Prie kokio stalo nesėstų Beethovenas
REGINA JASUKAITIENĖ
Stalas – nelyginant suskirdęs delnas: su linijomis, įrėžtomis laiko ir duonriekio peilio. Su druskos sūrimu, su prakaito, sulos, giros įsigėrusiu medžiu. Stalo linijos šakojasi. Visos turi savą istoriją. Ana ten sėdėjo senelis, kurio nesu mačiusi, prie stalo galo buvo tėvo vieta. Jis raikė duoną ir likimus, gal nė nenujausdamas, kad atseikėta laimė nebūtinai sudygsta. Žydėjo tame lauke ir raugės. Atriekta riekė sotino visus, nes tėvams visi vaikai lygūs. Prie to paties stalo sėdėjo kelios kartos. Vienos išeidavo, palikdamos savo įrėžtas linijas kitoms. Tai buvo seniai…
Stalas – pasaulio modelis. Gyvenimo ir laiko atspindys. Ant stalo – lyg ant žemės delno – keliai ir kryžkelės, kur susitinkama einant. Atversta knyga – skaityk: seno porceliano indai, puodeliai iš sekcijos ar indaujos, stiklinė silkinė, žalio stiklo vazelė su nebeišplaunamu vidumi. Tai šventinis – Kūčių ar Velykų – stalas. Kasdienybės daiktai susigūžę ant virtuvinės spintelės – tikroji gyvenimo istorija. Viskas juose gyva: nudaužta ąselė, puodelis su paukštukais ar ramunės žiedeliu, metalinė lėkštelė išbraižytu emaliu – šaukštu išvagotas kelias. Mano tėvų namai. Mano vaikystė.
Bet stalas – ne tik valgymui. Pasaulis – po saule – pakylėtas aukštėliau. Beethoveno stalas buvęs apšnerkštas natomis, popieriais, knygomis, neplautais indais… Genijus nemėgęs tvarkos, dažnai keisdavęs butus ir stalus, bet neretai grįždavęs prie tų pačių – kaip ir kūryboje. Maironio rašomasis buvęs pedantiškai sutvarkytas. Romantišką nuklydimą liudijo tik pajūrio akmenėliai, lyg jūros mūšos išplauti į atokvėpio (o gal įkvėpio?) krantą.
Mano stalas susivėlęs. Pasišiaušęs popierių stirtomis, pernykščiais planais, užrašais, kurie net man nebeįdomūs. Užgriozdintas praėjusiais ir būsimais reikalais. Juose neretai pasiklystu ir todėl palieku rytdienai, savaitgaliui, atostogoms. Nesudėlioti reikalai vis kyšo iš saulėje įdegusių laikraščių iškirpčių – iškarpų. Apiblukęs lankstinukas iš Turkijos primena žydrą Viduržemio jūros vandenį ir tolyje rymančius kalnus (visus metus prisiminsiu kaip lengvą vėjūkštį sielai)… Visą gyvenimą ilgėsiuos (gal dar įsigysiu?) medinio nedažyto stalo… Išvešiu senus griozdus (svajoju), nusipirksiu liepinį, šiltą, jaukų, glostysiu jo delno linijas, palengva atspėdama, ko man trūksta. Visus nereikalingus reikalus sukūrensiu močiutės krosnyje… Ir kasdienybė nebesivels gomuryje lyg nenuryjamas kąsnis. Atsilaušiu tik tiek, kiek duonos kasdieninės reikia, kad tesėčiau – oriai, neskubėdama – pasakyti, išgirsti, pajusti pelynų kartumą, notrelių žiedų nektarą, prieblandų ilgesį, buvimą po savo žvaigžde… Duonos gurinėlis – lyg komunija – už praėjusią, bet būtą dieną. O juk gali ir nebūti – paklysti reikaluose, kurie niekam nereikalingi. Arba neįvykti – neišsiskleisti, taip ir pratūnoti sugniaužtame kumštelyje. Vis galvojant – planuojant: rytoj arba… kada nors.
Kiek žmonių – tiek stalų. Su gyvenimo linijomis: staltiesėmis ar be jų, medžio ar plastiko, apgriozdinti praeities relikvijomis, nuotraukomis, maisto liekanomis, vaistais, pamerktomis purienomis… Stalas kelia į pilvo ir širdies lygį. Į kūrimo erdvę. Į likimo raikymo erdvę. Čia delnas susitinka su delnu – laimės ir palaimos prasme. Atsiriekiame dienos, vakaro, parymojimo, apmąstymų, sotiname ne tik kūną, bet ir sielą. Čia, ant stalo, buitis susitinka su būtimi. „Koks jūsų stalas? – klausia japonų pedagogė ir psichologė Reiko Uchida. – Netvarka ant jūsų stalo nėra jūsų sumišusio proto priežastis, o tik ženklas. Jei esate suirzęs ar negalite susikoncentruoti, tai jūsų stalas dažniausiai irgi netvarkingas.“ Ar japoniškas mentalitetas tinka ir europietiškam tvarkos bei kūrybos santykio supratimui? Ar darbo stalas byloja apie žmogaus gyvenimo būdą? O gal atspindi dvasinę būseną? Jeigu taip, liūdniausi – tušti stalai. Poliruoto stiklo ar laku padengti švaručiai stalai. Lyg įkapės. Negyvi. Ne gyvenimui. Be linijų, be dėmių. Be knygų ir laikrodžių. Bylojantys apie susvetimėjimą. Su savimi ir pasauliu. Sterilūs, anot Alio Balbieriaus, „sterilumas turi prigimtinę savybę užvaldyti, niveliuoti, nuasmeninti“. Ir sąmonę, o kartu ir visą gyvenimą. Tai nevaisingi stalai, bergždi. Su įšalusiomis įsčiomis. Beethovenas prie tokio nesėstų. (Aš irgi.)
