Gyvenimas paveiksluose
MIKALOJUS VILUTIS
Kai teka saulė, ežeras būna lygus kaip veidrodis. Nenusakoma tyla ir ramybė. Ir visur – žemėje, danguje ir vandenyje – vyksta vienas kito rijimas, virškinimas ir vėl rijimas. Nesibaigiantis silpnesnio žudymas, begalinis skausmas, kurį Darwinas pavadino evoliucija. Pasaulio, koks jis yra dabar, priežastis. Tyla slepia siaubą. Tokios mintys kyla žiūrint į Valentino Antanavičiaus paveikslus ir skaitant jo knygą „Gyvenimas be parado“. Ir gyvenimui, ir knygai pavadinimas tinkamas. Atverčiau knygą, pradėjau skaityti ir perskaičiau nesustodamas iki galo. Nustebau. Juk ne Agathą Christie skaičiau. Paprasčiausia autobiografija. Jokių puošmenų. Jokių emocijų. Jokio priekaišto gyvenimui. Ir jokio vertinimo. Tyli kalba. Atsikėliau, pavalgiau košės, lijo, senelė staiga sudejavo ir mostelėjo ranka, numirė, susirgau kaulų džiova, ketverius metus gulėjau prirakintas prie lovos, senelio neprisimenu… Tai ne kalbėjimas, bet tylėjimas apie save. Juk svarbu ne kas vyksta, bet koks jausmas tame vyksme. Nemanau, kad galiu žinoti tiesą apie kitą žmogų. Galiu kalbėti tik apie tai, kaip aš jausčiausi gyvendamas Antanavičiaus gyvenimą. Vis bandau kitų gyvenimus šiek tiek pagyventi. Skaitydamas ir klausydamas pasakojimų tų, kurie jau buvo pragare. Norėtųsi bent šiek tiek patirti tai, ką išgyveno tremtinys, kuris dirbo rūdos kasykloje, kur giliai po žeme ištremtieji bėgiais stumdė vagonėliuose rūdą, mėnesiais neišlipdami į paviršių. Tremtinio bičiulis padėjo galvą ant bėgio ir geležiniai ratai ją nupjovė. Baisiausia buvo tai, sakė tremtinys, kad matydamas savo bičiulio galvą vagonėlio ridenamą ir daužomą net nevirptelėjau. Man buvo tas pats. Nei baimės, nei gailesčio, nei liūdesio. Tik abejingumas viskam. Buvau nebe žmogus. Taip jis kalbėjo. Grįžusi iš Sibiro Teta Marytė pasakojo, kaip tremtiniai gavę mėsos šoko iš džiaugsmo. Mėsos kąsnis tapo viltimi, kad yra gyvenimas. Kitas tremtinys pasakojo, kaip juos, tremtinius, kelioms savaitėms veždavo kirsti miško ten, kur nebuvo jokios pastogės. Kai sutemdavo, sakė jis, atsiguldavau po egle, apsiklodavau šaka, kad neapsnigtų, ir man būdavo gera. Gyvenimas kaip ištisas skaudėjimas ir akimirka palaimos atsigulus po egle. Prieš užmiegant, kai užmirštama. Gyvenimai išgerti iki dugno. Daug heroizmo. Tiems žmonėms aš pavydžiu. Jų gyvenimas kelia gilią pagarbą. Gyvenimas, kokio galima pavydėti, vis dėlto nėra pragaras. Iškelia žmogų į kankinio rangą. Kankinys yra aukščiau už kankintojus. Kančia yra gerbiama, liga ne. Vaikas tampa vyru, ir gyvenimas jam pradeda atsiverti visu savo gražumu ir įdomybe. Gyvenimo pavasaris pilnas džiaugsmo ir vilčių. Ir tada tenka ketverius metus gulėti lovoje ir kelis kartus skaityti knygas apie tai, kaip suprast radiją. Kas gali būti blogiau. Kada prie tokio gyvenimo prisideda dar žeminantis gailestis ir nykuma, štai tada pragaras. Toks gyvenimas turi įkrauti žmogų stipria pykčio energija, kuri netelpa, veržiasi iš vidaus ir tampa kūnu. Stipriam žmogui liga netgi gali būti energingas stimulas gyventi, labiau gyventi (Friedrich Nietzsche, Ecce homo, Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 17). Pragare atsiranda galia kurti. Paveikslai iš pragaro. Tikrasis menininko gyvenimas ne knygoje, bet dviejuose paveiksluose. Du paveikslai – stulpai, ant kurių, mano galva, laikosi Antanavičiaus kūryba. Dievo duotas gyvenimas ir žemiška meilė moteriai. Asambliaže „Vadas II“ (1995) stipriai ir aiškiai vienu vaizdu atskleista Stalino laikmečio esmė. Iškrova to, kas susikaupė bręstant, kai žmogus įgauna savo formą visam gyvenimui. Gyvenimo esencija. Vaizdavimas dalykų, neturinčių vaizdo. Dievadirbiai mokėjo iš medžio išdrožti liūdesį. Asambliaže „Dievo karvytė“ Antanavičius mokėjo iš daiktų sudėlioti meilę. Erotiškesnio paveikslo man neteko matyti nei Lietuvoje, nei kur nors kitur. Galia labai gyventi paveiksluose.
Antanavičiaus asambliažai man yra geriausi apskritai, kokius esu matęs. Bandžiau iš jų pasimokyti ir kurti asambliažus, turinčius tokį pat poveikį. Nepavyko. Kitokie išėjo. Kitas poveikis. Antanavičiaus teikia įtampą, mano – atsipalaidavimą. Skirtingi gyvenimai, skirtingas menas. Nėra žmoguje to, ko gyvenimas neįdėjo. Kas neišgyventa, to nenupaišysi. Antanavičiaus kūriniai – kaip tiesa, kuri nėra daili. Aš irgi nemeluoju, bet mano tiesa kita.
