotmėje, o ne išreiškiama konkrečiais tiesmukais žodžiais.

– Vieno laikraščio kino kritiko manymu, norint suprantamai perteikti filosofinį požiūrį filme reikėjo vartoti daugiau žodžių.

– Toks aiškinimas, žinoma, atspindi pirmon vieton žodį keliantį spaudos žurnalisto mąstymą. Aš neturiu nė menkiausios abejonės, kad „Kosminės odisėjos“ istoriją papasakoti žodžiais neįmanoma. Filme dialogų scenos trunka 46 minutes, o per kitas 113 minučių nieko nekalbama. Žodžiai yra akivaizdžiai bejėgiai išreikšti tam tikras jausmų ir tikrovės, – arba už-tikrovės ar giliausių troškimų, kad ir kaip tai pavadinsi, – sritis. Muzika į šias sritis gali prasibrauti. Tapyba irgi. Nežodinės išraiškos formos gali. O žodžiai šiuo atveju yra siaubingi pančiai. Stebėtina, kiek daug žodžio kalinių priešinasi tų pančių atlaisvinimui ar visiškam išsivadavimui iš jų. Tam tikra savasties dalimi žmogus kažin kaip jaučia, kad kosminė tiesa gali slypėti daug kur, bet tik ne raidėse A, B, C, D. Ji glūdi kažkur slėpininguose, nepažiniuose minties, gyvenimo, patirties kloduose. Žmogus visais laikais į ją vienaip ar kitaip atsiliepdavo. Religija, mitologija, alegorijos – jos buvo ir yra jautriausiai tą kosminę tiesą atliepiančios žmogaus stygos. Modernusis žmogus su savo racionalizmu pabandė ją sunaikinti ir sudavė ne vieną triuškinamą smūgį religijai. Tam tikra prasme tai, kas dabar vyksta kine ir populiariojoje muzikoje, yra atsakas į varžantį racionalizmo ribotumą. Norima pabėgti nuo įrodomų ir pademonstruojamų dalykų, kurie iš tikrųjų nėra nei labai reikšmingi, nei naudingi ar įkvepiantys. Niekas juose neįžvelgia ir kokios nors didžios tiesos.

– Kartą jus pacitavo kaip sakiusį, kad komizmas yra pati žmogiškiausia reakcija į paslaptis ir gyvenimo paradoksus. Ar esama komizmo „Kosminėje odisėjoje“?

– Prakilnumo joje nerasi, bet komizmo, žinoma, irgi ne. Šiokių tokių humoristinių atspalvių filme esama, bet jame bandomos sukurti nuotaikos nesustiprintų aiškiai komiški elementai. Komiškų mitų tėra vos vienas kitas.

„The New York Times“, 1968.IV.14

Vertė Andrius Patiomkinas