Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Balandžio 22, antradienis

Iškrypiavimai

Apie 1968-uosius ėjome su A. Miškiniu tada dar Lenino prospektu. Plepėdami apie K. Binkį ir J. Tysliavą. Ties gazuoto vandens automatais (būdavo tokie!) iš kitos gatvės pusės atšokavo Vyt. Sirijos Gira.
– Antanai, palauk, palauk! Aš tau skolingas…
Ir – atidavė 2 (rusiškas) kapeikas…
Prisiminiau tai „Hansabanke“, kur žmogus, mokėdamas, pavyzdžiui, 20 centų ar lito mokestį, turi sumokėti 2 litus už tai, kad… moka.
Išmoksime galop vertinti pinigus taip kaip mūsų senoliai.

Optimizmui pakelti

Šįryt išgirdęs dar apie porą mirčių, parašiau kelias SMS – kodėl mūsų radijas nepraneša, kiek vaikų gimė, kiek pradėta?
Kaip žvaliai andai radijas tarškėdavo: tiek pasėta, tiek pasodinta… Tiek planuojama…
Dabar – mirė, mirė, netekome…

Žydėjimas – Nemuno aukštupiuos

Tarp vandenų,
tarp dilgių – daugiamečių:
iš kur tiek daug
baltos tešlos ant medžių?

Sename kino filme

Vyriškis:
– Palikau miestą, kad pabėgčiau nuo jo beprotybės, įsigijau ūkį, o ką gavau? Pašą, besikalbantį su akmeniu…

Gydymai – nugydymai

A. a. Mindaugas Tomonis (Tomas Kuršys), kurį gerai pažinojau, Vasaros gatvėje (Algirdo P. liudijimu) buvo nugydytas insulinu ir psichotropiniais vaistais, suardančiais asmenybę.
Vyr. gydytojas – tas pats ir dabar – apie M. T. sveikatą žinias perduodavęs tiesiog KGB. Velioniui buvo nustatyta visoje SSRS (daugiau niekur) žinoma „lėtinė šizofrenija“, t. y. teisybės sakymas, prieštaravimas valdžiai etc.
Plavno tekuščiaja šizofrenija – ja sirgo visi, išskyrus valdžią!

Istorija

Dažniausiai viskas klostosi taip, kad nėra gero varianto. Tas galioja ir politikai.
Yra „mažiau blogi“ variantai.

Balandžio 23, trečiadienis

Temos romanui

Pavyzdžiui, Juozas Markulis, medicinos mokslų daktaras, profesorius, rafinuota asmenybė, „žavus vyriškis“ (su juo dirbusių moterų atsiliepimai)… Išdavęs mažiausiai 200 pokario partizanų.
Gimęs Pensilvanijoj (1913 m.). Rašoma, kad apie 1948–1954 m. tobulinosi Pavlovo fiziologijos instituto (Leningrade) morfologijos laboratorijoje.
Moteris, įrašinėjusi jo balsą Lietuvos vaizdo ir garso archyvui, pasakojo, kad, klausinėjant apie pokarį, jam išsprūdusi tik viena frazė:
– Taip, su tais banditais aš miegojau vienoj lovoj apsikabinęs…
Ar prie visų talentų buvo dar ir iškrypėlis?
Pradėjęs „mėsinėti“ partizanų lavonus, matyt, negalėjo sustot… Jo disertacija buvo Vilniaus Dominikonų bažnyčios požemių mumifikuotų lavonų tyrimas. Vėliau tyrė K. Donelaičio, B. Radvilaitės, Žagarės Barborytės palaikus… 1981 m. sugebėjo išleisti vadovėlį „Oratorinio meistriškumo pagrindai“…
Gatvėj sutikęs iš išvaizdos galėjai tarti:
– Va kur profesorius! Ir rengiasi, ir atrodo kaip koks… Ingmaras Bergmanas!

Kas patinka moterims

(Romėnų.)
– Įsivaizduok, kad balnoji neklusnų žirgą. Tada visąlaik glostai ir sakai: „Ša, mieloji, ramiau, ramiau!“
– Ir to užteks?
– Sakyk visąlaik, kad ji graži. Dar nepamatei kaip reikiant, o sakyk, kad graži. Jeigu net negraži, sakyk – graži.
– Ir viskas?
– Ne. Kai ją glamonėji, jos k…ko viršuje yra kaip koks žiedas. Liesk jį ir jis išsiskleis…
– Iš kur žinai?
– Žinau ir visi vyrai žino, ir visos jos tą kauburėlį turi.
– Išprotėjai, Junonos kū…y!
(Toliau apie žvaigždes.)
– O kas yra žvaigždės?
– Tai skylės skliauto paklodėje, pro jas srūva dangaus šviesa…
– Didelės?
– Manau, taip.
– O žmogus pralįstų?
– Taip. O kodėl to klausi?
– Jeigu taip įsitverčiau paukščio kojos ir ten nuskrisčiau…

Balandžio 24, ketvirtadienis

Ten, kur žmonių gyventa

Kaip greit viskas keičiasi žemėj! Tuščias, suartas laukas, kur prieš 40 metų būta didžiulio sodžiaus. Žmonės, dideli ir maži, medžiai, galvijai, paukščiai… Šienapjūtės ir rugiapjūtės, šventadieniai, dulkantys vieškeliai – atlaidai. Mišios, dar lotyniškos, liepos šventoriuje. Vaikų galvutės. Visi nuprausti, nukirpti, numazgoti. Mergyčių kasytės ir suknytės…
Dabar jau, ypač naktimis – viena mėnesiena. Galop supranti žmogus pasakymą „mėnulio peizažai“.
Kas pasakys, vardan ko visa tai? Buvo…

Šioks toks nuotykis

Leidykloje „Tyto alba“ gavau lietuvių meilės lyrikos antologiją „Dar penkios minutės nakties“. Ta proga įsišnekom apie vertimus, ėmiau traukt per dantį tuos vertėjus, kurie versdami kokį prozos kūrinį su poezijos intarpais gadina stilių… Tai ir gavau. Čia pat man pasiūlė išversti Šekspyro fragmentą. Iš vienos pjesės.
– Geriau duotumėt visą. Man sunkiau versti dalį teksto nei visą. Nejaučiu konteksto.
– Neturim. Čia irgi intarpas į kitą kūrinį.
– Ką padarysi!

Fear no more the heat of the sun…

Dabar ir kaitrią vasarą ramus,
Ir pūgai verpetuojant už langų,
Kaip ir kiti, parėję į namus,
Tu atgavai ir skolą su kaupu.
Jaunystė aukso spinduliu praslys,
Kaminkrėtys su suodžių sauja liks.

Linijos paslaptis

Tiesą sakant, nežinau, kur ji slypi. Apie tai užsiminti seniai norėjau. Vartydamas įvairiausias erotikos antologijas su daugybe piešinių ir fotografijų, pastebėjau:
1) viena linija gali sužadinti geismą, t. y. linija gali būti erotiška,
2) nei žmogaus kūnas, nei fotografija neturi linijų, dailininkas jas padaro vienu brūkštelėjimu,
3) ar tai yra ir kūno (plastikos) paslaptis?
4) Erotiškumas kaip energija, kuri pereina iš kūno į liniją. Dailininko, t. y. žmogaus, pastanga.
Esama piešinių, kurie vaizduoja nuogus kūnus, bet jokios erotikos nė lašo!
Taip ir su žodžiais (poezijoje). Eilėraštis apie meilę, bet tik… tuščiažodžiavimas.

Balandžio 26, šeštadienis

Citata

Chi puo    Kas gali
non vuo    nenori
Chi vuo    Kas nori
non puo    negali
Chi sa        Kas žino
non fa        nedaro
Chi fa        Kas daro
non sa        neišmano
e cosi la vita se ne va!

(Tai iš T. Różewicziaus, o jis pats buvo paėmęs bene iš E. Poundo.)

Apie J. Mečkauską-Meškelą

Vakar gavau jo pomirtinės knygos egzempliorių. Gegužės 13-ąją bus metai, kai nebėr. Skaitinėjau ir vakare, ir ryte.
Atsimenu, visąlaik „ūdijau“, kad verstų… Dabar manau: jei ne tie vertimai iš prancūzų, ispanų, lenkų, kas iš tos jo kūrybos liktų? Jo atveju – vertimai ir yra tai, ką per gyvenimą geresnio padarė.
Per gerus 30 metų dešimtys, jei ne šimtai tariamai originalių poezijos knygelių prapuolė… Vėjai išnešiojo, laiko vėjai išpustė. Ir žmones, ir jų darbus.
Rašyti gali visi (dainininkas Stano, pasiskelbęs mažuoju princu…).
Tikra tiesa. Kaip ir kojomis mataruoti. Kas gražiai švilpia, tas ir velnių prisiprašo.

Iš gyvenimo

Važiavau namo iš leidyklos. Antruoju troleibusu. Šalia sėdėjo mažutė moteris (ar man tik atrodė…), ant kelių mergaitė – gal penkerių. Ties Čiurlionio m-kla ta moterytė sako:
– Beatriče, šitas dėdė rašo gražias knygutes vaikams…
Aš visai sutrikau, kai į mane įsispitrino mergaitė, išsigandusi labiau nei aš.
– Norėjau, kad pamatytų gyvą autorių…
Ir – greit išlipo. Likau visai apstulbęs. Dar gyvas autorius!
Kai atsitokėjęs šiandien papasakojau tai V., jinai tarė:
– Labai graži istorija.
– Kurgi! Vaikams parodyti…

Balandžio 27, sekmadienis

Dvejopas pavasaris

Ugniažolė apsirengė žydėti,
vanduo,
o man, o man kur galvą pasidėti,
vanduo…

Karalius Dovydas į senatvę guldavo miegoti, bet jį krėsdavo šaltis. Dvariškiai nutarė:
– Sausgėla! Paieškokime mūsų karaliui jaunos mergaitės.
Mergaitė jam ištikimai tarnavo, guldavo prie šono ir sušildydavo, bet karalius jos nepažino…
– O ką tai reiškia karalius? – klausia Dovydas.
– Šešėlis.
– O dar?
– Didelis šešėlis. Ir vardas, – atsako Abisagė.
Dovydas:
– Tik tiek.
– Taip.
– O kada tu mane pirmąkart pamatei?
– Aš buvau maža mergaitė. Jūs prajojote pro šalį.
– Ir kas liko po to?
– Dulkės.
– Tik tiek?
– Dulkės, bet jos turėjo karališką skonį. Jis tirpo mano burnoj.

Cz. Miłoszo „Šešios paskaitos“

Paskutinės V paskaitos eilutės:

Darbuojamės su viltimi. O dabar tegu kiekvienas
Prisipažįsta pats sau: „Prisikėlė iš mirusių?“ – „Nežinau.“