DIANA NEČITAILO. Eilės

Prisišvartavusi svetimame uoste

Tylos varpams iškilmingai gaudžiant
kaliošų kryptelėjimais
žengiu į spengiančią tuštumą už nugaros palikdama veidus, neturinčius
praeities, dabarties nei ateities žymių,
ritmiškus kamuolio atsimušimus pilkan gatvės asfaltan,
geidulingai sužaliavusį žolės želmenį,
pratisą mašinų ūžesį,
saulės žaismą baltoje sterilioje palangėje.

Viskas staiga ima ir nutolsta:
kūnas prirakintas prie šios vietos,
prie metalinės negyvos lovos, kurioje prieš mane gulėjo ne vienas kūnas.
Paliegusių sielų dvokas tvyro ore,
smelkiasi į plaučius kiekvienąkart kvėptelėjus.
Užnuodytas, užterštas oras.
Oras, kuris sukelia haliucinacijas,
traukia iš praeities įvairiausius vaizdinius iš kadaise gyvento gyvenimo,
dabar jau mirtimi dvelkiančio.

Šalia manęs, aplink mane nuolatos žaidžia gyvenimas su mirtimi:
pakaustytomis arklio kanopomis kiekvienas veržiasi link finišo.
Karštas alsavimas,
pergalės troškimas
įkaitina padangę iki raudonumo –
rytuose dangus nusidažo krauju skelbdamas blogąją naujieną.

Tylos varpams tebegaudžiant kaip žuvis esu išmetama į krantą,
atgal į priekaištaujančią realybę, apsisiautusią šviesos apsiaustu –
apgaulingai besišypsančią –
įauginusią akmenį manin.