Užrašų knygelės inkliuzai ir…
AUŠRA LUKŠAITĖ-LAPINSKIENĖ
Dar kartą perverčiu užrašų knygelę ieškodama vietos naujam įrašui. Galiausiai tenka konstatuoti: viskas, šios užrašų knygelės kadencija baigėsi be jokios galimybės pratęsti. Nuo pirmos iki paskutinės eilutės ji primarginta prirašinėta, priklijuota protingų citatų ir ne itin protingų spontaniškai kilusių minčių. Kaskart baigusi užrašų knygelę susiduriu su problema, kuri pamažu įgauna likiminės įtampos krūvį. Nors „to be or not to be“ masto nepasiekia, vis dėlto… Pasilikti ar išmesti? Prieš išmetant reikia dar kartą peržiūrėti ir perkelti į naujuosius užrašus tai, kas aktualumo neprarado, ko gali prireikti.
Per metus knygelė pamažu prisipildo įvairiausių citatų, nuotrupų, pabirų, fragmentų. Čia patenka įvairaus aktualumo, meninio ir intelektualinio lygio ištraukos ir santraukos. Skaitytų straipsnių ar knygų ištraukos, Tomo Waitso ir Jono Bon Jovi dainų tekstai, džiazo koncertų bilietai, E. Muncho ir V. Kandinskio reprodukcijos, retkarčiais kokio kulinarinio šedevro receptas… Staiga šovusios mintys. Tos nuotrupos kartais visai praranda aktualumą. O kartais atkeliauja į tekstus arba tampa magnetu, kuris pritraukia kitas mintis. Kai kurie užrašų fragmentai evoliucionuoja tol, kol virsta spausdintu tekstu. Kartais net uždirba honorarą, kuris gali būti arba juokingas, arba graudus, nelygu kokį atskaitos tašką pasirinksi. Kažkas lyg ir šaipėsi iš a. a. G. Beresnevičiaus, kuris gavęs honorarą už straipsnį spaudoje galėjęs nusipirkti penkis bokalus alaus.
Alaus pirkti neketinu – nemėgstu. Jis dvokia. Draugė ramina – tai praeis, po keturiasdešimtmečio ims kvepėti. Abejoju, žiojuosi ginčytis, bet tučtuojau prikandu liežuvį. Gal tikrai klimakso sukeltas hormonų disbalansas kardinaliai pakeis ir uoslę, ir kitus pojūčius. Tapsiu klimaksine sterva be fantazijos, be savų idėjų, vietoj Calvino Kleino „Euforijos“ iš ryto pasikvėpinančia alumi. Gal net užrašų knygelę iškeisiu į biurokratinių įstatų, nuostatų etc. segtuvą. Dabar tokia ateities vizija panaši į pigų fantastinį farsą, tokį labai jau naftalinu prasmirdusį „second-hand“, bet ką gali žinot…
Puikiai prisimenu, kad pirmąjį savo honorarą išleidau itin pateisinamiems dalykams: buteliui „Bacardi“ romo, juodam nagų lakui ir lietuvių poezijos antologijai. O smagiausia buvo tai, kad romas kainavo vos ne 60 litų, o štai poezijos kaina nesiekė nė keturių. Net apstulbau išvydusi solidaus rinkinio kainą. Apstulbau taip, kad nepatikėjau nei savo akimis, nei papildomomis keturiomis dioptrijomis. Ėjau po darbo dienos, nevalgiusi ir kamuojama kažkokio šizoidinio susierzinimo, kai pažįstamų nebeskiri nuo teroristų radikalų, keliančių grėsmę tau asmeniškai ir visiems kartu paėmus. Tad padėjau poeziją į lentyną pagalvojusi, kad pardavėjos tiesiog supainiojo kainą. Ji akivaizdžiai prieštaravo kalboms, jog knygos eiliniam inteligentui ir prie projektų neprieinančiam menininkui visiškai neįkandamos. Tačiau po poros dienų neatsispyriau pagundai ir antologiją nusipirkau. Jau mokėdama tuos keturis Buratino pinigėlius suvokiau, kad perku rinktinę ne tik dėl pačios poezijos, ne tik dėl jos siūlomo skaitymo malonumo ir svetimų metaforų slėpinių.
Tas pirkimo procesas ir mizeriška kaina atvėrė kelius iliuzijai – akimirksniu sugrąžino beveik dvidešimt metų atgal. Kai „filologyno“ studentės, lydimos kokios nors fanatiškai literatūrą mylinčios ir šeimos neturinčios dėstytojos, trankydavomės po atkampiausias tėviškės vietas, kampus ir užkampius. Rašytojų gimtinės, trobos ar tik jų pamatų akmenys, takai ir takeliai, kurių dulkės kadaise gulė ant dabar chrestomatinių kūrėjų klumpių, vyžų ar basų kojų. Tada, kai niekas nė nenumanė, kad ateity jų darbai, žodžiai ar pasielgimai taps istorija. Paminklais, kuriuos lankys studentai ir mokytojų atvežti mokinukai. Akropolių era dar nebuvo išaušusi – vienintelis žinomas Akropolis dar nebuvo be gailesčio demitologizuotas ir stūksojo kažkur Europos pietuose. Tad stropiosios filologės, apėjusios visus memorialinius ir ne tokius garsius muziejus, leisdavomės į kokio dulkino ir pilko miesteliūkščio centrą ieškoti knygyno. Kaip vieniems tikintiesiems nors kartą gyvenime privalu nuvykti į Meką, kitiems – nukeliauti garsųjį kriauklelėmis nužymėtą piligrimų kelią, taip filologėms buvo svarbu aplankyti knygyną. O juose, tuose provincijos knygynuose, kuriuose nuobodulį vaikydamos mezgimu dienos pabaigos laukdavo pardavėjos, buvo galima rasti šio to įdomaus. Dar visai neseniai rubliai buvo pakeisti į nacionalinę valiutą, tad knygų kainos net studentų negąsdino. Ir grįždavom ne tik papildžiusios informacijos failus, dulkinais batais, bet ir pilnom kuprinėm klasikos.
Argi galėjai tikėtis, kad praėjus dvidešimčiai metų pasaulį, anot R. Rastausko, ištiks pertekliaus krizė, kai ne tik klasiką, bet ir labai jau abejotinos vertės bestselerius bus galima rasti kiekviename prekybcentryje šalia tualetinio popieriaus ar tablečių apsirijėliams. Tad nusipirktą poezijos antologiją dar net jos neperskaičius apraizgė kibus emocijų voratinklis, nes ji, kaip M. Prousto pyragaitis, leido žaibu nukeliauti į praėjusią realybę, devalvavo dabartį.
O vartydama jau prirašytą užrašų knygelę, kurioje vienas šalia kito tarsi šeimyninėje kapavietėje sugula praeitis, šiandiena ir miglota ateitis, randu A. Lingio citatą: „Emocija objektą ar įvykį izoliuoja ir sutelkia į jį visą dėmesį, t. y. dramatizuoja. Emocija įrėmina, apkarpo, žvelgia į šį objektą ar įvykį iš nuotolio arba itin stambiais planais, žvelgia kampu ar pro pravertų durų plyšį, į jo atvaizdą tvenkinio ar veidrodžio paviršiuje, migloje ar sutemų šešėliuose. Emocinė energija įkrauna šį objektą ar įvykį ir jis ima švytėti bei žėrėti, murkti bei staugti.“ Manoji užrašų knygelė ir švyti, ir staugia, ir groja džiazą – nelygu aplinkybės ir savininkės nuotaika. Kartais pašaipiai tyčiojasi, kartais šaukia E. Muncho „Šauksmo“ lūpų ovalu skleisdama neartikuliuotus garsus. Kažkas rašė, kad reprodukcijose nelieka tos magiškos šviesos, kurią skleidžia paveikslo originalas. Bet užtat lieka nuotaika, silpnas punktyras tarp vaizdo ir žiūrinčiojo sąmonės. Kartais to visai pakanka.
Užrašai, įrašai, perrašai… Atminties inkliuzai, kurių prasmė išsimėto rambėjančių pilkųjų ląstelių labirintuose. Jie gali tapti tuo siūlu, kuris išves iš to priplėkusio Minotauro labirinto. Užrašų knygelė – privaloma kasdienybės taupyklė, kurioje kartais darniai, kartais pasikumščiuodamos sugula (ne)reikšmingos smulkmenos, mažumynai, kaip sako G. Grajauskas. Kai reikia pasitikslinti kokią mėgstamą citatą, ji visada po ranka. Kai staiga gimsta koks haiku, jis pirmiausia keliauja į užrašų knygelę. Beje, ir pavadinimas toks jai netinka: nemėgstu maldaknygės dydžio užrašų knygelių. Man patinka, kai ji kokios postilės matmenų. Arba lietuvių poezijos antologijos. O ir pavadinimas „Užrašų antologija“ labiau tiktų – ir skamba solidžiau, ir esmę atspindi kur kas tiksliau.
Kiekviename lape – skiautė praėjusios būties ir buities. Beverčių seminarų užrašai, kurių gali prireikti tik paranojos priepuoliui užėjus. Kamasutros piešinukai, kuriuos verta nuosekliai ištyrinėti per susirinkimus – tik taip lieka tikimybė, kad nebūsi papjautas nuobodulio ir užknisančių ataskaitų. Net apelsinmedžio žiedas, parsivežtas iš sodo šalia El Greco namelio ir Dievo, ir velnio užmirštame Graikijos kaimeliūkštyje. Bilietas į Kairo nacionalinį muziejų, skleidžiantis kažkokį specifinį kvapą. Darbų sąrašai. Vieni jau seniausiai padaryti. Antruosius pasiunčiau velniop be bilieto atgal. Tretieji dar praėjusiame šimtmetyje patyrė infliaciją ir tegul palaukia Paskutinio teismo. Jie taip ir nepatyrė emocijų poveikio – nei bešvyti, nei bestaugia. Kiek pasvarsčiusi, pavarčiusi prirašinėtus lapus be garso ištariu: „to be“. Senoji keliauja į stalčių, o ją keičia nauja. Kol kas dar sukibusiais lapais, tarsi nepraradusi nekaltybės, neturinti nei praeities, nei dabarties, nei ateities inkliuzų.
