minus nulis
IEVA GUDMONAITĖ
lietus ošia veidrody –
per pusę sekundės
sulyja mano lovą, pilną
tuščiavidurių žaislų ir knygų,
regiu, kaip
besimatuodama šlapią suknelę
ruošiuos eiti
į sauso
veidrodžio laiką,
kuriame nei žaislų, nei
knygų tik tuštumos sklando,
kol apsivelka
mane
kiek bus dar žiemų, o tavęs tiek pat kartų nebus,
tavo – mano kieme sūkuriuodama baigsis era –
pasislėpus pusny, garsiai pustant, sau žaisiu namus
ir bus nebaisu, kad namų jau seniai nebėra,
serviruoju mums laiką – daugiau niekam laiko nelieka – net laukti. net žaisti. galiausiai – net grįžti į sausį,
kuris ima ir baigias – tavęs nei manęs nesulaukęs,
ir snaigės išnyksta, nespėdamos virsti į sniegą –
gęsta pusnys, lediniai daiktai išplaukia,
pavėjui atsimerkiu ir žiūriu, kaip nieko nelieka,
bet galiu dar tikėt, gal ateisi, kai baigsis žiema –
kartais būna namai ir po laiko – skaisti žydruma.
o jei ne, tai ateisi, kai baigsis metų laikai.
kai snaigės jau net atmintim negalėtų sužeisti.
Ieva Gudmonaitė. Teksaso reindžeris. 2011
iškri t/k imai
žvelk, gimė ir sapnuoja
R. M. Rilke
šito laiko nebuvo.
tūkstančiai erdvių rikiavosi ir viena kitą supo.
dūmai, šaltis, saulė ir traukiniai.
paros, pasivaidenančios tarp stočių.
veidrodiniai miestai, paranojiškas
atspindžių ruduo.
0.0 erdvių
maži vaikai slidinėja nuo didelių kalnų, tuotarp dideli – nuo mažų.kai dabar vienas iš mažesnių nusileidžia nuo kalno,
sugiharos gatvės vieno daugiaaukščio namo buto tualete nusileidžia
vanduo, tai nutinka dar maždaug trisdešimtyje tokių pat butų
sugiharos gatvės name, kituose šešiasdešimt, septyniasdešimt,
šimtas šešiolikoje butų uždegama dujinė
viryklė, sugiharos gatvės name – jis kartoja tol, kol pajunta šaltį kairiajame rieše. tada pasiima roges, nueina ant didelio kalno
ir čiuožia nuo jo kaip nuo mažo. visi vaikai
žiūri į jį kaip truputį į dūchą. jis vis čiuožia ir čiuožia – užlipa ant kalno, o tas kalnas pačiame sugiharos gatvės name,
kalnas nei didelis, nei mažas – jis kartoja, kol priešais
esančiame name užsidega langai – kažkas pro juos pradeda
mėtyti duoną. apačioj daug paukščių,
jie ryja tą duoną, o jis žiūri (jis žiūri jau šimtą dvi dienas ir negali
nustoti), kol paaiškėja, kad niekas duonos nemėto, o paukščiai
lesa sniegą (tai trunka jau šimtą dvi dienas). šimtas trečią dieną
ji paprašo, kad jis išdaužtų jos kambario langus. paskui sėdi ir dreba,
o virš sniego pradeda kauptis lašai. sugiharos namų langus nutvieskia
šviesa. kiemai pilni stiklų, jie taip žėri, kad vaikai iš jų
padaro sekretus sniege. mes rūkom ir traukiam į save
žydros šviesos dulkes. – niekada nieko neturėsim, o ką turėsim,
paleisim – sudėsim į roges ir ate – ir bus taip erdvu, kad net negalėsim
pakelti stiklinės su vandeniu. tai ir bus: ką jūs veikiat? dvelkiam. tai ir bus:
ką jūs turit? – nieko.
daiktai, laikui baigiantis, leidžias
ir daiktai, laikui baigiantis, baigias,
bet kai jų nebėra – lieka laikas,
o jame sūkuriuojančios snaigės
yra daiktai
visata pilna
neuždegamo juoko
neužčiuopiamo tiems,
kurie miega po tuopomis,
žalioje šviesoje tyrinėdami nuorūkas
įsitempdami kartais labiau nei
ledas tvorų plyšiuose – –
nors kartais taip
kristalizuojas juokas,
stotyse, kurias pravažiuojam,
kurių daugiau, nei mūsų miegas
gali nupiešti – –
(liūtyse jos karščiuodamos liečias)
–
priimkit
karščiuojantį, nebus
karštesnio už
karščiuojančio juoką,
kol jis ištirps, neregėjęs stočių
ir neradęs, kur apsistoti.
ir mano namai palikę
vaidentis tamsioj lygumoj, kur gyvsidabris
nejuoduoja ir net nealpsta dangus nuo tvankumo,
tik namus – raketas išverčia.
mes jau kylam. ten, kur mūsų niekas nelaukia
ir nėra nelygumų. tik pasivaidenančios lygumos
su daugybe smulkių daugiaaukščių
sningant daiktais
ką darysi, jei kamputy rasi dulkėtą, vaiko kadaise čiulptą
saldainį, ar valgysi jį, ar valgysi? Ar pastatysi
iš saldainio miestą? Ar jį jusdamas viduj
eisi į stadioną žiūrėti
į virpančius sugiharos namo stiklus?
O gal viliosi saldainiais stirnas? Žaliakojes, laibas,
prisivalgiusias rūgščių šapų? O gal stirna
ir išeis iš saldainio, iš lipnaus saldainio miestelio?
Ar dar sapnuosi miško žvėris ir po šiltu jų kailiu
liulančius mažyčius randus? Ar nebijai tamsos, ar nebijai, kai
mėlynai dega viryklės liepsna? Kai viryklė
išskrenda pro langą? Ar nebijai, kai dega tavo namai, kai nuo spintos
krenta mažutės vazos? Ar jų kritimo garsas
tau neprimena vakar? O ar kartais nepametei vakar
mažyčio taškelio? Atsimeni, klausei: „Ar valgysi jį, ar valgysi?“, žinai,
ėmiau ir suvalgiau tą tašką. Ir niekas
nesudegė, mėlynos liepsnos neišsigandau. Tada virė vanduo tik – – –
kai iš bado pradėjome valgyti stirnas,
žibėjo dujos ir tai man atstojo pusnis,
visa kita praėjo savaime, visa kita savaime atėjo,
o mes buvom gyvi vien taškais. Kokius šimtą tūkstančių metų.
