Iš mano genties vakarų

VAINIUS BAKAS

Vaikystės vakarais pasaulis
visas tilpdavo į kambarį –
keistų šešėlių žaismą ant miegamojo sienos,
šešėlių pirmapradį šokį, kuriame
aš iš figūrų supratau, kad paukščiai – mano gentis.

Blausioj šviesoj tėvai, seneliai, broliai
gandrų šešėliais šoko man ant sienos,
pagal visų sparnų plazdėjimą, plastenimą,
pasaulį aš dalint pradėjau į tai, kas sava
ir kas svetima.

Kai tik užgirsdavau ką skrendant tykiai,
pamažu, ilgas rankoves plastant vakaro tyloj,
aš kaklą tiesdavau – žinojau, kad pagirdyti
ir pamaitint atskrido.

Aš gūždavaus ir prisispausdavau kamputy,
jei tik pajausdavau, kaip suplazda
nudriskusiais sparnais sunkus šešėlis debesies,
kai jis artėdavo… ir smigdavo dulkėton žemėn,
vos motina pašaukdavo vardu.

Dar ir dabar jaučiu, kaip naktimis
sparnu kas perbraukia per lūpas ir nusklendžia
per skaidrų orą, eterį, per vėją.

Paskui save kažkas palieka šviesų taką,
kuris nusidriekia tamsoj nuo mano lovos
ligi plyšelio mažo danguje.

Kvėpuok
tokiu šiltu vakaro vėju,
koks būna prieš lietų vaikystėj,

kojų pirštus įmerkus į drungną ežerą,
į didelę porceliano vazą,
kurioje nelyg trapios ir baltos gėlės
pamerktos laukinės gulbės,

žiūrėk, kaip svyra jų vystančios galvos,
pavargę kaklai vos beatlaiko karūnas.
Balti žiedlapiai byra į vandenį –
rausvą nuo vakaro veido,
kvapnų nuo vakaro lūpų.

Kvėpuok ir neužsimerk –
dar ne dabar.

Dar vakaro vėju papūsk
vaiko nubrozdintą kelią,
saugok visus, kurių kaulai yra
iš trapaus porceliano.

Besileidžianti saulė padengia
motinos veidą rusvu variu,
padega ežero vandenį,
paauksuoja svyrančias tėvo rankas.
Besileidžianti saulė augina vaikų
šešėlius.

Aš pasemiu saują liepsnojančio saulės
vandens – žinok, kai išgersiu,
jau būsiu užmiršęs tave…

Ne, nebūsi!.. Negersi…
Bent palauk, kol saulė padengs ir mano veidą variu…
Ir mano rankas paauksuos…

Kol stalą padengs iškrakmolyta staltiese,
kol bus taip balta, šviesu kambary,
kad reikės prisimerkti,
pridengti blakstienomis kūną.

Dar palauk…
Juk kas tau yra laukimas?

Vienas drugio gyvenimas… Ši valanda tik…
Akimirkų smiltys, sijojamos vaiko rieškučiuos.

Urtė Bimbaitė. Gimimas. 2007

III

Žiūriu pro išskėstus vaiko pirštus,
pro juodų eilučių grotų plyšius
į šokančių dulkių žaidimą ruožely šviesos.

Klausausi, kaip medžiai prie namų kuždas
tarpusavy. Apsnigtais pečiais stovintys naktinėj
sargyboj, jaučiantys kiekvieną virpesį ateinančiojo
žingsnių, kiekvieną mano judesį ar atsidūsėjimą,
bandant užmigt –

aš taip pat imu jaust, kaip jų šaknys
po žemėmis rangos ir juda. Prisimenu –
man taip vaikystėje liepdavo
batuose krutint pirštus, kad nenušalčiau.

Kai žvarbią žiemą stovėdavom kapinėse,
saugodavau ramybę ir laukdavau pamainos,
kuri mane pakeis, už mane žiūrės į lėtai
krentantį sniegą, į taip nežymiai judančias
pušų viršūnes, aptingusias varnas.

Ir dabar tyliai kuždu tam,
kuris kantriai stovi už mane naktinėj sargyboj,
saugo mūsų namus:
jei girdi mane, pakrutink pirštų galiukus,
kad sujudėtų kalnas.
Na, kur ten jau kalnas…

Kalniukas… kauburėlis,
ant kurio prieš pilnatį žvilga

kuokštai sidabrinių močiutės plaukų.

Pažadėtoji žemė

Kiekvieną vakarą grįžęs namo
prie slenksčio nukratau žemes nuo batų.

Didėja ir plečiasi žemių krūva – sparčiai
auga nuo saujelės į kauburėlį,
iš kauburėlio į pilkapį,
iš pilkapio ir piliakalnis dygsta.

Su žeme maišosi báltų kaulų nuotrupos,
lengvas smėlis, parsineštas iš kapinių
žvyras ir pernykščių lapų skiautės.

Kiekvieną vakarą Tau parnešu po gabalėlį
pasaulio, įstrigusio giliuose mano
padų raštuose.

Iškrapštau tarp griovelių storam
guminiam pade įstrigusius akmenukus,
visą dieną su savimi nešiotus,
ir dėlioju Tau aukurą –
uždegu karštu vėju iš lūpų,
degančiais pirštų galiukais.

Gera šita žemė – aš pažadu
Tau, pavasarį čia persodinsim
daugiametes mūsų širdis –

vos tik akutės jose atsivers,
vos tik daigai pro jas ims kaltis.

Gera šita žemė – joje ankšta nebus,
tik dar reikia palaukt šiltesnio lietaus…

Reikia išmelsti lietaus
ir saujelės saulės šviesos,
kad gerai prigytų Tavoji.