Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Didysis šeštadienis

2011 04 23

Visi dabar turbūt riejasi su namiškiais, plauna langus, dažo kiaušinius arba drasko galvos odą, žiūrėdami į kompiuterio langą, nes nori iki švenčių pabaigti visus darbus. Čia nieko panašaus nevyksta.

Kai buvau moksleivė, man nepaprastai patikdavo naktinės Velykų mišios. Patikdavo, nes būdavo atrakintos durys į trečią, virš vargonų esantį, balkoną – mėgdavau žiūrėti į kunigų plikes, suolų eiles, geltonas žvakių viršūnes – ritmas, perspektyva, tiesės. Paryčiais, kai visi maldininkai sulįsdavo į kambarį tepti sviesto ant bulkos, šventiškai bučiuotis ir daužyti margučių, su draugėmis sulipdavome ant Jėzuitų gimnazijos stogo: šokinėdavome, kol apimdavo nuovargis. Kauno Rotušės aikštė maloniai tykojo mūsų – potencialių krituolių – išskleidusi savo akmeninę sterblę. Kur kas prasmingesni už Kristaus žaizdotą muliažą man atrodo žygiai po kalnus, žuvėdros arba gėlės – „Tėve mūsų“ adresuočiau kiškiui, lapei, upei, vijokliams, akmenims, vėjui, medžiams etc.

Šiandien su universiteto studentais, mokytojais ir pavaduotojais kėlėmės 6 val. ryto ir važiavome prie Didžiosios kinų sienos. Nežinau, kokia proga universitetas parūpino nemokamą autobusą, bet man toks komfortas patinka: nuveža – parveža.

Ėjome palei alyvmedžių giraites, plaukiojome motorine valtimi, kopinėjome uolomis. Tai lijo, tai saulė švietė. Japonės prisipirko guminių lėlyčių ir, nustačiusios pokemonų ir mikimauzų balselius, jas įgarsino. Vaizdavo, kaip ryja mūsų mokyklos vėliavos (ją pakaitomis visi nešėme) kotą, – labai savotiškos mergaitės. Indas vaišino savo ajurvediniu troškiniu, taiči mokytojas vis ragindavo mane, Vivą, atsisukti į kamerą, Haris pasakojo apie savo vakarykščią vakarienę su kažkokiu vokiečių profesoriumi (mane visada aprūpina apkalbomis arba nekorektiškais juokeliais), Abdulas niūniavo arabiškas dainas, Zuzana lakstė ir rėkavo, mongolas, kurio vardo niekas nežino, visą pasivaikščiojimo laiką valgė virtas kukurūzų burbuoles. Kas minutę pozuodama grupinėms nuotraukoms kilnojau telefono ragelį, mėgindama susikalbėti su tuo Katerinos draugu kinu. Katerina pati išdūmė į Čangdę, kur yra Tibeto Putalos rūmų architektūrinė kopija, o aš likau spręsti vykimo į Geltonąjį kalną dramų: bilietą pavyko gauti tik iki Šanchajaus (nuo Šanchajaus iki Geltonojo kalno lauktų dar 11 val. kelias traukiniu). Taigi, kopinėjau, pozavau ir tariausi, ar nakvoti pas Deną Šanchajuje, ar mums išlipti Nandzinge ir gaudyti naktinį traukinį, ar t. t. ir t. t. Kad tik tokios bėdos būtų.

Dada Velykos

2011 04 24

Lietuvos ambasada pakvietė į velykinį furšetą, tačiau su A. nusprendėme neapsikartinti dienos metro mazgais. Susitarėme: ryte susitinkam Fuhuo Jie (Velykų) mišiose, o paskui važiuojam į fotografijos festivalio atidarymą Čaočangdi.

Visą mišių laiką pramaigiau telefoną – pyliau SMS į Šanchajų Denui, kuris siūlė iššokimo iš traukinio variantus ir kitas susitikimo vietas (esą taip sutaupytume laiko ir pinigų). Vadovauti linkusi Katia, būdama Čangdėje, ėmė regzti keistas pasalas man, tokiu būdu norėdama priversti pakeisti nepakeičiamus bilietus. Tad kol kinai katalikai susikaupę po liežuviu tirpdė komunijos paplotėlį, aš, suuodusi Katerinos melą, „Nokia“ mygtukais niršau: „Katia, ty – intrigantka!!!“ (Kitą dieną susitikusios gerai iš savęs pasijuokėme.) Pamaldos vyko įprasta eiga, kinų kalba, kuri darosi sava it Punios piliakalnis – jaučiausi kaip Lietuvoje, kaip mokyklos metais. Tik vietoj perspektyvos ir ritmo grožėjausi mažomis kinų nugaromis.

Bažnyčios aikštėje buvo pardavinėjamos siauraakės Marijos dėžėse, kryžiukai-pakabučiai, fluorescenciniai Kristaus portretai ir kiti religiniai atributai, primenantys Disneilendo karuseles arba cheminius čiulpinukus. Šių gėrybių fone fotografavosi baltos kinų nuotakos – saldūs grietinėlės torčiukai. Luošiai prašė pinigų, šunys uostė iš bažnyčios plūstančių maldininkų kelius.

Šventinis rytas vyko taip, kaip vyktų bet kuri diena, susitikus vaikystės laikų draugę iš Kauno: kalbėjome apie kūdikio gleivių naudą sveikatai, keikėm kinų nevalyvumą, labai ilgai ieškojom reikiamos stotelės ir parduotuvės, kurioje nebūtų taip užkeltos kainos, pasimetėm tarp dangoraižių, mirkėm prišutusias kojas prieš banką esančiame fontane, filosofavome ir nusišnekinėjome. Jaučiausi, lyg vėl būčiau septyniolikos ir slankiočiau kur nors po Kauną. Aš taip sakyčiau: metro stotelėje matytas diedo pažastyje įsitaisęs plastikinis žmogaus-voro muliažas tarp manęs ir A. užraizgė kažkokį siūlą – susidraugavome.

Kelionė į menų kvartalą užtruko. Pakeitėme gal penkis autobusus, kuriuose sėdėdavo viena už kitą gražiau pasidažiusios konduktorės, pakeliui prisipirkom kojinių, ledų. Pasiekus Čaočangdi A. pėdos nuo per mažų batų (įprasta aukštaūgių bėda Kinijoje) buvo sutinusios iki buivolo galvos dydžio. A., įsitaisiusi kiemelyje tarp stileivų japonų, elegantiškų prancūzų ir baltadančių amerikonų, rūkė, o aš apibėgau tris galerijas. Nieko ypatingo, verto aprašyti, nepamačiau.

Sandėliuko ploto skylėje (kažkaip netinka sakyti „kavinėje“), kurios langų nesimatė per musių lavonėlius, ant grindų, vonelėse, mirko skalbiniai. Mums iš kairės pietavo du apsauginiai, atėję pasistiprinti iš šalia įsikūrusio karaokės centro – KTV. Garsiai srėbė sukišę galvas į gyvulių lovį primenantį sriubos dubenį. Blizgančią palaidinę (pas mus tokias dėvi piršlienės arba svočios, kai ženijasi kas nors iš giminės) vilkinti moteris iš plastikinio puodo rankomis sėmė gličius mėsos gabaliukus ir movė ant iešmukų. Nervų sistema yra tiesiogiai susijusi su įkyriu skausmu, todėl batų spaudimo išerzinta A. nelabai rangią, mopsą primenančią padavėją išvadino gluše. Padavėjai A. rėkimas buvo nė motais – klapsėjo akimis ir vienuoliktą kartą teiravosi: „Gerai. Supratau, sriubos. Tai sriubą atšaukti? Mes jau užrašėm.“ A. gana dažnai pakeltas tonas ir savybė greitai įniršti mane nepaprastai žavi ir juokina – taigi kramtomas maistas atsidūrė nosyje.

Grįžusios į galerijos kiemelį radome prasidėjusį koncertą. Vokalistas mykė į mikrofoną, o gitaristas kaip įmanydamas pjovė elektrines stygas. Viskas skambėjo kaip iš aštuntokų rūsio – toks alaus bambalių avangardas, sukeliantis déjà vu iš vaikystės. Susipažinome su kitu lietuviu – E., buvusiu A. kolega. Savaime susiklostė kamerinis lietuvių diasporos vakaras – niekada nereikia nieko pernelyg planuoti.

Stotelėje, laukiant autobuso, lyg niekur nieko riaugėjo moteris. Negalėjau savo akimis patikėti. Įsivaizduokite: stovi ji sau, maždaug penkiasdešimties metų kinė – juodai apsirengusi, cheminį susidėjusi, po pažastimi laiko blizgančią rankinę, – laukia autobuso, šnekasi su savo drauge ir skleidžia virškinimo garsus. Nutyla – ir vėl… Aplinkui stovintys kinai nereaguoja – nieko čia ypatingo. Riaugulys, kaip ir skreplys, Kinijoje nėra išbraukti iš gerų manierų ar etiketo pradžiamokslio. Staiga savo skrandį pritildžiusi ponia ėmė kiniškai kalbinti A. Ši apsimetė nesuprantanti ir suko jau nuo prunkštimo besipurtančią galvą šalin. Riaugalė atkakliai laikėsi savo: ar neišverstum – riaug riaug* – laiško iš rumunų kalbos (?).

Ne Velykos, o kažkoks dadaizmas!

___

* Deja, po ranka neturiu „Palangos Juzės“ – ištiktukų enciklopedijos. Pasitikrinčiau, kaip transkribuoti skrandžio aplinkos garsus.