Laikas eina

VIRGINIA WOOLF

Ištrauka iš romano „Į švyturį“ („To the Lighthouse“). Romaną artimiausiu metu išleis leidykla „Vaga“.

_

Tad, visiems žiburiams užgesus, mėnuliui nugrimzdus ir į stogą barbenant lietučiui, žemėn ėmė lietis neaprėpiama tamsa. Atrodė, niekas neatsilaikys prieš šį tvaną, šią neišsenkančią tamsą, kuri sunkėsi pro rakto skylutes ir plyšelius, plūdo už užuolaidų, įsigavo į miegamuosius, prarydama tai ąsotį ir dubenį, tai vazą su raudonais ir geltonais jurginais, tai komodos aštrius kampus ir tvirtą korpusą. Įveikti buvo ne tik baldai, nebe kas beliko iš kūno ar sąmonės, apie ką būtum galėjęs tarti: „Tai jis“ arba „Tai ji“. Kartais pakildavo ranka, tarsi ką nors griebdama arba gindamasi, arba kas nors sudejuodavo, arba garsiai nusijuokdavo, tarsi juokaudamas su nebūtimi.

Nei svetainėje, nei valgomajame, nei ant laiptų niekas nejudėjo. Tik per surūdijusius vyrius ir išbrinkusią, jūros drėkinamą medieną įsprūdo nuo vėjo kūno atitrūkę dvelksmai (namas juk aplūžęs) ir sukiojosi viduje. Beveik galėjai įsivaizduoti juos įslinkusius į svetainę, klausinėjančius ir abejojančius, pačiupinėjančius atvipusį tapetų kampą ir pasiteiraujančius, ar ilgai dar laikysis, kada nukris. Paskui, glotniai pračiuožę sienomis, jie mąsliai pleveno, tarsi klausdami raudonų ir geltonų tapetų rožių, ar jos išbluksiančios, ir kvosdami (švelniai, nes laiko turėjo į valias) suplėšytus laiškus šiukšlių dėžėje, gėles, knygas, kurios visos dabar jiems atviros, teiraudamiesi: ar jos sąjungininkės? Ar priešės? Kiek dar ištversiančios?

Taip vedami kokios atsitiktinės švieselės nuo nepridengtos žvaigždės ar klajojančio laivo, ar net švyturio, paliekančios blyškius pėdsakus ant laiptų ir kilimėlio, tie dvelksmeliai pakilo laiptais ir ėmė šniukštinėti palei miegamųjų duris. Bet čia jau tikrai jiems reikia liautis. Kad ir kas pražūtų ar išnyktų, tai, kas glūdi čia, yra patvaru. Čia toms slysčiojančioms švieselėms, tiems grabinėjantiems dvelksmams, kvėpuojantiems ir palinkstantiems virš pačios lovos, galima pasakyti: čia jūs negalite nei liesti, nei griauti. Ir tada nuvargę, pamėkliški, lyg turėdami plunksnos lengvumo pirštus ir plūsdami su lengvu plunksnišku atkaklumu, jie kartą dirstelės į užmerktas akis ir nežinia ką gniaužiančius pirštus, vangiai apsiklostys savo apdarais ir išnyks. Ir taip, šniukštinėdami, trindamiesi, jie patraukė prie laiptinės lango, prie tarnaičių miegamųjų, prie skrynių mansardoje; nusileidę nubalino obuolius ant valgomojo kambario stalo, pakedeno rožių žiedlapius, išbandė paveikslą ant molberto, čiuožtelėjo kilimėliu ir užpūtė žiupsnelį smėlio ant grindų. Galiausiai apsiraminę visi nuščiuvo, susirinko draugėn, atsiduso; visi kartu iškvėpė betikslį dejonės gūsį, į jį atsiliepė kažkurios virtuvės durys, atsilapojo, nieko neįsileido ir užsitrenkė.

[…]

Tačiau kas gi yra viena naktis? Trumpa atkarpa, ypač kai tamsa išblunka taip greitai, ir taip greitai sučiulba paukštis, pragysta gaidys ar bangos įduboje suraibuliuoja blausi žaluma, tarsi sukamas lapas. Tačiau eina naktis po nakties. Žiema laiko paruošusi jų visą malką ir dalina jas lygiai, vienodai, nenuilstančiais pirštais. Jos ilgėja, tamsėja. Kai kurios laiko iškėlusios skaidrias planetas, spindesio skritulius. Rudens medžiai, šitaip nudrengti, sužybsi it nuskurusios vėliavos, žėruojančios vėsių katedrų olų patamsyje, kur marmuriniuose lapuose aukso raidės byloja apie žūtį mūšyje ir apie tai, kaip tolimuose Indijos smėlynuose bąla ir dega kaulai. Rudens medžiai švykso geltonoje mėnesienoje, lygiadienio pilnaties šviesoje, švelninančioje pastangų energiją, glodinančioje ražieną ir nešančioje į krantą mėlyną pliuškenančią bangą.

Leon Underwood. Brandūs javai. 1943

Dabar atrodė, tarsi, sujaudintas žmogaus atgailos ir viso triūso, dieviškasis gerumas būtų praskleidęs užuolaidas ir už jų parodęs aiškiai išryškintą piestu stojusį kiškį, lūžtančią bangą, besisupančią valtį, kurie, jeigu būtumėm nusipelnę, mums priklausytų visada. Bet, deja, dieviškasis gerumas timptelėjęs užuolaidas užtraukia, jam tai nepatinka, jis užleidžia ant savo lobių žliaugiančią krušą ir taip juos sudaužo, taip sujaukia, kad atrodo neįmanoma, jog kada nors sugrįžtų jų ramybė arba iš jų nuolaužų mes sulipdytumėme tobulą visumą, arba išsibarsčiusiuose gabaluose įskaitytumėme aiškius tiesos žodžius. Nes mūsų atgaila nusipelno tik žvilgterėjimo, mūsų triūsas – tik atokvėpio.

Naktys dabar pilnos vėjo ir niokojimo, medžiai siūbuoja ir linksta, o jų lapai skrajoja į visas šalis, kol jais aplimpa visa veja, jie guli susigrūdę latakuose ir užkemša lietvamzdžius, ir apibyra drėgnus takus. Taip pat jūra blaškosi ir dūžta, ir jeigu kas nors per miegus įsivaizduos paplūdimy galįs rasti atsakymą į savo dvejones, savo vienatvės draugą ir nusimetęs antklodę nueis vienas pasivaikščioti po smėlį, nieko panašaus į paslaugios ir dieviškos skubos įvaizdį jo neaplankys, nesutvarkys nakties ir neprivers pasaulio atspindėti sielos akiratį. Ranka jo rankoje nyksta, balsas riaumoja į ausį. Beveik atrodys, kad tokioje painiavoje beprasmiška klausti nakties, kas, kodėl ir kaip – klausimus, naktį gundančius kilti iš lovos.

[…]

Tad, namui esant tuščiam, durims užrakintoms, čiužiniams suvyniotiems, vidun įšvilpė tie dvelksmai paklydėliai, didelės kariaunos avangardas, pračiuožė nuogomis lentomis, kramsnojo ir vėdavo, nei miegamajame, nei svetainėje nesutiko stipraus pasipriešinimo, tik besiplaikstančias portjeras, girgždančią medieną, nuogas stalų kojas, jau apsinešusius, patamsėjusius, sutrūkinėjusius prikaistuvius ir porcelianą. Tai, ką žmonės nusimetė ir paliko – batų porą, medžiotojo kepurę, kelis nublukusius sijonus ir švarkus spintose, – tik jie išlaikė žmogaus pavidalą ir šioje tuštumoje priminė, kad kadaise buvo pripildyti ir gyvi, kadaise rankos knebinėjo kilputes ir sagas, kadaise veidrodyje viešėjo veidas, viešėjo išgaubtas pasaulis, kuriame pasisuko siluetas, švystelėjo ranka, atsidarė durys, įgarmėjo paknopstom vaikai ir paskui išėjo. Dabar diena po dienos šviesa, lyg vandenyje atsispindinti gėlė, atversdavo savo aiškų atvaizdą ant priešingos sienos. Tik vėjyje linguojančių medžių šešėliai nusilenkdavo sienoje ir akimirką užtamsindavo tvenkinį, kuriame atsispindėdavo šviesa, arba praskrendantys paukščiai miegamojo grindimis nuplazdindavo švelnią dėmę.

Tad viešpatavo dailumas ir stingulys, ir kartu jie sudarė paties dailumo pavidalą, formą, nuo kurios gyvenimas atsiskyrė, – vienišą kaip tvenkinys vakare, itin tolimas, matomas pro traukinio langą, dingstantis taip greitai, kad tvenkinys, vakare pablyškęs, lyg ir nepraranda savo vienatvės, nors jau pamatytas. Dailumas ir stingulys susikibo rankomis miegamajame, ir tarp apdangstytų ąsočių bei apklostytų kėdžių net ir smalsaujantis vėjas bei švelnios drėgnų jūros dvelksmų nosys, baksnojančios, uostinėjančios, kartojančios ir atkartojančios savo klausimus: „Jūs išbluksite? Jūs pražūsite?“ – beveik nedrumstė ramybės, abejingumo, gryno vientisumo atmosferos, tarsi į jų klausimą beveik ir nereikėjo atsakymo: mes pasiliekame.

Atrodė, niekas negali suardyti to vaizdo, suteršti tos skaistybės arba sutrikdyti siūbuojančios tylos skraistės, kuri savaitė po savaitės tuščiame kambaryje į save audė krentančius paukščių krykštavimus, laivų ūkavimus, laukų gausmą ir ūžesį, šuns lojimą, žmogaus šūksnį ir tyloje siautė jais namą. Tik kartą laiptų aikštelėje įskilo lenta; kartą nakties vidury atskildama su griausmu, kaip po šimtmečių ramybės uolai atitrūkstant nuo kalno ir nudardant į slėnį, atsipalaidavo viena šalio klostė ir ėmė siūbuoti. Paskui vėl viską apgaubė tyla, ir suplazdeno šešėlis, šviesa garbindama palinko prie savo atvaizdo miegamojo sienoje, bet, praplėšusi tylos maršką rankomis, mirkusiomis skalbimo geldoje, trypdama ją batais, traškinusiais žvirgždą, įėjo ponia Maknab, kaip jai buvo liepta, atidaryti visų langų ir išvalyti miegamųjų.

Vertė Laimantas Jonušys