Red*akcija Nidoje

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Į Nidą važiavome dėl to, kad reikėjo nelegaliai atidaryti „Poezijos pavasarį“ – dviem dienomis anksčiau negu oficiozinį, žemyne. Važiuodami dar užsukom į Donato Petrošiaus gimtinę Bijotus apžiūrėti D. Poškos Baublių. Deja, Baubliai stovėjo įstiklinti ir užrakinti, o viskas aplinkui buvo išrausta ekskavatoriais, mat artėja jų jubiliejus, reikia renovuotis. Perkėloje šlaistėsi „Lietuvos ryto“ siūlytojai: irgi norėjau iššokti iš mašinos su pluoštu „Š. A.“ bei „7MD“, tačiau labai lijo, buvo ruduo.

Jurgitos Butkytės nuotrauka

Marta Vosyliūtė mus apgyvendino dailininkų namuose, kuriuose šiuo metu gyvena keliolika menininkų, daugiausiai užsieniečių. Buvo surengta ekskursija į garsųjį „Urbo kalną“, jį vizitavau pirmąkart gyvenime. Įsivaizdavau tą objektą kaip lūšną ant vištos kojelės, o išvydau sanatorijos tipo kotedžą. Pasidairėm pro vilos langus. Buvo sunku suvokti, kad nėra nei užuolaidų, nei stalų, nei kėdžių, nei rašytojų – tik langai ir lovos. Vienas ekspozicijai skirtas kambarys atrodė padoriau įrengtas – rašomasis stalas apdekupažintas „Nemunu“ ir „Litmeniu“, kad po alkūnėmis šviestų Pocevičiaus galva.

Organizatoriai buvo prigąsdinę, kad reikės kalbėti per Nidos radiją. (Dievai žino, kas jo klauso, gal tik patys įsteigėjai. O gal iš viso, spėliojom, ten bus koks briedžių radijas, šernų televizija.) Nieko baisaus neatsitiko, į mikrofoną paskaitėm eilėraščių, pirmiausiai Abrutytės, nes Neringa yra jos vardas ir gimtinė. Jūratė Visockaitė paskaitė epitafijų iš Gedos verstos „Spūn Riverio antologijos“. Iš plačiosios auditorijos atėjo vienas žmogus, žvejys Maksimas. Nors kvietimai-skelbimai buvo nusiųsti į Nidos vidurinę mokyklą ir kitas kultūros įstaigas. Bet, aišku, didesnės auditorijos mums visai ir nereikėjo, mes patys vieni kitiems esame auditorija.

Jurgitos Butkytės nuotrauka

Tada dizainerė Renata Heredia pakvietė visus dalyvauti performanse: patapyti ant medžiagos, iš kurios ji paskui siūs. Prisipažino, kad jai gaila senų rūbų, todėl tapo ant jų, persiuva. Visi puolė tuos vienetinius egzempliorius matuotis, persirenginėti. Džastinas (iš užsieniečių jo vienintelio vardą įsiminiau) pasiūlė tokį žaidimą: iš sudėtų į bokštą kartoninių dėžučių vienam žaidėjui ištraukti vieną ir perkelti ją į kitą vietą, pavyzdžiui, į statinio viršų. Žaidimas užtruko kone tris valandas, kol buvo ištraukiotos beveik visos dėžutės – beje, kai kurios buvo dedamos ir pro stoglangį, mat bokštas it kokia pupa praaugo lubas. Ir tik nuo kvėptelėjimo jis griuvo. Šalia nuolat trynėsi šuo iš realistinio paveikslo, neatsimenu kurio, bet tikrai ne „Vėl dvejetas“. Tą objektą jis apuostė kaip neaiškų, tačiau kantriai tupėjo tarp žiūrovų ir žiūrėjo, kas bus.

Paskui dainavome karaokę; Petrošius bandė šaipytis, kaip blogai yra karaokė, kaip ją dainuojantys žmonės smunka jo akyse ligi vestuvininkų lygio, tačiau greitai gavo mikrofoną į rankas ir pats buvo priverstas dainuoti (pasirinko „Kino“ „Peremen!“, su dedikacijomis PoPa ir RS). Žodžiu, žmogus gavo savo kailiu patirti, ką tarsi nepažinų reiškinį prieš tai apkalbinėjo. (Kai parašiau tekstą ir daviau jam paskaityti, kad paskui su manim sveikintųsi, viską čia paneigė, sakė, neteisingai suinterpretavau.)

Galimos knygos viršelis. Martos Vosyliūtės dizainas

Kitą rytą dviračiais numynėm į Nidos biblioteką ir atidarėm Martos parodą. (Grafika, knygų viršeliai – beje, labai įdomūs, save gerbiančios leidyklos turėtų juos nusipirkti. Tačiau nepirks, nes save gerbiančių beveik nėra.) Pavartę rankdarbių žurnalus susitarėm, kad kada nors kryželiu išsiuvinėsim Krasausko poezijos paukštę ir per naktinius skaitymus padovanosim pradedančiai literatei. Tuomet grįžom į nirvanos namus: menininkai pristatė savo kūrybinius projektus, kitaip sakant, virtuves. Prisistatė itin familiarus žmogus – jis staigiai įsijungė kamerą, prikišdavo ją prie kalbančiojo per tris centimetrus ir nonstop filmavo. Net ir telike nesu mačiusi tokios agresyvios filmavimo manieros. Kažkurio iš dailininkų paklausiau, iš kurios jis televizijos, ir į mane visi pasižiūrėjo kaip į atsilikėlę. Sakė, čia Evaldas Jansas, jo visi reportažai yra internetiniai ir labai geri, o tiražas (tiksliau, žiūrinčiųjų skaičius) toks pats kaip ir „Šiaurės Atėnų“. Tiesa, kai jis puolė filmuoti Martą, kuri nenorėjo filmuotis išvis, jam kelis kartus ji liepė atsitraukti per metrą, o savo kalbą apskritai pradėjo nuo to, kad nemėgsta technikos (didžiuojasi, kad moka piešt, o ne spaudinėja mygtukus). Dar pabrėžė (nesu girdėjusi nė vienos nepiktos Martos viešosios kalbos), kad Lietuvoje nėra kultūros vadybos ir pan., bet mes tą jau ir anksčiau žinojom. Beje, man jos darbai pasirodė žmogiškiausi, t. y. labiausiai suprantami, malonūs.

Daugumos užsieniečių projektai buvo nuobodūs, racionalūs, nežadinantys jokių suvokėjo jausmų. Keisčiausia, autoriai galėjo apie juos kalbėti ir kalbėti, pasakoti ir pasakoti. Vienas rinko jūros išskalautas šiukšles, kitas sumeistravo tuščių stiklo butelių dėžę, kuri skleidžia barškėjimo garsą, įjungus variklį (beje, norėčiau tokio prietaiso namuose – vietoj muzikos įjungčiau jį svečiams). Dar buvo arbatos virimas iš pušų spyglių ar panašių dalykų. Riba tarp tikrovės ir meninio projekto beveik išnyko. Mes su Jurgita Butkyte, kaip literatės, automatiškai ėmėm kurti savo projektus. Pvz., galvojom, kas būtų, jeigu užkastume savo akinius ir akių lęšius į pajūrio smėlį, o tada žabalomis jų ieškotume. Stebėtojas galėtų arba pasyviai stebėti, arba emociškai palaikyti, arba padėti raustis. Tokiame performanse reikėtų etinio apsisprendimo – ne piešti ar nepiešti ant rūbų, ne gerti ar negerti iš įbrukto į rankas puodelio. Tai sukeltų jausmus. O ir patys užsienio menininkai atrodė darbštūs, nepanašūs į kaimiečius, nebohemiški. Beje, svarstėme, kas būtų, jeigu vietoj jų susirinktų lietuvių rašytojai – tas namas sprogtų nuo egzistencializmo.

Jurgitos Butkytės nuotrauka

Prie jūros pasitiko tušti paplūdimio ženklai – gal kad be reikalo per žiemą nerūdytų, juose nieko nebuvo. Semiotika vertė kišti į juos galvas ir fotografuotis arba fotografuotis užsilipus. Jūra buvo išplovusi kažką panašaus į laidotuvių vainikų likučius; o gal jie buvo skirti Osamai. Ant smėlio rodžiau šešėlių teatrą, iš kalijos žiedo pasidariau velnio uodegos galiuką. Tyčia išėjome prieš saulėlydį, kad sulaužytume žiūrėjimo į jį stereotipą. Pušynėlyje metro atstumu nuo žemės kabojo inkilai, o gal šernų pašto dėžutės. Laima patarė nerodyti dantų, jeigu sutiktume briedį (gyvūnai reaguoja į šiepiamus dantis). Iš Parnidžio kopos pakraščio į mus pro žiūronus stebeilijosi pasienietis. Mes irgi norėjome į jį pasižiūrėti ir pasakyti ką nors gestų kalba, tačiau neturėjome žiūronų, tokio svarbaus komunikacijos įnagio.

Paskui vieni žiūrėjo „Euroviziją“, kiti ėjo į pirtį plaktis vantomis ir aptarinėti tatuiruočių simbolikos (aš irgi, todėl nemačiau nė vieno numerio ir ligi šiol neįsivaizduoju, kas laimėjo, kas pralaimėjo). „Euroviziją“ žiūrėti labiausiai reikėjo Kreivytei, mat ji ją tyrinėja scenografijos, genderizmo ir kitais požiūriais. Susijaudinta buvo dėl lenkų, kurie skyrė Lietuvai dvylika taškų, o mes jiems net laisvos rašybos neskyrėme.

Norėjau, kad šis „Š. A.“ numeris išeitų tuščiais lapais, tik po laikraščio antrašte būtų paskelbta: „Redaktorės buvimo vieta redakcijai žinoma.“