Trys rytai
EGLĖ RAMOŠKAITĖ
Pirma pastraipa: apie tai, kaip pabudusi nutariau, kad pabudimas yra vienos baisesnių sekundžių paroje. Pirmosios naujos dienos sekundės panašios į skendimą: galvoje tuščia, akys aptrauktos vis dar blėstančių sapnų tinkleliu, lūpų praverti nesinori, nes baiminiesi, kad atodūsis arba išgąsdins net ir patį siaubą, arba pažadins artėjantį potvynį ir tu jau niekada nebebūsi tokia, kokia buvai, kokia įsivaizduoji, kad esi, kokia būtum buvusi, jei tik nebūtum tąkart pravėrusi dviejų linijų, horizontaliai nusidriekusių per pusę tavo veido, atveriančių kelią į požemį, iš kurio veržiasi įvairaus pobūdžio velniai. Po tų kelių sekundžių ateina kelios kitos ir užbombarduoja smegenis įvairiais signalais: signalas „ei“, signalas „oi“, signalas „o jėzus“, signalas „kur aš esu“ ir viską vainikuojantis signalas „kas guli šalia“. Gerai išsitreniravau pasąmonę ir jau sugebu antras kelias sekundes mintyse sau ištarti „aik gi tu“, drąsiai atmerkti bent vieną akį ir susidurti su iš kito burnos sklindančiais demonais, kurie kartu su manim pabunda (konvulsiškai besitraukantys mano raumenys išdavikiškai išduoda mano esatį dar neaišku kieno lovoje) ir paspaudžia rankas maniesiems. Tik jiems besisveikinant suvokiu, kieno ranka visą naktį buvo nepatogiai užmesta man ant nugaros. Užmerkiu prieš tai atmerktą akį, tačiau prieš tai buvę vaizdiniai nebegrįžta, spėlioti ir kurti įvairiausias teorijas nebelieka prasmės, nes apgaudinėti save yra labiausiai nemėgstamas mano užsiėmimas. Nepraėjo nė minutė naujai išaušusios dienos, o aš jau patyriau tokį moralinį krachą, po kurio likusi dienos dalis nebegali būti net pusėtina. Kad gera pradžia – pusė darbo, o aš darbo neturiu.
Antra pastraipa: apie tai, kaip rytas niekaip neišėjo man iš galvos. Kadangi neturiu darbo, nereikėjo rūpintis daugeliu dalykų, o kadangi buvau tąkart nerūpestinga, tiesiai patraukiau į ne visai artimiausią barą ir užsisakiau degtinės. Tiesa, ne iš karto, nes pirmas tinkamas veiksmas atėjus devintą ryto į barą yra išsitraukti sąsiuvinį, rašiklį ir nutaisius mąslią miną žiūrėti į tolį. Menininkas, matyt, yra vienintelis žmogus, kuris, atėjęs į barą ar net į restoraną devintą ryto ir užsisakęs degtinės, nebus pasmerktas. Taip aplinkos nepasmerkta sėdėjau žiūrėdama į kelis purvo pėdsakus gelsvoje sienoje ir mąsčiau apie nelabai seniai paliktas tokios pat spalvos sienas su tokiais pat purvo pėdsakais ant jų. Purvas visas vienodas, nėra svarbu, kokio dydžio batais pėduotas. Nežinau, ar mintyse, ar iš tiesų ant baro sienos esanti dėmė įgavo tąryt matyto veido formą: netaisyklinga nosis, nevienodu atstumu nuo jos nutolusios užmerktos akys, prasiverianti burna. Galiu prisiekti, kad jaučiau to purvo alsavimą man į kaklą. Išgėriau dar degtinės ir nukreipiau žvilgsnį į kitą sieną, kurioje purvo dėmės ėmė jungtis viena su kita sudarydamos pavidalą žmogaus, kuris visą naktį praleido šalia mano sapno. Virš jo galvos ima ryškėti kitas pavidalas, moteriškas, tikiuosi, ne mano, ir susiriesdamas sudaro kažką panašaus į aureolę, bet, kadangi nesu tikinti, pamanysiu, kad tai tiesiog susirietęs moters kūnas. Pagalvoju, kad bent virš galvos, o ne po kojomis. Purvo dėmės toliau vinguriuoja sienoje, o aš, gerdama dabar jau beskonį gėrimą, seku kiekvieną pokytį sienoje ir laukiu, į ką pavirs dėmės dabar. Jau kone susidomėjusi. Bet kam yra pradžia, tam yra ir pabaiga, nes atėjusi padavėja pasižiūri į mano akis patraukusią purviną sieną, prieina prie manęs, atsiprašo už netvarką ir ima ją valyti. Ką padarysi: kokia pradžia, tokia ir pusė darbo, kad ir kas tai būtų.
Trečia pastraipa: apie tai, kaip pirmas rytas išėjo iš mano galvos. Kiek po dešimtos ryto pasiekiau savo buto duris. Durys buvo tokios kaip visad, atrakinus jas paaiškėjo, kad nieko nepavogta, visi rūbai ten, kur jie ir buvo išmėtyti, indai neplauti, žodžiu, viskas visiškai tokioje padėtyje, kaip ir palikau, tad reikia atsikratyti nuomonės, kad jei jau bloga pradžia, tai visa kita irgi bus blogai. Vadinasi, kitų asmenų veiksmų mano nelabai geras rytas nepaveikė ir jokia Ronja su bendrais nenutarė mano nesėkmingos dienos padaryti dar nesėkmingesnės. Šiek tiek geriau nusiteikusi atsisėdau virtuvėje ir atsidariau butelį. Čia nebereikėjo žiūrėti į sienas, nes pažinojau kiekvieną tašką ant jų ir žinojau, kad jos turbūt vienintelės šioje visatoje niekad manęs neišduos ir neims kuždėti mano nuodėmių net ir man pačiai.
Pabudau nuo telefono skambėjimo. Visu garsu plėšė „ding ding ding ding“. Žadintuvas. Pirmosios pabudimo sekundės buvo praleistos ieškant telefono ir stengiantis išjungti žadintuvą, kuris pranašavo vienuoliktą valandą ryto. Gerai nesuvokdama, kodėl užmigau virtuvėje ir ką mano rankoje veikia stiklinė, palikau ją toliau miegoti ant stalo ir nuėjau į savo kambarį. Jame mane visiškai išbudino iš lovos besistojantis pavidalas. Tas pats pavidalas, regėtas bare. Surinkau nuo žemės išmėtytus jo drabužius, įdaviau jam į rankas ir parkritau į lovą.
Nubudusi jau trečią kartą per vieną rytą, patyrusi skendimo kančias, atmerkiau abi akis, nieko nelaukusi apkabinau nuogus kažkieno kito pečius ir prisiglaudžiau. Užsimerkiau ir atsidaviau sekundėms. Nežinojau, kur esu, ir man tai nerūpėjo, tik mačiau, kad jo plaukai buvo anaiptol ne purvo spalvos.
