Knyga kaip kūnas, knyga kaip dvasia

JUOZAS ŠIKŠNELIS

Prirašyta neaprėpiami kalnai knygų ir apie jas ne ką mažiau, bet man, senam bibliotekininkui ir šiokiam tokiam raštininkui, panižo delnai. Niekas nėra susisteminęs žinių, prie kokios pirmos knygos prisilietė įžymybės. Turiu galvoje ne komercinių televizijų įžymybes, bet Thomą Manną, Goethę, Vaižgantą, Maironį, Cortázarą, Cervantesą, Simonaitytę… Daugelis jų pokalbiuose ar autobiografijose yra minėję pirmąsias knygas gyvenime, bet kruopštūs bibliografai ar bibliofilai to nėra surinkę į vieną krūvą. Mano pirmoji knyga buvo spalvota, kietais viršeliais. Ją išsirinkau iš stirtos kambario viduryje. Dar nebuvo lentynų, namas, kaip tada sakė, „nacionalizuotas“, užtat bibliotekininkas – su gurgždančiu nauju kultūros mokyklos diplomu. Knygos neįveikiau – raidės per mažos, o žodžių per daug. Vėliau atsirado lentynos, keitėsi bibliotekininkai, o tas, pirmasis diplomuotas, nuėjo, kur geriau moka, dažnai jį matydavau pralekiant dviračiu, su girta daina lūpose ir nenykstančiu liūdesiu akyse. Taigi nemokėjau pasirinkti pirmosios knygos, todėl kaip bausmę likimas lėmė būti bibliotekininku, tai yra žmogumi, kuriam nėra blogų ar gerų knygų, bet ne todėl, kad pareigos liepia nežiūrėti į knygas lyg į plytas ar kilogramus dešros. Maža kas parašyta pareiginiuose nuostatuose, maža, kad bibliotekininkai neturi savo Hipokrato su jo priesaika, bet visi ar beveik visi, pasirinkę šią lemtį, tampa knygų vergais. Ne buitinėje ar socialinėje dimensijoje. Bibliotekininkas privalo tarnauti knygai, o ne atvirkščiai. Tik nenykstančio liūdesio akyse, prisimenant mano pirmąjį bibliotekininką, reikėtų atsikratyti, nes jis atsiranda ne nuo knygų.

Regis, daugeliui dabartinių kūrėjų, kurių knygos leidžiamos dotuojamos ar dėl neregėto populiarumo, visai nerūpi, kur jos nukeliauja palikusios spaustuvę, kaip jos gyvena, kas jas skaito. Taip, jas vertina savi ar svetimi laikraščių kritikai, profesoriai ir mokslų daktarai bei interkomiai – tegul tai būna negrabus naujadaras, apibrėžiantis anoniminius interneto komentatorius. Kūrėjai skaito atsiliepimus, džiūgauja, piktinasi, bylinėjasi, grasina praretinti dantis, o tam tikrais atvejais gal net taip ir pasielgia, tik elito gyvenimą apdainuojančios televizijos laidos tą pražiopso. Bet toliau liaupsinančių ar peikiančių straipsnelių kūrėjas savo kūrinio kelio neseka. Tiesa, jeigu kartais kokia kaimo biblioteka pasikviečia į susitikimą, tai prieangyje būtinai ant stalo sudeda autoriaus knygas: taiko naujutėlaites arba nudriskusias, taiko savo, bet dažnai skolintas iš kitų bibliotekų. Vieni rašytojai meiliai glosto žvilgsniais prekinės išvaizdos dar nepraradusius savo kūdikius, kiti, atvirkščiai, negali atitraukti akių nuo tų, jau nučiupinėtų, praradusių spalvą, irstančiais lankais. Bibliotekininkės skėsčioja rankomis, atsiprašinėja, o protingas autorius paskęsta puikybėje. Bet taip atsitinka tik retais atvejais, juk ne visi dabarties kūrėjai važinėja po kaimo bibliotekas, yra nenorinčių bendrauti su tauta, yra nekviečiamų, visokių yra ir visokių reikia, mėgdavo sakyti tėvas ir tik kartais knietėdavo jam paprieštarauti. Tiesa, dažnas kūrėjas gauna tam tikrus pinigus iš LATGA-A, ta suma turėtų būti adekvati jo knygų panaudai bibliotekose, bet tik teoriškai, nes minėta organizacija neturi tiek pinigų, kad visiems mokėtų pagal nuopelnus. Gavęs tuos kelis šimtus ar tūkstančius, sąlygiškai gali nujausti, kaip tave propaguoja bibliotekos ir vertina skaitytojai. Bet retas kuris autorius tuo itin susidomi. Priežasčių gali būti daugybė: jeigu panauda nulinė ar per maža, žmogui apmaudu, jeigu panauda nemaža – irgi apmaudu, kodėl LATGA-A taip mažai moka. Retas kuris iš autorių, kuriems rodžiau jų knygų panaudą, susidomėjo priežastimis. Ką tai rodo, nedrįstu spręsti ir tvirtinti, kad kūrėjo darbas kurti, o ne sekti kūrinių panaudą. Tai jau leidėjo, pardavėjo ar bibliotekininko užsiėmimas. Ir taip, ir ne. Leidėjo / pardavėjo gal, nes kiekvienas, nors kiek proto turintis leidėjas, privalo numatyti rinką ir turėti galimybę leisti tik pelningas knygas. Suderinti tai nėra lengva, net viešųjų ryšių akcijos nepadeda. Tada belieka kaltinti bibliotekininkus, kad lentynose „marinuoja“ knygas. Tai tas pats, kas kaltinti veidrodį dėl kreivo veido. Nes bibliotekininkas ne visagalis – kas antros šiuolaikinio kūrėjo knygos jis pats nemato, ypač atokių kaimų bibliotekose, na, o didžiosios bibliotekos jeigu įsigyja madingą knygą, tai privalo sudarinėti eiles, rezervuoti ją, dirgindamos lėtai skaitančius pranešimais, kad ją privalu kuo skubiau grąžinti ir panašiai.

Matyčiau dvi išeitis: pačiam leisti ir pačiam prekiauti savo knygomis (tokių verslių kūrėjų jau turime) arba rašytojui iš viso nustoti rašyti, nes iš pirmo žvilgsnio nieko nekainuojantis rašymas yra labai brangiai atsieinantis procesas. Tik lengvabūdžiui viskas atrodo paprasta: vienas parašo, kitas išleidžia, trečias parduoda. Sąmoningai praleistas dar vienas, kuris supeikia, paprastai neskaitęs, arba pagiria, irgi neskaitęs. Mieli mano, knyga kaip kūnas gimsta sunkiai ir sudėtingai. Kai rašytojas be jokių finansinių ir gamybinių sąnaudų subrandinęs mintį imasi kompiuterio ar rašiklio, elektros ir interneto skaitikliai ima suktis, kertami miškai, fabrikai dieną naktį gamina popierių, šimtai darbininkų nesitraukia nuo linijų, šimtai tiekėjų savo nenuilstamu darbu užtikrina, kad arti kūrėjo namų esančioje parduotuvėje netrūktų popieriaus ir tušinukų, kurie vežami iš Lenkijos, o ten patenka iš Kinijos. Kada tas pirminis nieko nekainuojantis (paryškinta mano – J. Š.) procesas – teksto kūrimas – baigtas, leidėjas ima reikalauti pinigų knygos leidybai iš trijų šaltinių: a) autoriaus, b) valstybės, c) rėmėjų. Jeigu jo paieškos baigiasi sėkmingai, prasideda leidybos darbai, kuriuos atlieka brigada arba žmogus-orkestras. Jie kainuoja brangiausiai, nes reikia taisyti autoriaus tekstą, ne perrašyti kaip Gurvičius Simonaitytės „Kūnelį“, bet taisyti. Dažniausiai taisoma simpatiniu rašalu, kurio autorius nepastebi, nes CŽV tik dabar atskleidė jo formulę. Taigi brangiausia knygos kūrimo fazė pasibaigia ne mažiau kainuojančiu spausdinimu. Dieną naktį ūžia spausdinimo mašinos, triūsia popieriaus pjaustytojai, biguotojai (kam neaiškus terminas, tepasižiūri į „Google“), pakuotojai ir t. t., kol knyga virsta paketais, kuriuose telpa nuo penkių iki dvidešimt vienetų. Priešpaskutinėje kelio fazėje knyga paprastai keliauja dviem kryptimis: a) knygų tiekėjams, b) knygų pardavėjams. Čia irgi dirba žmonės, kuriems reikia gyventi ir uždirbti. Toliau pirkėjai, kurie gali būti pasyvūs, perkantys metrais, interjerui, ir aktyvūs, skaitantys ir „tatai permanantys“ (arba ne). Knyga finišuoja bibliotekos lentynoje, jei pastaroji įgali ją įsigyti. Šis etapas nieko nekainuoja, nes bibliotekininkui neprivalu skaityti, kas parašyta knygoje. Skaitytojo paklaustas, apie ką ši ar kita knyga, bibliotekininkas gali gūžčioti pečiais: nežinau, neskaičiau. Kaip ir parduotuvėje paklausęs pardavėjos, su kuo šis pyragaitis arba ar skani ši dešra, išgirsti atsakymą: nežinau, neragavau. Ir pabandyk pasiskųsti. Bibliotekos lankytojai, beje, skundžiasi.

Kaip matote, ši trumpa knygos kelio apžvalga nei patvirtina, nei paneigia, nei atsako į klausimą: knyga dvasia ar kūnas? Sutinku, ne pirmas keliu šį klausimą, bet ne paskutinis bandysiu į jį atsakyti. Nes atsakymas paprastas lyg penkios kapeikos tarybiniais laikais. Nežinia, ar visuose ginčuose apie kūną ir dvasią taip būna, bet šiuo atveju dvasia, tapusi kūnu, vėl virsta dvasia. Gal normalu, kad tapusi kūnu ji turi realią kainą, o dvasia tampa neįkainojama. Arba nieko neverta. Skamba prasčiokiškai, todėl reikėtų sakyti „nevertinama“, nes nėra vertinimo kriterijų. Tiesą sakant, čia derėtų prisiminti laikraščių apžvalgininkus, kurie pirmieji imasi vertinti knygą kaip dvasią. Visame mielame pasaulyje (anksčiau, kas prisimena, buvo sakoma: visame pažangiame pasaulyje) už laikraščių ar žurnalų plotus, skirtus naujoms knygoms pristatyti, sumoka leidėjai, nes nereikia pamiršti knygos kaip kūno. Tai nereiškia, kad visi atsiliepimai, kadangi rašyti už pinigus, yra tik palankūs, anaiptol. Tuo tarpu Lietuvoje, kur korupcijos rodiklis lenkia Senegalą ir Seišelių salas kartu paėmus, knygų apžvalgininkai yra pavyzdys Ryčiui Juozapavičiui, 2004–2008 metais vadovavusiam „Transparency International“ Lietuvos skyriui, nes jie sąžiningai dirba savo darbą, nepasiduodami jokioms vilionėms. Tiesą sakant, jų darbas primena paauglio masturbaciją paskubomis, slapstantis nuo šeimynykščių. Jie nėra kvaili, kad rašytų kas ant seilės užeina apie literatūros meistrus arba skandalistus, kurie net nemirktelėję gali praretinti dantis, jie moka atsirinkti, prieš ką paskubomis patenkinti savo aistrą. Ir tai jiems dažnai pavyksta, nes dar neteko girdėti, kad nors vienas aptrėkštas rašytojas bylinėtųsi ar kitaip reikštų nepelnytas nuoskaudas. Tiesa, prieš keletą metų vienam laikraščiui interneto komentarus teko pašalinti dėl nepadoraus plūdimosi, kai buvo neigiamai įvertinta viena knyga. Kaip šauksi, taip ir atsišauks, nes laikraščių apžvalgininkų rašliava puikiausiai dera prie interkomių stilistikos ir intelektinio lygio. Knieti paklausti literatūros istorikų, kurių Lietuvoje gal net daugiau nei pačios istorijos: ar prieškaryje, kai viešojoje erdvėje Sruoga ėmėsi su Sruoga, Vaižgantas, Jakštas – su Binkiu ir keturvėjininkais, buvo toks pats turginis / gatvinis stilius, ar jie tai darė subtiliau? Pagaliau ar tai svarbu? Laikraščio apžvalgininko ar interkomio paskubomis aptrėkšta knyga nukenčia kaip kūnas, o ne kaip dvasia.

Atidus šio teksto skaitytojas tikriausiai jau bus sugavęs autorių sąmoningai ar nesąmoningai neminint dar vienos kategorijos knygų – mažai kam žinomų giminės istorijų, prisiminimų, išties prastos poezijos ir prozos. Šių knygų net laikraščių apžvalgininkai paskubomis neaptreškia, nes jos dažniausiai už savus (ar giminės) sunkiai uždirbtus pinigus išleistos ir skirtos nedideliam būriui, turint pretenziją – „gal ir kitiems bus įdomu“. Dažniausiai šitie kūriniai gimsta iš klaidingo, kuolu neišmušamo įsitikinimo: negaliu nerašyti. Gali, dar ir kaip gali, tam reikia visai nedaug: imti ir nustoti rašyti. Jei nepraeina lyg kokia alergija, galima išgerti tavegilio. Nesirengiu priminti, kad reikia gailėtis medžių, iš kurių gaminamas popierius ir tokioms knygoms. Jie vis viena bus beatodairiškai kertami, gaminamas popierius, jo užteks visiems negalintiems nerašyti, dar liks ir jų genus perėmusiems vaikams. Mat ekonomikos dėsniai ne visada klostosi pagal elementarią formulę: pasiūla gimdo paklausą, o gal atvirkščiai, juk universitete toks tų laikų daktaras Kriukelis išvarė iš socialistinės politinės ekonomijos egzamino, kurio laikyti atėjau su kvapu. Galima sakyti, savotiška rezistencinio protesto forma. Bet grįžkime prie knygų, kurios turi tik kūną, bet neturi dvasios. Kur jas dėti? Nesukime galvos – jomis greitai bus užpildytos bibliotekų lentynos, nes autoriai jas dovanoja ne egzemplioriais, bet paketais. Badmečiu ir šuo varškę ėda, todėl retas bibliotekininkas drįsta atsisakyti dovanos. Čia derėtų priminti tiems Dievo apdovanotiems rašytojams: nelauk, kol tavimi pasirūpins, bet ir pats sukrusk, tai reikštų – žinodamas, kad biblioteka neturi tavo knygos, būtinai ją padovanok. Kiekvienas pilietis su savo turtu gali elgtis kaip tinkamas, tam neprieštarauja jokie – rašyti ir nerašyti – įstatymai. Beje, apie įstatymus: kažin, kur atrasti ekspertą, galintį diagnozuoti, kokie įstatymai veikia Lietuvoje – rašyti ar nerašyti? Jeigu paklaustumėte manęs kaip piliečio, atsakyčiau: jokie.

Kaip elgtis tiems, kurie yra kitoje barikadų pusėje ir laukia knygos kaip dvasios kūno pavidalu? Kaip jiems orientuotis, pagal ką orientuotis? Pagal žvaigždes, paukščių išmatas, kavos tirščius, ūkininko kalendoriaus patarimus? Ypač jeigu knygų pardavėjai ir bibliotekininkai lyg susitarę: nežinau, neskaičiau. Atvirai sakau: čia laimi tik snobai, nes jie atmintinai žino, kas dabar madinga ir ką BŪTINAI reikia perskaityti. Būtinai nusipirkti, nelaukiant bibliotekos eilėje rezervuoto egzemplioriaus. Gal ne vietoje, bet tenka giliai atsidusti: ak, kiek asmeninių bibliotekų, kauptų su meile ir pasiaukojimu (tikrąja, dabar jau pamiršta šio žodžio prasme), teko gelbėti nuo šiukšlių konteinerių! Bet su snobais tai nesusiję, bent taip jiems atrodo, nes jų lektūros sąrašai sudarinėjami ne šioje mirtingųjų žemėje. Laimei, snobai nėra uždari lyg koks pedofilų klanas, kuris egzistuoja, bet…

Kas gali nuspręsti, kuri knyga yra tik kūnas, kuri ir dvasia. Visiems vienodai.

Kalbėta buvo daug, bet esminis klausimas liko pakibęs lyg snarglys. Ar knyga turi ateitį? Nepykite, kad klausiu to pasaulio pabaigos akivaizdoje: juk artėja 2012 metai, kada pagal majų kalendorių ateis pasaulio pabaiga. Na, jeigu ne tais metais, tai vėliau, jei ne visiems, tai daugeliui, bet ji vis vien ateis, o čia toks naivus klausimas: pamanykit, knyga! Juk Skaitymo skatinimo programos nė skutų šiukšlių konteineryje neliko! Kam knygos dabar reikalingos, jei yra kompiuteris su „Google“. Elektroninės knygos. Vienas interkomis Nacionalinės bibliotekų savaitės proga rašo: „Bibliotekų žlugimas akivaizdus – šito nesupranta tik bibliotekininkai. XXI amžiaus bibliotekos yra su mumis – PC, ipaduose, kindluose ir išmaniuosiuose telefonuose. Buvusios bibliotekos – senukams ir bomžams.“ Kažin ar jis kada nors rankoje yra laikęs knygą? Bet neatimkime vilties, nes jis pats neturi ateities.

Ginčas iki pamėlynavimo koktus, bet tvirtai pareiškiu: nesvarbu, ar majų pranašystėje figūruoja Lietuvos vardas, knygų pabaiga mūsų krašte ne už kalnų. Ir ne todėl, kad pirminėje fazėje, kai knyga tėra dvasia be kūno, rašytojo sąnaudos pinigais prilyginamos nuliui, bet todėl, kad jos kelias iki kitos dvasinės būsenos yra atkirstas. Kuo toliau, tuo sunkiau knyga pasiekia tą, kurio rankose ji vėl virsta dvasia – skaitytoją. Priežastys žinomos ir daug kartų šiame rašinyje minėtos, bet drįstu dar kartą grįžti prie nelaimingos ekonomikos. Knygos tiražas parduodamas knygynams – mažmeninė prekyba ir bibliotekoms – didmeninė. Taigi didžioji dalis tekdavo didmenai, kuri dabar susitraukė apie aštuonis kartus, vadinasi, aštuntadalis kiekvienos knygos tiražo pakimba ore. Būtų galima pagalvoti, kad knyga virsta dvasia. Deja, ši dvasia „marinuojama“ tiekėjų ar leidėjų sandėliuose. Kokia išeitis? Pinigų nebus. Taškas. Tiražai turėtų būti mažinami. Taškas. Visai nustota leisti knygas. Taškas. Tokiais kapotais sakiniais nieko neparodijuoju, ginkdie. Bet kas gali paneigti – nemirtingas nemirtingojo politikos mohikano teiginys, kad visa tai realybė. Kalbama apie dar vieną mažinimą, kalbama apie galimą bibliotekų funkcijų dubliavimą (tai leidžia iš vienos bibliotekos atimti pinigus, skirtus knygoms įsigyti). Daug kalbama. Ir daroma. Tik nieko, kas padėtų knygai – kūnui virsti dvasia skaitytojo rankose. O, rodos, tiek mažai reikia. Paimkime Švediją, kuri mums ne pavyzdys, bet vis viena: kiekvienos valstybės dotuojamos knygos egzemplioriai patenka į visas viešąsias bibliotekas. Lietuvoje dotuojamo spaudinio leidėjas skiria 70 egz.: savivaldybių, apskričių ir dar kelioms bibliotekoms. O reikėtų apie 1300 egz., nes tiek Lietuvoje dar liko veikiančių bibliotekų. Šiemet Kultūros ministerija parėmė 99 spaudinių leidybą, paskaičiavau, kiek iš jų derėtų turėti kiekvienai net atokiausio kaimelio bibliotekai – 37, Kultūros rėmimo fondas irgi parėmė nemažai leidinių, iš jų suskaičiavau apie 30, taigi šiemet išeisiančias 67 knygas būtų pravartu turėti visose viešosiose bibliotekose, kur dar užsuka žmonės, norintys pajusti knygą kaip dvasią. Vadinasi, kiekvienos iš jų leidėjas privalėtų didinti tiražą. Ką reiškia tiražo didinimas? Kiek nuo to didės sąnaudos leidybai? Apytikriai trečdaliu. Vadinasi, ekspertų komisija, sprendžianti, kurios knygos leidimas finansuojamas, sprendžia ir kuri privalo pakliūti į viešąsias bibliotekas, tad skiriamą sumą trečdaliu padidina. Ir viskas. Bibliotekų fondų atnaujinimo problemos kaip ir nelieka. Išskyrus vieną smulkmeną. Dabar, kai leidėjai skiria po 70 egz., kyla sunkumų jas paskirstyti. Manyčiau, kad tų sunkumų atsiranda ne iš blogos valios, bet dėl septynių auklių. Kuriamoje Kultūros taryboje turėtų atsirasti šią veiklą koordinuojantis žmogus.

Arba visai netikėtas pasiūlymas: rašytojai – ir tie Dievo apdovanotieji, ir tie negalintys atsisakyti rašymo – nustoja rašyti, bet eina į bibliotekas ir nustatytomis valandomis PASAKOJA knygas. Bibliotekos jas įrašinėja, čia pat stovi Kultūros ministerijos nupirktos superšiuolaikinės spausdinimo mašinos, kurios rašytojo pasakojimą skaitytojo pageidavimu (ir už jo pinigus) išspausdina, įriša, subiguoja ir skaitytojas iš bibliotekos išeina nešinas nuosava knyga. Pasiūlymas įdomus, išskyrus vieną minusą: geri rašytojai yra blogi pasakotojai ir atvirkščiai. Bet tai ne taisyklė, kaip ir paskutinė šio rašinio pastraipa – ne išeitis.