Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Henriko Ibseno drama

„Kai mes prisikelsime iš mirusių“. I. Bachmann, regis, perfrazuoja ją vienoje savo romano pastraipų, kur rašo apie besiplaikstančiais plaukais moteris, skriejančias oru, kairiosios jų plaštakos apaugusios plaukais, o dešiniosios – delnais į viršų, švyti baltoje šviesoje, jos išskečia vaškinius pirštus, be žiedų, be bevardžio piršto…

Negandos

Barmutė paskambino, kad mano giminaitis Bronys S. jau prieglaudoje – senelių namuos, Vilkpėdės g. 3. Nesu ten niekad buvęs, dabar teks.
– Ar seniai guli?
– Gal mėnuo.
– Matai, pagalvodavau. Vienas gyveno, net telefono neįsivedė, manydavau, mirs, supus…
– Nekarksėk.
O ką čia beiškarksėsi! Mačiau pernai per knygų mugę. Jonas dar pavežė jį iki A. Rotundo gatvėje esančios kavinukės. Vakarieniaut. Gimęs, regis, 1929-aisiais. Tai kiek dabar metų? 80 be vienų… Didysis kalbos išmanytojas. Andai sykiu vertėm J. Bobrowskį.
Jaunystėje tyrinėjo hidronimus, susirašinėjo su A. J. Greimu. Daugiausia triūso įdėjo į „Kultūros barus“.
P. S. Pamiršau, kad matėmės toj pačioj redakcijoj Latako gatvėje praėjusių metų kovą (gal 14-ąją) grafikos parodoje. K. Grigaliūnas buvo padaręs įvairių darbų (ir man atspaudęs du šilkografijos lakštus) „Vilniaus albumui“. Kaip neimsi, o prabėgo ištisi metai.

Balandžio 18, penktadienis

L. Š. apie Babelio kalbą

Ten nebuvo daug kalbų, tik viena,
bet viena kalba buvo daug kalbų.

Tai cikle „Sugrįžimai į Sodomą ir Gomorą“. O apskritai koreguotinas posakis: „Pradžioje buvo Žodis…“ Buvo tai taip, bet žodis visad yra dviprasmis ar daugiaprasmis.
Vienareikšmės tėra komandos – kareivių galvose. Šiaip jau net ženklas „Stop“ yra keliareikšmis, o tai, ką žmogus kalba, nėra veiksmas…
Žodžiu, daugybė atvejų, kai žodis yra niekis.

Balandžio 19, šeštadienis

Tai, kas prarasta

Vienas rumunų režisierius Vilniuje:
– Mūsų naujasis kinas daro tai, ką ir jūs kadaise darėte. Pasakojam tikras ir sąžiningas istorijas, ką ir jūs kadaise darėte.
Mums pabodo kasdieninė isterija, kur viskas rodoma be jokios distancijos.
Beje, naujosios kino bangos darbai pirmiausia pasirodė Prancūzijoje, kur jie mokėsi.
Vienas kino filmas, pelnęs pripažinimą, – apie 1989-ųjų revoliuciją. Rotušės aikštėje sėdintys žmonės pasakoja, kaip „tatai“ buvo. Kartais įspūdis toks, kad iš viso nieko nebuvo…
Matyt, ateities neturi tie filmai, kur nėra tiesos grūdo, viskas iškreipta.
Natūralu ir tai, kad naujasis rumunų kinas liaupsinamas svetur, o ne Rumunijoje. Patiems gyventojams nei malonu, nei įdomu prisiminti netolimą sumautą praeitį. Kas norės sąžiningai žvelgti į save patį? Tam reikia laiko ir brandos, humoro jausmo.
(Kai po spektaklio užlipi į sceną pasveikinti aktorių, jauti jų sušalusias nosis…)

Intarpas

„Dėl to, kad per naktį lijo, / Išsklidę šitie sakiniai, / Skystokai žydi lelijos / Ir mirštam ne-intensyviai…“

Iš J. Miltinio pastabų

Akt. D. Banionis sako, kad iš šio režisieriaus jis „išmokęs“, jog menas privalo turėti žmogiškuosius pradus, ne vien išorinę formą.

Pageidavimų koncertas

Atsukite laiko juostą, kur įrašyti visų mirusiųjų balsai…

Retro

Teismų ratas, į kurį buvau įtrauktas 2007.I.20. Byloje, o ir viename iš posėdžių buvo pateikti mano tel. pokalbių įrašai dar iki 20-osios įvykių, kas prieštarauja įstatymams.
Taigi visa akcija buvo organizuojama kruopščiai ir iš anksto. Dar nebuvo jokio nusikaltimo, o policija jau buvo išsireikalavusi leidimą klausytis mano pokalbių.
Pasirodo, kad dabar tokį leidimą gali gauti, pavyzdžiui, ir žmona, įtarianti savo vyrą neištikimybe. Svarbu turėti policininką, kuris įtikinamai parašytų pareiškimą pasiklausymui gauti.
Likimo ironija: perskaičiau apie tai „Lietryčio“ žurnalisto A. Kutrevičiaus str., kuris (pats naudojęsis tokia medžiaga str. prieš mane) dabar įkliuvo… (Smulkiau šios dienos laikraštyje.)
Šioje valstybėje visi nesaugūs. Ir aukos, ir budeliai.

Lenkija, AIDS siaubas

Jau antri metai čia kyla tokia panika. Šiemet po to, kai polit. prieglobsčio pasiprašė kamerūnietis Simonas Molas, galėjęs užkrėsti šimtus lenkių. Pernai tokia p. Magdalena, pas kurią lankydavosi verslininkai, susargdino šimtus. Ta proga vienas verslininkas pareiškė (diagnostikos centre):
– Aš pas k… nevaikštau. Užtenka kolegių darbe. Atėjau čia dėl viso pikto…
Ponas Molas buvo „Pabėgėlių balso“ redaktorius, 2003 metais gavęs antifašisto titulą.
Didvyriška jo biografija Lenkijos pilietybei gauti, pasirodo, buvusi prasimanymas.
„Jūs, europiečiai, esate labai naivūs, patikėjote paprastu apgaviku. Pasikliovėte savo vertybių sistema, pagal kurią reikia tikėti žmonėmis“, – parašė Kamerūno žurnalistai.

Gatvių perkrikštijimas Nyderlanduose

Pavyzdžiui, greit nebus: Švilpautojo arba Čiulpiko gatvės, Nago gatvės, Liežuvio, Gumos, Sargio, Pliaukštelėjimo (per sėdynę) gatvės, Meilės Daktaro, Kergėjo, Miesto Valdybos Nario Kelnių, Sukietėjusio Penio ir t. t.
Kodėl vilniečiams nepagalvojus?

Medis, kažkoks uosialapis

Ten po pietų išgirdau čirškaujant du varnėnus. Vieno balsas pereidavo į giesmę. Tada ir pamaniau: kokius penketą kartų gulėjau ligoninėse. Visose patyriau pasibaisėjimą. Gydymas – šlykštumu. Iš visų bėgau arba išsiprašiau paleidžiamas.
Tyliai atėjau, tyliai ir išeisiu. Patylomis. Didžiuma manimi nusipurtė. Kitką pats nukratysiu. Dabar jau nelabai kas beliko. Atsikratyti – savęs. Kitų ramybės dėlei.
Kaip nors, ilgainiui, nejučiomis.

Apie dainavimą

Gražiausia, kai žmogus dainuoja, o jo balsas liejasi laisvas ir nesurežisuotas.
Kituose menuose tas pats yra su kompozicija – daiktas turi laikytis savaime. Spontaniškai. Stypsoti kaip… penis.

Dar iš muzikantų žodyno

Groti taip, kad būgnelis susigarbanotų (apie F. Zappą).

Bliuzas
(pagal F. Zappą)

Kukurūzų lauke
tu mane pamylėjai,
kukurūzų lauke
tu man vaiką
pradėjai.

Ir nujojai, nujojai
per prerijų plynę,
palikai mane
vieną,
prakeiktas vaikine!

P. S. Proveržiai muzikoje – laisvos, neįpareigotos (tradiciniu supratimu) dvasios. Tai, ko nebuvo. Naujo dievo balsai. Su nuokrypiais ir į klasiką, ir – kur nori…

F. Z. koncerto pabaiga

Įvairūs muzikos gabalai pereina į balsą, galop muzikantai po vieną pasišalina, palikdami salėje tik instrumentus. Tamsiai mėlyna, raudona erdvė, kurioje lieka maudytis daiktai, sklidini muzikos. Dvasios…

Balandžio 20, sekmadienis

B. S. (1930–2008)

Radijas tik pranešė apie jo mirtį. Pagal dokumentus – 78-erių. Kitados pasakojo, kad metais „pajaunintas buvo“. Giminių čia neturėjo (artimesnių), išskyrus sūnų.
Studijavo sykiu su J. Degutyte, A. Baltakiu, regis, A. Maldoniu… Lituanistai, gimę 1928–1930 metais.
Galop: mirtis viską išlygina, parodo vietą ir laiką. Grąžina sveiką protą, atmintį, vertybes. Kiek niekybės, kol žmonės gyvi! Kiek niekam nereikalingų ginčų, aimanų, pasipūtimo!
Jo šeima gyveno per vieną pirkią nuo mūsų tetulės. Sodas, žalios ūksmės, laukai, giria, baltas plentas – 6 (regis) km į Leipalingį, kur jis šiek tiek mokytojavo.
Alfredas B. (per LRT) kalbėjo apie jį kaip apie vieną šviesiausių kultūrologų, neturėjusių, beje, jokių mokslinių laipsnių, jungusį prieškario – smetoninę tradiciją su nūdiena.

Linksmesnės istorijos

Senas kavaleristas damos buduare. Su rudais bakenbardais. Dama Viktorijos laikų apatiniais. Horizontali.
Kavaleristas:
– Visados reikia laikytis per balno vidurį ir plekšnoti (kumelei) per šonus…
Iliustruoja.
Dama iš pradžių pasibaisėjusi, klykia, spygauja, paskui šaukia, netveria iš džiaugsmo.

Balandžio 21, pirmadienis

Iš „Epitafijų“

Metai iš metų, metai į metus
Vieną per kitą laidojom kitus,
Dabar ėmė lįsti gyvenimo klaidos,
Ir tie, kur gyvi dar – patys pasilaidos!

Moterų akimis

Barmutė, Broniaus žmona, kuri nuosekliai perka „Šatėnus“.
– O žinai, aš pasakysiu, kaip tu rašai…
– Kaip?
– Tu ieškai žodžio žodžiuose, kalbos kalboje.
– Ieškau ko nepametęs!

J. M. atminimui

Jo knygos (po mirties) pristatymas bus balandžio 29-ąją. Visi stebisi sudarymu. Žinoma, sudarymas mano, tačiau idėja – iš latvių…

Apie kūrybos visumą

Atsimenu, koncerto, skirto F. Zappos kūrybai, vieną atlikėją vedėjas paklausė, ar jam patinka „visas Zappa“. Žmogus atsakė, kad jis pasirenka ką nors ir paklauso. Apie „visą“ negalvoja.
Man regis, tas tinka ir literatūrai. Negali taip būti, kad patiktų „visas autorius“ – nuo pradžios iki galo, nuo jaunumės iki senatvės.
Dėl to autoriai neturėtų įsižeisti. Čia esama tam tikro paradokso: kuriantysis vis nori atrasti ką nors nauja, išsinerti iš kailio, o žmogus „prilimpa prie vieno“.

Linksmoji Veronika

– Kiek lankiausi Onkologijos institute, nemačiau nė vieno verkiančio…
– Ar tie žmonės tokie stiprūs?
– Ne, man viena moteris gerai pasakė…
– Ką?
– Kai stovi viena koja grabe, tai kitos taip nesinori ten įkelt. Tada taip ir stovi – išsiskėtus…