Teta Elzė, Šaltojo karo lyderė

Retrospekcija

JULIUS KELERAS

Teta Elzė – giminės galva, pramotė. Pagal dokumentus ji mano mamos teta, o giminės motina ji anaiptol ne dėl išorinio pavidalo (svoriu ji visai ne grand dama). Tačiau, kaip begalvočiau, visgi ji toji neandertalietė – Didžioji motina, kuri visus savo ganomus pingvinus, pasklidusius tarp (pavojingai dantytų) ledyno uolų, sužiūri, pamaitina, pamoko, nubaudžia ir, neleisdama nei kvėptelt, nei paprieštaraut, nei vos pasitaikius menkiausiai progai praverti burnos, kiekvienam ganytiniui išrėžia griežtą, tik jam vienam pritaikytą pamokslą „Kaip gyventi ir ką daryti“. Visame kame ji kieta žemaitė, visame kame nenuolaidžiaujanti ir tiesa, ir šviesa, nuo jaunumės globojusi gimines, artimus ar tolimesnius žmones, grįžusius iš Sibiro, skurstančius, prižiūrėjusi kartu su ja iki pat mirties gyvenusią mamą, kurią vadino Murliu (nors iš tikro jos vardas buvo Marcelė; pamenu, kaip ji gulėdavo už spintos, pertvėrusios kambarį), galiausiai sulaukusi gilios senatvės savo mažame 25 kvadratinių metrų kambarėlyje globoja katinėlius (taip ji vadina visą katiją), be gailesčio kovodama su tais, kurie, jos manymu, juos skriaudžia. Vienu metu jos bute gyveno keturi, paskui gal metus, kol atidavė į geras rankas, turėjo katinėlį, kuriam kiemo vaikai buvo išdūrę akis. Sykį, pamenu, prieš keletą metų prasidėjus žiemai Teta Elzė paskambino ir paprašė įdėti į internetą skelbimą, kad žmonės bent kiek pravertų savo rūsių langelius ir katinėliai lauke nesušaltų. Neįdėjau aš to skelbimo, nes nesugalvojau nei kur, nei kaip. Tiesiog nežinojau. Be to, nelabai tetikėjau, kad žmonės, nukankinti ir tebekankinami šildymo išlaidų bei kitų žmogiškame gyvenime vis dar pasitaikančių negandų, dar suktų galvą dėl tų, kurie nevaikšto dviem kojom. Net ir dėl vaikštančių nesuktų. Juk taip? Anądien Užupyje, prieš pat praėjusias Kalėdas, girtuoklėlio, gulinčio bemaž pačioje Polocko ir Krivių gatvių sankirtoje, nenorėjo vežtis nei iš pradžių iškviesta greitoji, nei vėliau – policija. O žmogui buvo kažkas rimtai lūžę ar trūkę, jis negalėjo pajudėti, jam skaudėjo nugarą, kojas, pilvą. Gulėjo susirietęs ir stenėdamas filosofavo, retkarčiais pasiųsdamas žmoniją į geresnius, ir veikiausiai šiltesnius, kraštus ir laikus. Manęs jo filantropiniai linkėjimai visai netrikdė, tenorėjau, kad jis pranyktų nuo 15 laipsnių šaltuku kaitinamo asfalto, o aš galėčiau eiti tolyn, kur manęs jaukiame bute, visai netoli Bernardinų kapinių, prie šventinio stalo jau turbūt trypčiodami laukė giminės. Galiausiai atvyko du susiraukę, ką tik, matyt, ne vieną dešimtį juodųjų pipirų perkandę pareigūnai, vangiai velkantys prieškalėdinės pareigos jungą. Nenorom išvirtę iš savo motorinės karietos ir nedraugiškai nuskenavę aplinką, jie išsyk ėmėsi šiai progai pritaikytom laudacijom sveikinti mane ir ant užsnigto ledinio asfalto gulintį paliegėlį. Neturėčiau nuslėpti, kad jų kalėdinis „Urbi et orbi“ skambėjo labiau kaip requiem saldžiai ramybei, kokią tegalima pajusti snaudžiant patrulinėje mašinoje, apžiojus sumuštinius su dešra, o tarpkojy jaukiai suspaudus puodelius su karšta, šlaunis palaimingai šildančia kava. Mane, nors buvau tik atsitiktinis pobūvin skubantis praeivis atidžiai ištardė, kodėl taip įtartinai rūpinuosi tuo nelaimėliu, gal kartu gėrėm, gal giminiuojuosi su juo ir kodėl pats negaliu nuvežti jo į ligoninę. Nutylėjau, kad esu pėsčias, neturiu nei neštuvų, nei automobilio ir kad mano intencijos yra tyros kaip kūdikėlio ašara. Manau, Džekas Skerdikas kitados buvo gailestingesnis savo vargšėms Rytų Londono mergaitėms – tai buvo veiksmo, o ne žodžio žmogus, pranokęs, kaip dabar mėgstama sakyti, epochą. Šiuodu tautiniu patruliu aiškiai buvo epochos žmonės – mėgino mane tikinti, kad tokių asfaltinių gulėtojų dabar pasitaiko šimtais, o Kūdikėlio užgimimo naktį ypač. Tad visiems nepadėsi ir nėra čia ko mygčioti 112 ir versti juos traukti kavą iš tarpušlaunių. Taip ir nusiplikyti netruksi, o tada ir grėsmė nacionaliniam saugumui ims augti… Vienu žodžiu, kaip sakiau, buvo gal minus 15 ir skubėjau į svečius kalėdoti (butelį sauso baltojo vyno, styrantį man iš kišenės, visom išgalėm bandžiau dangstyti nuo skvarbių įniršusių patrulių (vos neparašiau pingvinų) žvilgsnių). Visgi, nors ir sunku tuo patikėti, ši šalta pasaka baigėsi laimingai: policininkai, man stebint, patys iškvietė greitąją ir, manau ar norėčiau manyti, žmogelis bent jau šiltai praleido naktį ir, ko gera, net buvo apžiūrėtas medikų. Galėčiau prisiekti, kad patruliai tikrai priminė pingvinus. Jų uniformų sagos taip ir veržėsi į laisvę ir, visai galimas daiktas, tai buvo viena iš priežasčių, kėlusių jiems pyktį. Kiek save pamenu, nesu sutikęs nė vieno besišypsančio ar kitaip mielo policininko, kuris natūraliai būtų buvęs pareigūnas. Be prievartos. Kita vertus, gal man tiesiog nebuvo lemta. Juk nesu sutikęs ir astronautų, šachtininkų, nanotechnologų, gyvūnų advokatų, netgi – Claudijos Schiffer, jei ką. Bet esu matęs besišypsančių notarų, per LTV atgailaujančių prokurorų, net vieną linksmą milicininką. Mano vaikystės laiptinėje Antakalnyje antrame aukšte gyveno toks milicijos majoras, kuris į namus po darbo iš poskyrio Vilniaus gatvėje pavakare grįždavo volga, tačiau atsidaręs dureles link nusižiūrėtos savo laiptinės teįstengdavo judėti pusiau šliaužte, pusiau keturiom. Kartais, sėkmės atveju, parsvyruodavo baisiausiai siūbuojančiu deniu ir dviem. Tačiau itin retai. Bet niekad nenaudodavo jokių optinių prietaisų, turiu omeny žiūronus – privažiuodavo netoli namo, kuriame gyveno, kampo, išsyk numatydavo išsilaipinimo vietą, o tada mėgindavo laimę. Galbūt po darbo jis treniruodavosi apkasams, kas jį ten žino. Šiaip ar taip, galėčiau prisiekti, jog esu matęs jį besišypsantį tuo šliaužiamuoju momentu. Bala nematė. O jei matė, tegu. Kaip ten bebūtų, kalbėk, atmintie, apie Tetą Elzę.

Teta Elzė buvo akušerė, dabar ji pensininkė, jai 90, o tada, prieš daug dešimtmečių, pačiame Vilniaus centre prie B. Dauguviečio paminklo ji dirbo moterų konsultacijoje, kur su mama kartais kažko vis užeidavome. Pažinojome gydytojas, seseles. Greičiausiai gaudavau ir saldainių, nors ta įstaiga vaikui niekaip nepriminė konditerijos fabriko. Formuliarai, eilės, vienos moterys, balti chalatai, keisti kvapai. Kiek pamenu, Elzė visada buvo nenuosaiki demografinė katalizatorė, skatinusi turėti daug vaikų ir taip kovoti su bolševikų okupacija. Nežinia, ar jos kas paklausė, bet okupantai tikrai galų gale išsinešė savo raudonųjų patrankų mėsą – čia turbūt esama ir Tetos Elzės nuopelno. Šiaip ar taip, tuo tikiu.

Tetos senelis Tadas Kojelis buvo valsčiaus viršaitis, atidavęs į rekrūtus Tadą Blindą. Galbūt iš čia tas karingas jos charakteris. Pamenu, mama kviesdavo ją kartu į kolektyvinį sodą, priklausiusį mano tėvams. Ten Teta darydavo savo tvarką, išraudavo jai nepatinkančias gėles, kas, žinoma, būdavo dažnokų konfliktų priežastis. Kartą išpjovė ir mano labai mėgstamas aronijas, dėl to ilgokai širdau.

Teta Elzė, kartais juokais save vadinusi Elže, dešimtmečiais gyveno (ir tebegyvena) parduotuvės „Ryga“ namo penktame aukšte. Virš jos tėra stogas, ant kurio sovietmečiu neretai trypčiodavo darbininkai. Kodėl? Stogas kartais prakiurdavo, imdavo bėgti vanduo, o kartais ruošdavosi atvažiuoti Tetos Elzės brolis, gyvenantis JAV (prieš vieną jo vizitą Tetai netikėtai valdžia įvedė telefoną, kurio ji laukė 16 metų). Jis buvo susijęs su „Katalikų bažnyčios kronika“ (sykį mėgino atvežti plono popieriaus lietsargyje ir jam pavyko), susitikdavo su pogrindžio veikėjais. Kartą nupirko giminėms žigulius, kuriuos jie turėjo parduoti ir pinigus atiduoti tos pačios KBK leidybai. Būtent prieš jo atvažiavimą prasidėdavo stogo gerinimo darbai ir tuomet apsilankius pas Tetą, užkopus į jos penktą aukštą dešine ranka ji visada tyliai šypsodamasi sukdavo ratu rodydama į lempą, o tiksliau – į stogą. KGB. Šiai nereliginei organizacijai visai nepatiko Elzės brolio ryšiai su KBK, nors raidės beveik tos pačios. Viskas, regis, ir labai panašu, o klausymosi aparatūrą visgi įmontuodavo. Gal dėl viso pikto, kas čia besupaisys, o gal rūpindamiesi tolimu svečiu. Visgi Amerika, visgi Šaltasis karas, visko gali nutikti… Tiesa, aparatūra turbūt gesdavo, nes Teta juokdavosi, kad tie monteriai vis kaldavo, kaukšėdavo ant stogo gana dažnai. Tetos kambarėlyje netrūkdavo svečių – žmonės ją mėgdavo. Mūsų sodo kaimynas Konradas, tuomet gal viso labo šešiasdešimt aštuonerių viengungis (vėliau per išgertuves jį tragiškai nudūrė kitas sodo kaimynas), sykį vasarą net atėjo pas Tetą Elzę pirštis. Buvau rimtokai pajuokavęs jam sode, kad Teta jam labai simpatizuoja, o jis ėmė ir patikėjo. Vyriškiai tokie patiklūs! Net ir atstumtas ateidavo pas ją ir dažniau, gerdavo arbatą. Nemanau, kad gaudavo mažame grafinuke, panašiame į tą, kuriame Aladinas laikė džiną, Tetos ypatingiems svečiams paruoštos degtinės su citrinos griežinėliais. Tai būtų buvę per gražu Konradui. Jis buvo paprastas draugiškas vaikinas. Ateidavo pas Tetą ir giminių pulkai, kaimynai. Ji pažinojo visą namą, draugaudavo ir padėdavo kaimynėms. Jos turėjo Tetos buto raktus, o ji – jų. Tik sykį apačioje po Tetos butu apsigyveno kaimynė, kuri plaktuku daužydavo į radiatorius ir sakydavo, kad tai daranti Teta Elzė. Nors Teta ir buvo gaivalas, niekaip negalėčiau tuo patikėti. Juolab ji buvo ir tebėra didelė nekantruolė – jai toks nuoseklus daužymas būtų greit pabodęs. Galų gale plaktukininkė iškeliavo į ramesnę palatą, o Teta Elzė liko toliau reguliuoti gausių giminaičių gyvenimo linijų. Ir taip iki šiol.