Kur pasidėjo isterija?

ANDRZEJ SZCZEKLIK

Andrzejus Szczeklikas – pasaulinio garso medicinos mokslininkas, Krokuvos Jogailos universiteto Krūtinės ląstos ligų katedros vadovas, profesorius, populiarių knygų Kore. O chorych, chorobach i poszukiwaniu duszy medycyny („Kora. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas“, Vilnius: Mintis, 2010) ir Katharsis. O uzdrowicielskiej mocy natury i sztuki („Katarsis. Apie gamtos ir meno gydomąją galią“) autorius. Spausdina savo kūrinius autoritetingame ketvirtiniame literatūros žurnale „Zeszyty Literackie“, kituose leidiniuose.

Pati ekspresyviausia iš ligų. Kaip jokia kita gausi simptomų. Žinoma tūkstantmečius, bet nesileidžianti apibrėžiama. Tokia pat laki, kaip ir nesuprantama. Ir intriguojanti. XIX amžiaus pabaigoje ji traukė gydytojus į Paryžių, o Paryžius tapo šios ligos sostine. Žvelgė jie į ją su nuostaba, o grįžę atgal į savo kraštus, ligonines, kasdienį darbą ir toliau ją prisimindavo, apie ją mąstė, rašė. O tada jinai, kai jau buvo viso pasaulio žmonių lūpose, su kažkokia moteriška klasta ėmė palengva trauktis, darėsi lyg ir mažesnė, slėpėsi už kitų ligų, už ūkanos, kol galop… pranyko. Nenorėta tuo tikėti. Bet tie, kas nuo seno žvelgė į ją įtariai, ilgiau nedelsė. Pasistengė, kad ji dingtų ir iš oficialaus ligų sąrašo. Taigi jos išėjimas buvo patvirtintas oficialiai ir formaliai sankcionuotas. Tiesiog išbraukė ją iš registro. Ji nebeturėjo teisės egzistuoti.

Ką apie tai pasakytų didieji antikos magistrai? Hipokratas, kuris išplatino požiūrį apie moters kūne klaidžiojančią gimdą? Tai nuo jos liga gavo pavadinimą (gimda graikų kalba yra hystera) ir pirmą jos esmės aiškinimą. Celsas ir Galenas, rutuliodami Hipokrato mintį, įvardijo neramios, nepasotintos gimdos slegiamus organus. Ir diagnozuodavo savo ligoniams globus hystericus – tą gerklėje stringantį kamuolį, tą spaudimą kvėpuojant ir ryjant, nepaliaujamą dirglumo ir oro stygiaus būseną. Gal mažiau nustebtų XIX amžiaus amerikiečių neurologas Silas W. Mitchellas, tas, kuris gydydamas isteriją susikrovė turtus. Buvo laikomas geriausiu jos žinovu, o juk ir nevilties apimtas sušuko: „Tai ne isterija! Tai misterija!“¹ Praėjus daugiau kaip šimtui metų vėliau jam pritarė kanadiečių istorikas Edwardas Shorteris: „Rašyti kažin ko tokio beformio, be paliovos keičiančio savo esmę istoriją – tai tas pat, lyg norėtum parašyti dulkių istoriją?“²

Po šių perspėjimų nesiimsime mėginimų surašyti isterijos istoriją. Bet pasakysime, kad net iki Apšvietos laikų išliko vyraujantis įsitikinimas dėl jos priežastinio ryšio su klaidžiojančia po organizmą gimda. Ir net garsusis Williamas Harveyus, kraujo apytakos atradėjas, 1651 metais dar neabejojo, kad tas „svarbiausias moters organas, su kuriuo visi kiti simpatizuoja, kilnojasi įvairiomis kryptimis, sukelia siaubingas aberacijas ir isterijos priepuolius [...], tarsi jos paliestas asmuo būtų užvaldytas kerų“³. Tiktai XVIII amžius atneša radikalų pokytį: anatominė gimdos padėtis neleidžia jai laisvai keliauti, o isterija randasi iš nervų ir savo buveinę, ko gero, turi smegenyse. Tada apie ją kaip apie vieną dažniausių ligų buvo rašoma, kad ja serga ketvirtadalis Londono dailiosios lyties gyventojų, nors pasitaikydavo ir vyrų susirgimų atvejų. Aišku, į stalčių su užrašu „Isterija“ patekdavo pačių įvairiausių psichikos sutrikimų – nuo staigių nuotaikos pokyčių iki sunkios depresijos formos.

Gydymas, kaip ir pati liga, kito ir nepaliovė stebinti. Seras Richardas Blackmore’as neabejojo isterijos gydymo būtinybe ir savo „Traktate apie blužnį ir isterijos priepuolius, tai yra hipochondrines ir isterines afektacijas“ 1726 metais rekomendavo ją gydyti vaistais, kurie sukelia „trykštantį vėmimą, nesustabdomą viduriavimą ir gausų kraujavimą“. Jis dar pridūrė: „Svarbu tai dažnai kartoti.“⁴ Ir, o stebukle, tos rekomendacijos, kaip ir nuostatos, kad ligos šaltinis yra nervų sistema, pelnė pripažinimą pacientų, kurie nenorėjo būti laikomi neurotikais ar hipochondrikais, o sergančiais „tikrąja“ liga. Ir kai rūmų gydytojas Johnas Radcliffe’as drįso savo karališkajai pacientei Anai pasakyti, kad ji serganti „isterijos priepuoliais“, ši suprato tai kaip įsikalbėtos ligos diagnozavimą ir iškart atleido įžymųjį gydytoją.

Kai net pačios drastiškiausios priemonės tapo įprastos, scenoje pasirodė Franzas Antonas Mesmeris. Jis vadino save nervų sistemą veikiančio gyvūnų magnetizmo atradėju. Magnetizmą laikė nauja visatos jėga, kitokia negu lig tol fizikų aprašytosios. Tai buvo natūrali gydomoji galia, „fluidas“, kurio poveikis organizmui neva gali būti nukreipiamas reikalinga kryptimi, sustiprinamas ar net perteikiamas iš išorės ko nors, turinčio ypatingų magnetinių savybių. Mesmeris bandė perteikinėti tą galią liesdamas ligonio kūną, braukdamas per jį ranka ir net naudodamas valią, pastaruoju atveju nevengdamas ir hipnozės. Taip pat rekomendavo maudytis vonioje su geležiniais strypais, kurie, suspausti delnais, atiduodavo dalį savo magnetizmo. Paryžiuje, kur jis persikėlė iš Vienos, išplėtojo grupinę terapiją. Matome jį veidrodiniame salone su pritemdytomis šviesomis, jo laukia būriai pacientų, dažnai iš aukščiausių visuomenės sluoksnių, matome jį pasirodantį apsigaubus levandų spalvos šilkine toga. Vaikšto tarp susirinkusiųjų, braukdamas per juos ilga geležine įmagnetinta vytele. Kartais nutraukia pasivaikščiojimą, sėdasi prie stiklinės arfos ir iš jos guviai išgauna muziką. Buvimas būryje, anot jo, stiprina magnetines jėgas. Taip pat, be abejo, kelia ligonių nuotaiką, kuri pasiekdavusi ekstazę. Jį supo sergančiųjų minios, bet ir konfratrų pavydas. Galiausiai speciali Prancūzijos mokslų akademijos komisija, dalyvaujant Antoine’ui Lavoisier ir Benjaminui Franklinui, jo gydymą pasmerkė. Komisijos verdiktas Mesmeriui buvo triuškinamas: jis išvyko iš Paryžiaus, grįžo prie gimtojo Bodeno ežero, atsisakė gydomosios veiklos. Mesmerizmas dar ilgai gyvavo be jo kūrėjo, pirmiausia romantizmo epochoje, dažnai ieškojusioje žmonių tarpusavio magnetinio poveikio temų, vėliau – spiritualistų sluoksniuose.

Nepraėjus šimtmečiui nuo Mesmerio priverstinio išvažiavimo, isterija triumfuodama grįžo į Paryžių, tapo garsių spektaklių heroje, savotišku cirku. Pasirodymus rengė Jeanas-Martinas Charcot, Sorbonos universiteto Medicinos fakulteto patologinės anatomijos, o vėliau neurologijos profesorius. To skandalingo cirko scenoje pasirodydavo pusnuogės moterys, katalepsinėmis erotinėmis pozomis raitydamosi ir aistringai dejuodamos, stebint suintriguotiems žiūrovams. Žiūrovų būrį plėtė plačiai skleidžiami piešiniai ir nuotraukos, atspindinčios erotinio prado sustiprintas moteriškos ligos ikonas.

Betgi Charcot nebuvo šarlatanas, o talentingas analitinio proto gydytojas. Skurdaus ekipažų gamintojo sūnus prasimušė studijuodamas mediciną ir anksti tapo Paryžiaus Salpetriero moterų ligoninės ordinatoriumi. Pas jį patekdavo venerinėmis ligomis sergančių elgetų, prostitučių, sąvadautojų, suvaikėjusių senučių, pamišėlių. Toji „žmonių skurdo imperija“, anot Charcot, buvo „neįsivaizduojamai turtingas gyvas patologijos muziejus (une sorte de musée pathalogique vivant)“⁵. Charcot turėjo privilegijuotą įėjimą į tą muziejų, ir jis pelnė jam pasaulinę šlovę. Ligonių antplūdis buvo svaiginantis, nes ir mirtingumas laikėsi aukštas. Gauti sutikimus atlikti palaikų skrodimus nesudarė problemų. Charcot atidžiai stebėjo ligonius, katalogizavo jų ligų požymius, paskui ieškojo jų atspindžių nervų sistemoje po ligonių mirties skrosdamas. Ir rasdavo. Ir šitaip Salpetrieras iš nereikalingų žmonių prieglaudos virto „Žinių šventove“. Šitam, aišku, reikėjo talento, ambicijų, darbštumo – o tų bruožų Charcot turėjo su kaupu. Per XIX amžiaus septintąjį dešimtmetį jis aprašė išsėtinę sklerozę, Vito šokį, afaziją, šoninę amiotrofinę sklerozę, Tourette’o sindromą, Charcot-Marie sindromą – ir tai tik iki šiandienos garsesnės jo identifikuotos klasikinės neurologinės ligos. Tie darbai pelnė jam šlovę. Jo ligų diagnozės buvo laikomos nepaneigiamomis. Tada jis pagaliau galėjo užsiimti savo didžiausiu pomėgiu – isterija.

Nepaisant medicinos sluoksniuose vyravusio požiūrio, jis nemanė, kad isterija būtų buvusi „šiukšlių krepšys, į kurį medicina sumeta nepritaikytus simptomus“, nežiūrėjo į isterikes kaip į gudrias aktores, patiriančias malonumą iš žmonių mulkinimo. Skelbė, kad isterijos šaknys slypi nervų sistemoje. Bet jos dingdavo be pėdsakų žmogui mirus. Jei kuo nors buvo galima tikėti, tai ar ne juo? Gydytoju, kuris pirmasis pastebėjo – prie ligonio lovos – drebėjimų sergant Parkinsono liga ir drebėjimų esant išsėtinei sklerozei skirtumus. Ir nustatė, kad sergant pastarąja šis požymis, panašiai kaip ir kiti šiai ligai būdingi, randasi iš išsėtinių salelių pavidalo ligos židinių galvos ir nugaros smegenyse. Tas gebėjimas sublimuotai atskirti ligas ir numatyti jų eigą sudarė nuo vidaus ligų atsiribojančios neurologijos pagrindą. Jos tyrimų objektas buvo tada šimtu procentų, o ir šiandien – didesne dalimi neišgydomos ligos.

Kai jo kruopščios isterijos paieškos ant skrodimų stalo liko be rezultatų, Charcot atsigręžė į kliniką, siekdamas pažinti ligą per jos simptomus. Simptomus neurologijoje, kitaip nei jokioje kitoje specialybėje, reikia ištraukti į dienos šviesą, išgauti. Žinomame 1887 metais nutapytame paveiksle Charcot demonstruoja juos savo asistentams, tarp kurių yra jaunasis Sigmundas Freudas. Prieš jį stovinti moteris pakimba ant Józefo Babińskio, Charcot pirmojo asistento, ištiesto peties. Strėnas ji išmetusi į priekį, krūtis vos dengia palaidinė, ranka išraiškingu mostu rodo į šalia stovintį profesorių, veidas nusuktas į priešingą pusę, o pati sustingusi apimta meilės išsipildymo ekstazės. Pacientė – tai Blanche Wittman, isterikių karalienė. Priimta į Salpetriero kliniką metais anksčiau, išbuvo ten šešiolika metų, rodydavosi klinikos scenoje kada pašaukta. Palikusi ligoninę ėmėsi laborantės darbo pas Marie Skłodowską-Curie. Ilgalaikis apsinuodijimas radžiu po kelerių metų jai baigėsi kojų ir rankos amputacija. Garsi buvo ir Augustina, daili penkiolikos metų mergina, kurią – žinome tai šiandien – grasindamas skustuvu tryliktaisiais jos gyvenimo metais išprievartavo motinos meilužis. Ligoninė apnuogino jos psichiką, tačiau tuo neapsiribojo. Ji buvo nuolat fotografuojama Salpetriero ikonografijos katalogui. Tas daugelio tomų veikalas vaizdavo plačią gamą simptomų: nuo nejautros, paralyžiaus, sąstingio, sutraukimo ir net iki isteriškų traukulių. Pacienčių veidai reiškė nuostabą, religinę ekstazę, pyktį, spazminį juoką arba verksmą, baimę – o kūnas prie tų jausmų prisiderindavo. Taip pat būdavo registruojama didelių isterijos priepuolių, kai visas kūnas išlinkdavo į lanką (arc de cercle). Augustina buvo klinikinių demonstracijų žvaigždė, kol vieną dieną, po penkerių metų, dingo. Jos pėdsakų nepavyko aptikti, nors atminimą apie ją išsaugojo siurrealistai ir feministės, kuriems ji tapo ikona.

Viešai hipnotizuojamų pacienčių, kaip ir žiūrovų, sparčiai daugėjo. Pastaruosius sudarė rašytojai, žurnalistai, gydytojai, artistai, pramonininkai ir žinomi padugnių pasaulio atstovai. Kiekvieną savaitę antradieniais didysis amfiteatras per pasirodymus buvo užpildytas iki paskutinės vietos. Nustebusiai publikai ceremonimeistras – pilku surdutu vilkintis niūrus Charcot – demonstravo hipnozės transo apimtas ligones. Jos palaimingai įkvėpdavo iš butelio amoniako garų, išgirdusios, kad tai rožių vanduo, valgė anglių gabaliukus, patiekiamus kaip šokoladėliai, lakstė keturpėsčios, lodamos, sužinojusios, kad jos yra šunys, ar pagaliau niūniavo lopšines, glausdamos prie savęs skrybėlę, kuri turėjo būti naujagimis.

Didysis gydytojas traktavo savo ligones kaip bedvasius anatominius objektus, o ne kenčiančias žmonių giminės būtybes. Visada buvo pasirengęs išnaudoti jas prieš smalsuolių akis. Nepaisė joms teikiamo skausmo. Tad vis garsiau buvo girdimi balsai kritikų, tarp kurių buvo Tolstojus ir Maupassant’as. Paryžiaus „Revue scientifique des femmes“ aštriai kritikavo „tą moterų vivisekciją, atliekamą prisidengiant tyrimu ligos, kurios priežasčių nei gydymo neišmano nė pats atliekantis sekciją“⁶. Tačiau Charcot nebuvo mizoginas, jis pabrėždavo, kad isterija serga ir vyrai, o tarp jo studentų ir asistentų nestinga moterų. Ilgainiui, augant jo pasaulinei šlovei ir galiai prancūzų medicinoje, jį vis dažniau supo klakeriai. Su jo nuostata, kai alergiškai reaguodavo į bet kokį pasipriešinimo balsą, gilėjo jo izoliacija, stiprėjo autoritarizmas. Ar garsūs antradienių seansai galėjo būti iš anksto surežisuoti? – klausia istorikai. Niekas neteikia pagrindo manyti, kad tame būtų dalyvavęs ar apie tai žinojęs pats Charcot, bet į jo gyvenimo pabaigą nebuvo galima atmesti tokių scenarijų – dalyvaujant jo artimiems bendradarbiams. Be abejo, tai, kad moterys gyveno kartu ligoninės palatose, linkusias į sugestiją skatino vaidinti. Kartu su Charcot mirtimi didingas isterijos rūmas, kokį jis buvo pastatydinęs, ėmė siūbuoti ir per keliolika metų sugriuvo. Prie to pridėjo ranką jo mokiniai. Visa tai, kas atrodė nepajudinama, „išsisklaidė lakiame ore“. Pats žodis „isterija“ stebinančiu greičiu išgaravo iš prancūzų medicinos. Isterijos epicentras persikėlė į Vieną. „Apie 1900 metus Charcot žvaigždė galutinai užgeso.“⁷

Viktorijos amžiaus Anglijoje isterija atsirado ypatingu pavidalu kaip atsakas į industrializaciją. Ją 1865 metais patyrė Charlesas Dickensas⁸. Traukinys, kuriuo jis keliavo, nuvirto nuo bėgių ir pusė sąstato nuo viaduko nulėkė į upę. Dickenso vagonas pakibo virš prarajos. Rašytojas šaltakraujiškai padėjo išsiropšti bendrakeleiviams, o paskui nusileido žemyn gelbėti kitų. Po kurio laiko jis vėl įsiropštė į kabantį virš prarajos vagoną, pačiu laiku, kai dar buvo galima išgelbėti knygos, prie kurios tada dirbo, rankraštį. Tas scenas jis trumpai atpasakojo romano „Mūsų bendras draugas“ baigiamajame žodyje. Nors išvengė katastrofos ir atrodė, kad jos metu jam nė plaukas nuo galvos nenukrito, po keliolikos dienų kelioms savaitėms neteko balso. Daug mėnesių kentėjo nuo besikartojančių traukulių ir dar po metų patirdavo stingdančio siaubo priepuolius. Tais laikais tokios reakcijos nebuvo retenybė. Geležinkelių avarijos buvo dažnos, nes gedo signalizacijos sistemos, atsakydavo stabdžiai, inžinieriai dar nežinojo apie medžiagų nuovargį. Anglijoje ir Vokietijoje greitai išsikerojo pelningas draudimo verslas. Gydytojai, kviečiami pas ligonius, kurie neturėjo kūno traumų pėdsakų, svarstė, kas buvo toji daugybė nusiskundimų. Įsivaizdavimai? Simuliacijos? Ar tikri nelaimės pėdsakai, slypintys kažkur giliai smegenyse?

Psichikos traumos sudarė Pirmojo pasaulinio karo karių isterijos epidemijos pagrindą. Jie žuvo būdami savaites ir mėnesius įstrigę už spygliuotos vielos užtvarų, Prancūzijos ir Flandrijos apkasų purvynuose, tapę sproginėjančių sviedinių ir nuodingų dujų – tų naujų, lig tol nežinomų žiaurių ginklų rūšių – taikiniu. O dar baisesnė buvo kasdienė baimė ir beviltiškos padėties kontroliavimo pojūčio praradimas. Iki 1917 metų žuvo milijonas prancūzų karių ir apie dukart tiek vokiečių. Tarp kariaujančių svaiginančiu tempu daugėjo nervų ligų, apibūdinamų kaip isterija ir neurozė, o anot dabartinės terminologijos – karinių psichikos traumų. Kas buvo kariai, kurie ūmai netekdavo žado arba klausos, patirdavo laikinus galūnių paralyžiaus priepuolius, raitėsi apimti konvulsijų, verkdavo arba nesutramdomai klykdavo, o sapnų košmarai palikdavo juos ant širdies smūgio ribos, nepajėgiančius kariauti? Tų reakcijų masiškumas vaikė nuo generolų akių miegus. Kariuomenė žiūrėjo į juos kaip į bailius, psichiatrai taikė skausmingus elektrošokus, bet jų kančias nutraukė tik karo pabaiga.

Grįžusį iš Paryžiaus į Vieną Freudą paviliojo isterija. Matė jis ją bemaž kasdien savo privačioje praktikoje. Parašė apie ją traktatą, šis sulaukė dviejų leidimų. Gydydamas pamažu tolo nuo hipnozės į laisvųjų asociacijų pusę. Anot jo, ligoniui reikėjo leisti kalbėti tai, kas jam neduoda ramybės, kol atsiskleidžia tiesa. Ji slypi po paviršiumi, užsklęsta pasąmonėje, yra sąmonės cenzūruojama. Po tėvo mirties Freudas patyrė isterinį lūžį. Rekonvalescencijos laikotarpiu jame ėmė dygti psichoanalizės teorija. O isterija, kaip ir neurozės, anot jo, turėjo rastis iš slopinamų vaikystės prisiminimų ir erotinių fantazijų. Šeima buvo vaikui scena grėsmę ir siaubą keliančių psichinių dramų, kurios užpildė pasąmonę, o slopinamos vedė į psichines patologijas. Tos koncepcijos greitai plito. O Freudo dėmesį palengva ėmė užvaldyti kitokios nei isterija neurozės. Psichoanalizės teorija pasiekė svaiginančių laimėjimų, kol galiausiai žlugo ir praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje subyrėjo į dulkes. Buvo pripažinta, kad ji „buvusi isterikės moters kūdikis“⁹. O apie isteriją tada jau niekas nebekalbėjo.

Dar mačiau ją studentiškos praktikos metu. Į Vroclavo kliniką atvežė vidutinio amžiaus moterį, kuri staiga neteko balso, patyrė kojų paralyžių ir daugelio viso kūno juslių sutrikimų. Kitą dieną vizitavo profesorius. Eruditas docentas referavo apie atvejį. Pabrėžė neįprastą jos simptomų konsteliaciją, dėstė lotynų kalba rinktinius retų neurologinių sindromų diagnostinius skirtumus. Profesorius – nepriekaištingų manierų pavyzdys – ilgai klausėsi tylomis. Be žodžių apžiūrėjo ligonę ir staiga suriko ant visos palatos: „Prašom stoti! Tuoj pat!“ Ir ligonė pakilo, atsistojo prie lovos, prakalbo. Vroclavo ligoninės palatoje, neogotiškoje kaip Salpetriero klinika, stigo tik jaunojo Freudo ir Józefo Babińskio.

Jau mano studentiškais metais isterija buvo nepaprasta retenybė. Netrukus po to ją nustota matyti. Ar ji išėjo sulig pasaulio „kerų išsklaidymu“, jo racionalizacija? Nebeliko jai vietos, kai protas ėmė užkariauti paskutinius magijos redutus? O gal būtent tada, kaip jau tiek sykių praeityje, ji persirengė naujais apdarais, įgavo kitos ligos pavidalą? Mėginta tam kategoriškai užbėgti už akių, egzorcizmuojant ją iš psichiatrijos. Pasirūpinta, kad isterijos nebeliktų kaip ligos diagnozės. Jungtinėse Valstijose kas keleri metai pasirodo su Tarptautine ligų klasifikacija suderintas psichikos ligų sąvadas (Diagnostic and Statistical Manual)¹⁰. Supurto virpulys pamačius, kiek ligų kelia grėsmę mūsų protui. Trečiame leidime jų yra 180, pataisytame leidime – 292, o naujausiame, ketvirtame – per 450! Isterijos ten veltui ieškotum, bet kas iš tikrųjų slypi už diagnozių: „potrauminis stresas“, „nediferencinis somatinis sindromas“, „isterinis asmenybės tipas“ arba galų gale „apsimestiniai sutrikimai“? Psichiatrai atsisakė savo srities apibrėžčių. Entuziastai mano, kad šitaip pasielgę prietarus pakeitė mokslu, kritikai – kad atgaivino egzotišką XVIII amžiaus medicinos nozologiją.

Įdomų isterijos evoliucijos aiškinimą pateikė Edwardas Shorteris¹¹. Jis teigė, kad amžių erdvėje visada atsirasdavo „į ligą pabėgančių“ žmonių. Taip jie elgėsi nesąmoningai, siekdami naudos, kokią gali suteikti sergančio žmogaus statusas. Savo jausminius baimės nuspalvintus jutimus jie paversdavo somatiniais simptomais. Tai, kokie tai būdavo simptomai, lemdavo to meto kultūra, visuomeniniai santykiai ir vyravusios medicininės koncepcijos. Tai jos nustatydavo kūniškų simptomų rinkinius, iš kurių buvo ko semtis. XVIII amžiuje jais buvo alpimai, XIX – judėjimo sutrikimai, traukuliai, paralyžiai. O mūsų laikais? Tikriausiai vadinamasis lėtinio nuovargio sindromas (Chronic fatigue syndrome)¹². Juo sergantys ligoniai skundžiasi nuolatiniu nuovargiu, prasidedančiu nuo pat ryto, nesusijusiu su pastangomis ir nesiliaujančiu po poilsio. Jį lydi visų raumenų, kartais ir sąnarių skausmai, fizinis ir psichinis silpnumas ir kiti kintantys simptomai. Išsamūs biocheminiai ir vaizdiniai tyrimai nepajėgūs suvesti į bendrą vardiklį plačią klinikinę simptomatologiją. Nedisponuojame savitu diagnostiniu testu. Ligoniai – ir mūsų šalyje, ir kitapus Atlanto – keliauja iš gydytojo pas gydytoją. Jie patys nesutinka su lėtinio nuovargio sindromo diagnoze, nes mano, kad tai paverčia jų ligą trivialia, reikalauja pakeisti ją pavadinimu „galvos ir stuburo smegenų mialgija“ (myalgic encephalomyelitis) arba „nuovargio sindromas po virusinės infekcijos“. Nagrinėjant jų problemas plačiai dalyvauja visuomenės informavimo priemonės. Įtakinguose moksliniuose žurnaluose pasirodo straipsnių, teigiančių, kad ligą sukelia apčiuopiami veiksniai, pavyzdžiui – pelių leukozės virusas. Tie darbai paskui nepatvirtinami, bet diskutuojama energingai.

Nesileidžiančių apibūdinti simptomų gausa… jų lakumas ir nesuprantamumas… ligoniai laukia, kad jų negalavimai būtų pripažinti organiniais, o ne neurotiniais… Ligai teikiamas platus atgarsis… Ar visa tai mums kai ko neprimena? Ar gali būti, kad tai būtų jinai? Kad ji pasiimtų sau ne tik moteriško organo pavadinimą, bet ir jo tariamai judrią, klajoklišką prigimtį. Pasirodytų kitu pavidalu, naujais apdarais. Iš keršto visiems tiems, kurie ją nelabai pripažino raštuose. Ar amžių erdvėje ji nemulkino mūsų jau tiek kartų? Tad netikėkime pernelyg skubotai tuo, kad ji išėjo, visiems laikams, į nebūtį. Nes „senas, geras žodis kaip „isterija“ lengvai nemiršta. Paprastai pergyvena savo laidotuvininkus“¹³.

„Zeszyty Literackie“, 2011, Nr. 1

Vertė Kazys Uscila

_______

¹ Cituojama iš A. Scull, Hysteria. The Biography, Oxford Univ. Press, 2009, p. 7.
² E. Shorter, „The Reinvention of Hysteria“, Times Literary Supplement, 1994.VI.17, p. 26.
³ A. Scull, cit. veik. p. 31.
⁴ A. Scull, cit. veik., p. 40.
⁵ C. Goetz, M. Bonduelle, T. Gelfand, Charcot: Constructing Neurology, Oxford Univ. Press, 1995, p. 17.
⁶ Cituojama iš S. Gilman ir bendradarbiai, Hysteria Beyond Freud, Univ. of California Press, 1993, p. 317.
⁷ A. Scull, cit. veik., p. 130.
⁸ J. Matus, „Psychological trauma Victorian Style: from Perpetrators to Victims“, Lancet, 2010, 376:410.
⁹ C. Smith-Rosenberg, „The Hysterical Woman“, cituojama iš Disorderly Conduct: Visions of Gender in Victorian America, New York: Knopf, 1985, p. 17.
10 R. Grinker, „The Five Lives of the Psychiatry Manual“, Nature, 2010, Nr. 468.
¹¹ E. Shorter, From Paralysis to Fatigue, New York: Free Press, 1992.
¹² „Chronic Fatigue Syndrome: going viral?“ [editorial], Lancet, 2010, Nr. 376.
¹³ A. Lewis, „The Survival of Hysteria“, Psychological Med., 1975, 5:9.