Padovanok man džinsus
AISTĖ KISARAUSKAITĖ
Padovanok man džinsus. Šviesiai mėlynus, suplyšusius per kelius. Žinoma, galima rasti bet kokius – vieną iš begalės madingų modifikacijų, kurias vis patiria šis klasikinis drabužis, kaip patiria švarkai ar net kaklaryšiai. Galima įsigyti juodus, siaurus bei aptemptus ir trumpam pasijusti popžvaigžde, raudonus ar žalius, gali būti platėjantys ar apsmukę, puošti klaikiausiais „Swarovski“ kristalais, marginti leopardo kailio raštais, net auksiniai. Puikiai prisimenu tą prieš keletą metų mane ištikusį šoką sužinojus – jei vyruko kelnės (t. y. džinsai) tiek nusmukusios, kad aiškiai matyti beveik pusė trumpikių, geriausia su užrašu „Calvin Klein“, tai yra paskutinis mados klyksmas. Kartais vis dar įmanoma aptikti parduotuvėje džinsus su prisiūta prie liemens išlindusių trumpikių imitacija. Jūs galite nešioti kažką su klynu vos virš kelių, pagamintą pagal rytietiškų kelnių tradicijas, galite susižavėti kombinezono ir vakarinės suknelės junginiu ar kita madinga beprotyste. Tačiau džinsai yra klasika, vienintelis drabužis, tinkantis vakarėliui ir sodui, kelionei ir į teatrą. Vis dar pamenu, kaip vaikystėje kaimynė skundėsi, kad su ja niekas nedraugauja, nes ji neturi džinsų. Tada juos veždavo iš paslaptingojo užsienio, dažniausiai iš Amerikos ar bent iš Lenkijos, ir bobturgyje šis „teisingo“ jauno žmogaus atributas kainavo gal 100 rublių, tai yra beveik visą mano mamos algą. Koks čia galėtų būti atitikmuo dabartiniais laikais – koks 1000 litų? Džinsų gimimas – 1873 metai. Taip, seni kaip pasaulis (XIX amžius!), amžinai jauni kaip Mickas Jaggeris, būtinai „Levi’s“, „Wrangler“ ar „Lee“, visa kita taip pat vienadieniai mados klyksmai, o ne džinsai. Su metalinėmis sagomis, ne su užtrauktuku, su metalinėmis kniedėmis kišenių kampuose. Šviesiai mėlyni džinsai, nes tik jie reiškia vasarą, kažkur niekur besitęsiantį kelią, sukantį pro apleistą degalinę. Ten nuobodžiauja raumeningas vyras, koks šių laikų Nickas Kamenas su „Levi’s 501“. (Su džinsais, tik su džinsais, tepaluotas bronzinis torsas kaip graikų dievų. Jis vis dar rūko išguitas iš eterio „Camel“ ar „Marlboro“.) Susidomėjęs žiūri ir tai yra pradžia. Arba žiūri mergina mėlynais suplyšusiais džinsais ir paprastais baltais marškinėliais be rankovių, o tu atvažiuoji motociklu, kaip kadaise Marlonas Brando. Ir esi kaip jis, esi kas tik nori. Noriu. Noriu būti tuo indigo spalvą vilkinčiu dievu, teisingiau, deive. Vėjas tradiciškai neša dulkes ir smėlį, nes čia begalinė mitologinės Amerikos vasara, laisvė ne kaip hipių, o kaip Jono Bon Jovi, „Maištas be priežasties“. Ta paslaptinga šalis yra tiesiog Amerika, ne JAV, ne Meksika, o Amerika, iš ten kai kam vaikystėje atkeliaudavo siuntiniai, o juose – džinsai. Tiesa, mūsų šeimai iš ten siųsdavo tik „Art in America“, kur menas buvo toks spalvotas ir gražus, beveik kaip džinsai. Pavadinimas „Art in America“ tikrų tikriausiai įrodo, kad ta šalis neturi kito vardo. Mano tėtis išvažiavęs suprato, kad Amerika gali būti kaip užkeikimas, o norėjo tik pažiūrėti į spalvotą meną, džinsai jam nerūpėjo. Ir negrįžo, pasiliko, kur pučia begalinis meno vėjas. R. Rastauskas sako, kad kelionės yra tam tikras būdas pabėgti nuo mirties, bet kartais mirtis yra dar vienas būdas keliauti. Kai nėra kelio, o reikia. Suprantu, kad nenoriu kaip tėtis. Todėl nupirk man džinsus kaip iš „Aerosmith“ – tuos klasikinius šviesius, ne per siaurus, beveik vyriško kirpimo. Galėtų būti ir tamsiai mėlyni, tačiau tada nebus vasaros, kurios taip trūksta. Nupirk man džinsus, nes su jais bus dulkės, mašina stačiais kampais, greičiausiai kabrioletas, sena kaip ir džinsai. Net neužsuksiu į degalinę, kur laukia vaikinas, nes tada bus pradžia, o man reikia tik vėjo iš niekur. Kartą bandžiau ponioms paaiškinti, kad mano suplėšyti džinsai ką tik iš parduotuvės, nauji ir tokie pagaminti („šie džinsai yra pagaminti specialiai kaip nešioti“ – rašoma etiketėje, kad neapsiriktų koks neišmanėlis). Ar jie turi būti nauji? Kaip ir kelias, argi svarbu? Būtų malonu, jei kas nutiestų specialų man skirtą kelią su šviečiančiu spalvotu menu pakelėse, tačiau gali būti ir iš antrų rankų, ir iš trečių, ypač jei juo kadaise važiavo Jonas Bon Jovi, Elvis Presley, Marlonas Brando, visi tie pamišę rokeriai, kurie niekad nesensta. Ir kaip kitaip – jie gi dėvi indigo spalvos dievų drabužį – džinsus! O kai ponioms pasakiau, už kiek pirkau, tos tiesiog nepatikėjo. Nes kelias be tikslo kainuoja labai daug.
Tik duok man truputį laiko, kad išgyvenčiau. Kad netektų pasilikti Amerikoje. Ir jei liksiu gyva, padovanok šviesiai mėlynus džinsus, suplėšytus per kelius.
