Vingiuotas Fritzo Lango kelias

IAN JOHNS

Fritzo Lango 1926 metų mokslinės fantastikos epas „Metropolis“ buvo tikras to laiko kino titanikas. „Metropolio“ filmavimas truko 17 mėnesių ir iki išsekimo išsunkė vokiečių kino studiją UFA, tūkstančius aktorių bei statistų. Žiūrovai liko abejingi šiai industrinės puikybės ir atpildo pasakai, vaizduojančiai dekadentiškus Džiazo amžiaus valdytojus, išnaudojamus darbininkus ir pakvaišusio mokslininko sukurtą moterį robotą, savotišką fabrikų amžiaus Žaną d’Ark.

Vis dėlto išsišovusių dangoraižių ir monolitinių mašinų vizija, – per daug pagauli, kad būtų galima visiškai praleisti pro akis, – būsimosioms kino kūrėjų kartoms įtvirtino nekintamą ateities vaizdinį. Bet tai ne vienintelis F. Lango palikimas. Didybės manijos apsėstas personažas – užkietėjęs piktadarys Daktaras Mabuzė, prie kurio šis režisierius vis grįždavo, yra suktojo Džeimso Bondo pirmtakas. „Pavargusi mirtis“ (Der müde Tod, 1921), kurioje Mirtis suteikia moteriai tris galimybes susigrąžinti mirusį mylimąjį, įkvėpė Ingmaro Bergmano „Septintąjį antspaudą“. Berlyne besidarbuojantį F. Langą stebėjo dar pienburnis Alfredas Hitchcockas. F. Lango filmus jaunystėje su užsidegimu studijavo Stanley Kubrickas.

Kadras iš Fritzo Lango filmo "M" (1931)

F. Langas gimė Vienoje 1890 metais pusiau žydiškoje šeimoje ir vėliau savo tėvą statybininką tvirtino buvus žymiu architektu. Kaip ir kiti didieji iš Austrijos-Vengrijos imperijos kilę kino genijai Erichas von Stroheimas ir Josefas von Sternbergas, F. Langas kūrė savo mitologiją. Trumpai pastudijavęs architektūrą ir teisę, jis viską metė, kad galėtų keliauti po pasaulį ir tapyti, kol per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pašauktas karininku į Austrijos kariuomenę.

Paskutiniais karo mėnesiais gydydamasis karo ligoninėje F. Langas pardavinėjo kino scenarijus vokiečių prodiuseriams. Nepraėjus nė metams jis jau pats režisavo ir gerą dešimtmetį vieną po kitos į ekranus leido gargantiueliškas fantazijas, kuriose gotika pynėsi su bauhauzu, o pokarinis nihilizmas įsikūnijo vokiečių ekspresionizme.

Greitai F. Langas pagarsėjo kaip diktatoriškas perfekcionistas. „Metropolyje“ tūkstančiai vyrų turėjo per patį Berlyno viduržiemį išsirengę iki pusės tempti uolas, vaidindami požemio darbininkus, maitinančius milžiniškus didmiesčio žaizdrus. Kiti buvo priversti iš paskutiniųjų kapanotis užtvindytoje katakombas vaizduojančioje filmavimo aikštelėje.

Neilgai trukus Veimaro Vokietija pati pradėjo murkdytis socialinių konfliktų, nevaldomos infliacijos ir sparčių technologinių permainų bei moralinių vertybių pokyčių jūroje. Į valdžią atėjus naciams, F. Langas nusigręžė nuo savo epiniams pastatymams būdingų neproporcingų dydžių dekoracijų ir pompastiškos vaidybos, kad atsidėtų paranojos, manijų ir smurto persmelktų didmiesčio košmarų tyrinėjimams. Filme „M“ (1931), kuriame Peteris Lorre įkūnijo šiurpulį varantį vaikų žudiką, ironizuojamas Vokietijos valdžios ir nusikaltėlių pasaulio bendradarbiavimas. „Daktaro Mabuzės testamente“ (1933) kriminalinę imperiją iš pamišėlių prieglaudos valdantis titulinis piktadarys nuožmumu prilygsta pačiam Adolfui Hitleriui.

Vis dėlto fiureris tebesižavėjo ankstyvaisiais F. Lango epais. Josephas Goebbelsas netgi kreipėsi į F. Langą su pasiūlymu vadovauti naujajai Trečiojo reicho kino pramonei. Žydiška režisieriaus kilmė, atrodo, neturėjo tapti problema. „Pone Langai, tai mes sprendžiame, kas žydas, o kas ne“, – esą taip kino režisieriui pareiškęs propagandos ministras. F. Lango atsakas į tokį pasiūlymą buvo (kaip pats tvirtino) pabėgimas į Paryžių pirmu pasitaikiusiu traukiniu. Į Ameriką jis atvyko 1934 metais.

Kitaip nei kiti vokiečių išeiviai, tokie kaip Bertoltas Brechtas ar Arnoldas Schoenbergas, F. Langas pasinėrė į amerikietišką kultūrą ir netgi studijavo komiksus, kurie, jo teigimu, leido perprasti slengą ir humorą. Savo ruožtu F. Lango gerbėjai buvo tokie novatoriški karikatūrininkai kaip Bobas Kane’as („Betmeno“ kūrėjas). Turbūt nieko stebėtina, kad Timas Burtonas vaidybiniame „Betmene“ (1989) atgaivino F. Langui būdingas didmiesčio panoramas, Gotamo miestą paversdamas neišmatuojamų dydžių ir šešėliuotų pragarmių erdve.

„Amerikiečių filmai ir publika, – atkreipė dėmesį F. Langas, – kur kas labiau domisi eilinio žmogaus likimu… Europoje, ypač Vokietijoje, priešhitleriniais laikais labiau domėtasi nyčiškuoju antžmogiu.“ Galiausiai vaizdavimo objektu šis režisierius pasirinko beklasio, paprasto žmogaus tipažą, jį įkūnijo aktoriai Spenceris Tracy, Henry Fonda, Glennas Fordas ar Dana Andrewsas.

Pirmajame Jungtinėse Valstijose susuktame F. Lango filme „Įniršis“ (Fury, 1936) S. Tracy vaidino vyrą, kerštaujantį linčo teismą surengusiai miniai. Kitais metais pasirodžiusiame „Gyveni tik kartą“ (You Only Live Once) neteisingai apkaltintas H. Fonda per pabėgimą iš kalėjimo nužudo kunigą, slapstosi su besilaukiančia drauge (Sylvia Sidney), bet, policijos užspeistas į kampą, pasiduoda likimui, kurį visuomenė jam, regis, buvo numačiusi jau gerokai anksčiau.

Pastaroji melodrama nubrėžė gaires tokiems būsimiems nuo įstatymo bėgančių jaunų mylimųjų temos filmams kaip Nicholo Rayaus „They Live by Night“ (1949) ir Arthuro Penno „Bonė ir Klaidas“ (1967). Slogus F. Lango filmų fatalizmas prisidėjo ir prie tvyrančių šešėlių bei čaižančių liūčių akompanuojamos nerimasties (angst) atmosferos, kurios su kolegomis vokiečių emigrantais šis režisierius įlies į 5-ojo dešimtmečio holivudinį nusikaltimais alsuojantį film noir žanrą, plėtotės.

Per Antrąjį pasaulinį karą F. Langas tapo aistringu antinacistinių filmų kūrėju, – filme „Budeliai irgi miršta“ (Hangmen Also Die, 1943) nacių žiaurumai atskleidžiami 4-ojo dešimtmečio gangsterių dramos stiliumi, – tačiau jo paties požiūris į žmoniją darėsi vis niūresnis. Filme „Cloak and Dagger“ (1946) vaizduojama liguistai ištęsta mirtimi pasibaigianti kova (po 20 metų A. Hitchcockas iš šio filmo kai ką perėmė savo „Nuplėštai uždangai“). Keršto temos vesternas „Liūdnai pagarsėjusi ranča“ (Rancho Notorious, 1952) prasideda išprievartavimu ir žmogžudyste. Filme „The Big Heat“ (1953) Lee Marvino vaidinamas banditas pagarsėjusioje scenoje šliūkšteli verdančios kavos Glorijai Grahame tiesiai į veidą, ir netgi G. Fordo dorasis policininkas ryžtasi kruvinam kerštui, kai nužudoma jo žmona.

Holivude F. Langas niekada nesulaukė tokios pagarbos kaip Vokietijoje (nors kritikai jį liaupsino iki pat mirties 1976 metais). Į jį buvo žiūrima kaip į teutonų autokratą, kuris su filmavimo grupe ir aktoriais elgiasi kaip su kareiviais. Marlene Dietrich, „Liūdnai pagarsėjusios rančos“ žvaigždė, F. Langą pavadino režisieriumi, „kurio labiausiai nemėgsta“.

F. Langas niekada neskatino subtilaus aktorių darbo. „Metropolio“ aktorių vaidyba persūdyta vertinant netgi nebyliojo kino standartais. F. Lango meistrystė – apibrėžtos veikėjo funkcijos suradimas tamsiąją visuomenės pusę vaizduojančioje istorijoje. Šekspyras šiam režisieriui didžiausias pasaulio dramaturgas buvo dėl to, kad beveik nė vienoje šiojo pjesėje neapsieinama be žmogžudystės.

Nors paskutinius tris F. Lango filmus 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių sandūroje finansavo vokiečiai, jie, palyginti su holivudine produkcija, buvo tik šiaip sau. Kino istorija, be abejo, apeis tokius filmus kaip „Amerikiečių partizanas Filipinuose“, tačiau daugybė šio kūrėjo darbų byloja jį buvus vienu puikiausių saviapgaulės, liguisto individualizmo ir krikščioniško teisuoliškumo persunktos amerikietiškosios dvasios perteikėjų (beje, F. Langas niekada nesidomėjo grynai dvasiniais dalykais).

„Metropolis“, galimas daiktas, yra įspūdingiausias kūrybinis laimėjimas F. Lango karjeroje, kuri, nuodugniau pakapstyta, teikia duomenų šį menininką laikyti vienu niauriausių ir labiausiai intriguojančių kino režisierių pasaulyje.