ROBERT FROST (1874–1963). Eilės

Penki noktiurnai

I. Nakties šviesa

Jai guolį saugojo šviesa,
Kol miegui rengės vieniša.
Ir palietė blogi sapnai,
Bet Dievas pasirodė jai:
Pranyko baimė, nedrąsa.
Bet liko sieloje visa.
Ir gal baisesnio ryt, poryt
Dar išgyventi teks nesyk.

II. Jei nelaimė įvyktų

Tamsiuos kalnuos, kur maža takui vietos
Ar būt negali, aukso žibinys
Staiga į slenkstį trenkės akmenėtą,
Lengvai pašoka, akinančiai rieda,
Žvaigždė nukrito nuo dangaus žemyn.
Ir aš miške, giliausiai susimąstęs,
Buvau čia paliestas šviesos šitos;
Nors man sunku, ne vienišas, jūs matot,
Bet pakeleivis tas šviesus šio keisto meto,
Jei kas nutiktų, išgelbėt negalėtų nei paguost.

III. Bravūra

Į kojas žvelgdamas niūrus ėjau
Gilia naktim, po lietumi žvaigždžių.
Galėjau būti užmuštas ten jų?
Aiški tai buvo rizika. Rizikavau.

IV. Tikrinant, kas atsitiko

Blogesnį negu šitą
Įgyt galėjau tikslą
Nei pažymėt, kada
Nukris žvaigždė aukšta.

Ir vienas, nors suvargęs,
Užgęsta ugnies perlas
Iš tūkstančio žvaigždžių,
Tuoj pranešu žodžiu.

Nors netikiu, kad reikia
Ir klausti apie laiką:
Kodėl mažėja ta
Gausinga plejada?

O lig žvaigždžių – toloka.
Ir sąrašą pranoksta
Jų skaičius… Suskaičiuot –
Jam naktį atiduot.

V. Ilgiausiąją naktį

Namus kartu su bičiule
Įrengsim ledinius,
Kur speigas žybteli gėle
Ir pažeria spyglius.

Tirpdysim taukus ugnyje,
Skanduosime eiles,
Nes knygų rūsčio šalyje
Negausim, neatneš.

Bet jei mums sielas apramins
Eskimas paslaugus,
Žuvies sugausime aplink –
Apgausime vargus.

Sakysiu – draugė patikės:
Čia nebaisi bėda.
Ir pusmetis pralėks,
Ateis diena laukta.

Įeik!

Kai tik pamiškę aš priėjau,
Girdžiu – strazdo daina!
Laukuose jau prietema buvo,
O miške – tamsuma.

Ir tamsu buvo paukščiui miške,
Tarp daugybės šakų
Negalėjo jis savo šakelės matyt
Nei plunksnelių margų.

Bet vėlyvi dienos atspindžiai,
Jau nutolę toli už kalvos,
Guodė dainių dar vis iš vidaus
Likučiu šilumos.

Ir tolyn, tarp kolonų pilkšvų,
Nenutilo tykus čiulbesys;
Ir jis tarsi kvietė, viliojo į ten,
Kad juo sektų ir liūdesys.

Bet į tamsą pranykt – nuo žvaigždžių –
Nesinorėjo nė kiek,
Nors ir būtų kas šaukę: „Įeik!“
Bet nepašaukė nieks.

Kelias į save

Norėčiau aš, kad lapinė migla
Ne šiaip sau tamsis būtų ar tyla,
O kad bylotų girine būtim,
Dalytųs slaptį su manim.

Ir jei paliksiu kada nors čia jus,
Kuklus takelis mano kelias bus,
Ne vieškelis, kur ratų stipinai
Sijoja purų smėlį amžinai.

Ir jei nuspręstų kas paskui mane
Keliaut brangus ir mielas, – tai, žinia,
Suradęs pėdsakus jisai patirs, beje,
Kad pakitimų maža būta manyje.

Ir įtikės stipriau dar jis, karščiau
Tiesa šita, ką tvirtinau anksčiau.

Lapkričio svečias

Liūdnumas mano rudenio dienų

Sutaikė laiką su manim

Ir teigia taip: kad malonus
Jam medžių žvilgsnis nuogumu,

Paskendęs laukas vandenin.

Ir sako man visai rimtai,

Kad viskas džiugina čia jį:

Kad paukščiai dingo; na, matai,
Kaip rūkas puošia ir rytai

Šio meto rūbą… Ir – ne tik!

Kad vėl giraitė mūs tuščia…

Ražienon gulasi dangus;

Ir kad tik jam pažinti tą
Didingą grožį duota čia…

O man jisai: nepažinus!

Seniai girdžiu atmintinai

Tuos priekaištus; ir kas iš to?

Lig pirmo sniego imtinai
Tas graudulys kasdien nūnai…

Tai lyg burtažodį kartos.

Šiltam vėjui

Šiltas vėjau, tu atlėk,
Paukščių lydimas, skubėk
Su lietum gaivingo meto,
Kad kieme neliktų ledo,
Kad pabustų žemė ta,
Lyg anglis pilka, juoda,
Kad ledokšniai nuo stiklų
Nirtų žemėn, kur tylu,
Kad išliktų lango rėmas,
Lyg šventovėj kryžius – sienoj.
Vėtra veržkis į mane
Ir gyvenk tarsi name:
Pasigriebk eiles, jas neški
Ir tolyn poetą veski,
Kur nebūta dar manęs.

Žvaigždės

Nesuskaičiuotos, visada

Jūs liejat šviesą keistą.

Net pūgoms puolant ir tada

Jūs mielos, susitelkę.

Jūs stebit šimtmečiais ilgais

Žmonijos pakilimą,

Kiti kai sniego sūkuriais

Vaduoja sau likimą.

Nei pasmerkimo, nei vilties,

Kai tuščios būnat, naktys.

Tik priekaištas išliks, gilės:

Neregės jūsų akys!

Mėnuo

Aš mėnesį pritaikau prie dangaus
Virš stogo kybantį blaivaus sidabro,
Kaip tu kad sagę atspalvio tauraus
Su deimantu prie rūbo juodo savo.
Ir jauną mėnesį pritaikau zenite,
Tai vieną ten, tai poroj su žvaigžde.

Ir miela taip sau mėnesį priglaust;
Bastytis, žvelgt, jo žaidimu gėrėtis,
Pakelt virš girios jį, nuimt atgal,
Virš vandenų naktim greta regėti;
Nusviest į tvenkinį, kad vienas plauktų.
Kad jo stebuklai visada čia lauktų.

Vertė Alfonsas Jonas Navickas