Gundantys ir žlugdantys stiklo pilių miražai
ASTRIDA PETRAITYTĖ
Jeannette Walls. Stiklo pilis. Atsiminimų knyga.
Iš anglų k. vertė Kristina Gudelytė. V.: Vaga, 2011. 424 p.
Ši įvairių JAV apdovanojimų pelniusi, bestseleriu tapusi knyga turėtų būti populiari ir pas mus – juk autobiografines istorijas mielai skaito daugelis. Tikro gyvenimo aprašymas turi nenusakomos magijos, kurioje susipina įvairūs kerai – sąmoningi ir pasąmoniniai atpažinimo ir identifikacijos virptelėjimai, salsvai dirginantis svetimos nuodėmės ar nuopuolio kvapelis, nepatirtų nuotykių ilgesys ir t. t. Aukštos literatūrinės prabos vertintojai, ko gero, autobiografijų, atsiminimų žanrą iškart priskirs skaitalo kategorijai, ir lietuviškoji patirtis, matyt, tokį vertinimą leis pagrįsti – didžiausiais tiražais leidžiami mūsų „žvaigždžių“ gyvenimai neretai yra „popsiniai“ ir turiniu, ir forma. Bet šio skepsio linkėčiau atsisakyti imant (ir iš tiesų imant) į rankas Jeannette Walls autobiografinę knygą – nuolaidų grožinių kūrinių atžvilgiu nereiks taikyti. Knygą galima skaityti tiesiog kaip romaną – nežinia, ką autorė atsijoja, kaip perkuria savo atminties fondų medžiagą, bet pasakojimas puikiai struktūruotas: trumpuose skirsneliuose koncentruojami užbaigti, neretai įtampos, intrigos, egzistencinio dramatizmo kupini epizodai, o tarp jų įsiterpiančios ir skaitytoją „jungtims“ provokuojančios laiko pauzės, regis, atitinka romano kanoną.
Autorės atsiminimuose keistai (manyčiau – puikiai) dera negailestingas, demaskuojantis atvirumas ir delikatūs nutylėjimai. Knygos priešlapyje randame perspėjimą: „Kai kurie vardai ir pasakojimo detalės yra pakeisti“, bet, ko gero, neverta ir spėlioti, kuri šios dėlionės detalė yra „sufalsifikuota“, ar skeptiškai įtarinėti – o gal dauguma? Kam rūpi istorija, manau, galės ją perskaityti vienu įkvėpimu.
Taigi J. Walls pasakoja apie savo, Wallsų, šeimą, pradėdama savais dar visai mažos mergytės išgyvenimais ir užbaigdama brandžios, daug patyrusios moters santūriai geraširdišku žvilgsniu į jau gyvenimo (ir mirties) aptrupintą, suskaldytą bendriją.
Spalvingosios Wallsų šeimynėlės nuotykinga istorija sugula į tris pagrindinius knygos skyrius (pirmasis atlieka daugiau prologo, penktasis – epilogo vaidmenį). „Dykuma“, „Velčas“, „Niujorkas“ – ši geografinė triada natūraliai perteikia tris šeimos gyvenimo etapus. Sąlygiškai šeimos „evoliuciją“ galima taip ir nusakyti: romantiškai klajokliškas gyvenimo būdas (startavus iš miestelio Arizonoje – į ją, kaip ir į kitas valstijas, įsiterpianti dykuma, kurioje vis „įsikuriama“ bėgant iš eilinio „nuolatinio“ būsto, tampa asketiško, bet kartu saulėtai gyvybingo, svaigaus gyvenimo simboliu), grumtynės su nepritekliais nykiame užkampyje (Vakarų Virdžinijos valstijoje), galiausiai šeimos skilimas „galimybių megapolyje“ (Niujorke) į du „variantus“: vaikai (bent jau trys iš keturių), neišsižadėdami kūrybinių ambicijų, renkasi socialiai atsakingą, materialiai saugų gyvenimo būdą, tėvai (o prie jų greit prisišlieja ir gražioji jaunylė) – benamių dalią…
Wallsai, gyvenime pakankamai patyrę bado, šalčio, purvo, paniekinimo, tikrai nėra tipiška „vargetų“ šeima. Turintys ūpo anarchistiškai keikti visuomenės ir bet kokio socialumo uždedamus pančius galės žavėtis meniškos sielos tėvais, niekaip ilgiau neištveriančiais kokioj nors „kontoroj“: motina, turinti aukštojo mokslo diplomą, keletą kartų bando dirbti mokykloje, bet galiausiai, spjovusi ir į vaikų daromą spaudimą (bei pagalbą taisant mokinių sąsiuvinius ir pan.), grįžta prie savo „tikrojo“ gyvenimo – per dienas tapo paveikslus ir skaito knygas; tėvas, kad ir be „diplomų“, turi išradėjo gyslelę – nors visi išradimai lieka fantazijomis, jie, regis, bent iš dalies grindžiami techniniu išmanymu ir racionaliomis idėjomis, tik, deja, visus gerus norus ir aukštus siekius nusveria alaus ar viskio butelis… Stiklo pilis, autorei, kaip matome, tapusi svarbia šeimos, jos gyvenimo istorijos metafora, ir yra viena iš puikiųjų tėvo idėjų – suradęs aukso (juk galvoje vis sukasi mintys, kaip patobulinti jo paieškoms skirtus mechanizmus), „dykumoje jis ketino pastatyti didelius ir gražius namus stiklinėmis lubomis, storomis stiklinėmis sienomis ir net stikliniais laiptais. Pilies viršuje jis įtaisys saulės baterijos elementus, gaudysiančius saulės spindulius ir paversiančius juos elektros energija“ (p. 46). Deja, idėja ne tik lieka neįgyvendinta, bet galiausiai „įsikūnija“ niekingo absurdo forma: šeimai įsikūrus Velče skurdžiame palaikiame trobesyje, vaikai ryžtasi savo jėgomis iškasti duobę stiklo pilies pamatams, taip pastūmėti tėvą link pergalingo finalo, bet ji tampa prasmirdusia šiukšlių duobe, suteikiančia teisę vargetoms kaimynams ir moksladraugiams tyčiotis iš prasmirdėlių atvykėlių…
Telieka stebėtis, žavėtis ir dėkoti kažkokioms paslaptingoms jėgoms, kad atžalos (bent jau trys vyresnieji), nuolat regėjusios girtą tėvą ir savo „meniniame“ pasaulėlyje užsisklendusią motiną, ne tik pozityviai, bet ir solidariai vienas kitą paremdami kabinasi į gyvenimą. Štai į Niujorką jie – suvokdami, kad reikia ištrūkti ir iš nykaus užkampio, ir iš destruktyvių šeiminių ryšių, – vienas po kito persikelia „etapais“: pirmiausia, kartu už įvairius darbelius uždirbtus pinigus kaupę kiaulėje taupyklėje (na taip, vienądien radę ją prapjautą ir tuščią), išsiunčia vyriausiąją Lori, taip pat puoselėjančią dailininkės talentą, paskui prie jos prisideda ryžtingoji, darbščioji, jau mokykliniame laikraštėlyje praktikos įgijusi Žanetė, kiek vėliau – būsimasis policininkas Brajanas, tada visa trijulė sumano išsikviesti ir ant kojų pastatyti vos dvylikametę sesutę Mauryn, tik ši gražuolė pasirodo ne tokia atspari gyvenimo pagundoms ir sunkumams. Telieka pridurti, kad šeimos jausmas tėvus (matyt, labiausiai tėvą, su kuriuo autorę vaikystėje siejo stiprus emocinis ryšys, beje, iš pradžių fantazuotojo Wallso gražiai paremiamas) paskatina irgi atsibelsti į Niujorką…
Ką gi, benamiai, besirausiantys šiukšliadėžėse, po šios knygos „smūginės dozės“ man ėmė gaubtis romantiškos paslapties ūkeliu, nors, žinia, „liekamieji reiškiniai“ netruks ilgai… Bet knygą tikrai verta ne tik perskaityti, bet ir apmąstyti – individualią istoriją įtraukti į platesnį jei ne socialinį, tai bent psichologinį kontekstą. Tipažų įvairovė ir spalvingumas, neadekvatumas aplinkai ir fenomenalus gyvastingumas, pastovumas ir kismas autorės meistriškai perteikti – konkrečius epizodus dėliojant ir su iš šalies stebinčiojo objektyvumu, ir su priklausymo šeimai šiluma.
