Tylus būtasis dažninis laikas
VIOLETA JUŠKUTĖ
Gegužės 13–15 d. Nidos meno kolonijoje (Taikos g. 43) vykstant Atvirų durų savaitei pristatyta Aleksandros Jacovskytės fotografijų paroda.
Dailininkės Aleksandros Jacovskytės fotografijos platesnei auditorijai rodytos labai menkai: Vilniaus „Lietuvos aido“ galerijoje – 2003 metais, Šiaulių „Laiptų“ galerijoje – 2004 metais, Šiaulių parodų rūmuose (kartu su Ksenijos Jaroševaitės skulptūromis) – 2006-aisiais, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje – 2007 metais. Dailininkų fotografiniai portretai buvo publikuoti spaudoje: „Literatūroje ir mene“, „7 meno dienose“ ir „Kultūros baruose“. Objektyviai per menkas pristatymų skaičius. Daugiau dėmesio ši dailininkės kūrybos sritis nesulaukė galbūt todėl, kad A. Jacovskytė visiems žinoma kaip teatro dailininkė ir jos pačios pozicija savo darbų propagavimo ir viešinimo atžvilgiu yra labai rezervuota. Keletas bandymų gauti finansavimą albumo leidybai žlugo ir, niekada nebuvusi arši karjeristė, dailininkė ramiai fotografuoja, nesiekdama satisfakcijos, jausdama ją pačiame kūrybos procese. Menininkės nevaržo priklausymas fotografų cechui. Fotografiją ji traktuoja kaip savo kūrybinės laisvės kompensaciją ir, suprantama, kuria vadovaudamasi nuojauta, nekvestionuodama konteksto ir savo pozicijos fotografijos mene.
Aleksandros Jacovskytės nuotraukos
A. Jacovskytės fotografijos (kol kas eksponuojamas 1963–1993 metų laikotarpis) atliktos pačios autorės nuo pradžios iki pabaigos. Ypatingos šilumos suteikia formatų įvairovė. Fotografijos tampa šeimos albumo ekvivalentu, jas norisi ir žiūrėti, ir vartyti, laikyti rankose, gėrėtis „šamua“ popieriaus, ant kurio atspaustos fotografijos, kremine spalva. (Buvo gaminamas VDR. Nei popieriaus, nei šalies nebėra.) Be abejo, techniškai galima viską suvienodinti, bet šiuo atveju autentika turi meninę vertę.
A. Jacovskytė nuo vienuolikos metų (pirmas fotoaparatas „Smena“) fotografuoja draugus, kolegas, pažįstamus ir nepažįstamus žmones. Menininkė turi sukaupusi ilgo laikotarpio žymių kultūros veikėjų portretus. Tai Rimtautas Gibavičius, Vytautas Kalinauskas, Audrius Puipa, Mečislovas Bulaka, Antanas Mončys, Algimantas Švėgžda, Griša Bruskinas, Czesławas Miłoszas, Antonijus Falatas, Andrzejus Strumillo ir kt.
Bėgant laikui šios fotografijos tapo aukso fondu – daugelio fotografuotų žmonių jau nebėra. Nuotraukose taip pat išliko Vilniaus atmosfera, atpažįstamų veidų šypsenos ir rimtis, išnykusios miesto vietos ir primiršti architektūros fragmentai. Labai vertinga, kad kiekviena fotografija, joje matomi žmonės yra detaliai aprašyti. Fotografijų vilnietiškas daugiakultūris kontekstas akivaizdus.
Nors buvo fotografuota ir pleneruose, ir studentų praktikose (Altajuje), fotografuota visur ir visada, dauguma fotografijų yra miestiškos, be etnografijos. A. Jacovskytė nefotografuoja iš pasalų, neglumina žmonių. Visi kadrai yra apgalvoti, situacijos neatsitiktinės. Atsitiktinumas traktuojamas neperžengiant Vakarų meno tradicijos rėmų – sąmoningai laukiamas, turintis logiką ir prasmę, transcendentiškumą, reglamentuojantį atsitiktinumo neišvengiamybę. Kūrybinio proceso „valdymas“, idėjos išreiškimas tiek pat svarbus kiek ir „medžiagos valdymas“. Atsitiktinumas nulemia tik fotografijos atsiradimo laiką ar vietą, bet ne kompoziciją ir idėją. Dailininkės scenografės akis reaguoja ir kontroliuoja matymą. Tačiau neatrodo, kad yra pozuojama arba fotografijos atitinka išankstinį scenarijų. Toks neatsitiktinio atsitiktinumo dualizmas A. Jacovskytės fotografijose primena neorealistinių italų filmų kadrus: ryški šviesokaita, ideali kompozicija, veidus modeliuoja šviesa, bet aktoriai neprofesionalai ir eksterjeras yra visur, kur kuriama, o interjeras – dekoracijos – sąmoningai nekeičiamas. Viskas tinka ir viskas pritaikoma. Svarbiausia modelis ir šviesa.
Kompozicijoje daug detalių, jos visos svarbios. Bet vaizdas nesubyra į smulkmę, veidai nepasimeta tarp daiktų. Net miesto eksterjeras yra visavertis veikėjas. Fotografuojama tik tuomet, kai akis pamato visumą. Bet jokio dirbtinumo nėra. Dėl šių priežasčių fotografijos įgauna dokumentikos bruožų. Sterilus reportažiškumas A. Jacovskytei svetimas. Naratyvas – konkretus žmogus konkrečioje erdvėje, atskleidžiami būdingiausi personaliniai bruožai. Viskas tiksliai dokumentuota: laikas, asmenybė, vieta, veiksmo pobūdis. Net spalvinės detalės, kurios nespalvotose fotografijose ryškiai jaučiamos. Fotografijos lyg ilgos, tylios scenos be aktyvaus veiksmo, dialogų. Spalvotas monochrominis Michelangelo Antonioni filmas.
Fotografijose, ginkdie, nėra socialinės kritikos, jos kategoriškai apolitiškos. Portretuose neieškoma vidinių išgyvenimų, todėl tiek fotografuojami subjektai, tiek autorė jaučiasi laisvai, nepriklausomai ir nesibaugina demaskavimo.
Jokiu būdu nėra nuobodulio. Kas reta. Dokumentuotai sušvelninta identifikacijos rizika, kultūrinis kontekstas toks aiškus, kad kiekvienas atranda gyventą ir užfiksuotą akimirką, atpažįsta artefaktus, gali atkurti atmosferą. Negyventas gyvenimas fotografijose realus ir intriguojantis, kultūrinės nuosėdos šifruojamos ir kodai pateikiami neslapstant.
Kiekvieną kartą žvelgiant į A. Jacovskytės fotografijas apima džiaugsmas. Egzistencinis būtojo dažninio laiko atradimas, atsiradimas praeityje, kurioje nesijauti esąs svečias. Praeities dėka kasdienybė įsiprasmina.
Kaip gera žinoti, kad buvo. Kaip gera tai matyti.
