Pasaulio Kraštas

INGER CHRISTENSEN

Inger Christensen (1935–2009) – danų poetė, romanistė ir eseistė, Danijos akademijos, Bielefelder Colloquium, Académie Européenne de Poésie, Akademie der Künste narė, pelniusi įvairiausių nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, be kitų, Danijos kritikų prizą (1969), Grand Prix des Biennales Internationales de Poésie (1991), Der österreichische Staatspreis für Literature (1994), Švedijos akademijos Šiaurės šalių premiją (1994), Siegfriedo Unseldo premiją (2006). Jos kūriniai išversti į daugybę kalbų, o pati poetė dažnai minėta kaip Nobelio premijos kandidatė. Publikuojamas vertimas „Pasaulio Kraštas“ („Verdens Ende“) yra esė iš rinkinio „Paslapties būsena“ („Hemmelighedstilstanden“, 2000). Iš danų kalbos vertė Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro danų specialybės studentai, vadovaujami dėstytojos Loretos Vaicekauskienės.

Pakeliui į Nordkapą Narvike gali pamatyti ženklą, pasakojantį apie šio pasaulio atstumus ir ilgesius.

Jei esi iš Romos, Paryžiaus arba Vienos, iš senosios Europą apjuosusios kultūrinės juostos, būsi atsidūręs labai toli nuo savo namų: 4168 km nuo Romos, 3257 km nuo Paryžiaus ar 3525 km nuo Vienos, o aš pati – toli nuo Danijos, 2072 km nuo Kopenhagos, kur leidžiu dienas ilgėdamasi kažkokios tolimiausios ribos, vietos žemyne, atveriančios milžinišką horizontalųjį nieką, kad jau ne man skirta kopti į Everesto vertikalę ir prisiliesti prie svaigulio.

Nordkapas yra 71°10´21´´ šiaurės platumos. Iš tikrųjų jis ne šiauriausias Norvegijos taškas (tai Skjelviksodenas netoliese), bet joks kitas kyšulys nesukelia tokio šiurpaus įspūdžio. Stačiai smingančio skardžio kolosas, jo tamsus gneisas ir granitas viršuje virsta į vėjo nugludintą platformą, tribūną, didelę kaip rotušės aikštė, kur net galima pasivaikščioti, bet kad ir kur nueitum, tave kiaurai peršvies begalybė, o vietoj besišypsančio turisto nuotraukoje liks efemeriškas besisklaidančių dulkelių siluetas.

Visas šis skvarbios šviesos pojūtis, žinoma, atsiranda dar ir todėl, kad dabar vasara ir šviečia vidunakčio saulė. Atrodo, visu kūnu jauti, kaip Žemė pasvirusi į kosmosą. Stovi švytinčią vasaros dieną, prasidėjusią prieš kelis mėnesius ir truksiančią dar kelis. Ir jeigu liktum stovėti, iš lėto prasmegtum žiemos naktyje, kur pusę metų kiaurą parą tvyros tamsa.

Nekeista, kad visas Finmarkas yra ribinis peizažas. Panašus įspūdis kyla ne tik Nordkape, bet ir tuščiose kalnų platybėse, prie Arkties vandenyno ar Barenco jūros krantų. Visur apima tas pats jausmas – štai žmonių pasaulio riba. Šis jausmas dar sustiprėja siurrealistiškame apleistame praeities peizaže akimirką, kai praeini porą namelių, bažnyčią ir atsiduri prie paskutinio kaimo pašto ties Grense Jakobselvu, prie Rusijos sienos. Kad ir kur nueitum, prieisi Pasaulio Kraštą.

Pirmuosius penkerius vaikystės metus gyvenau šalia miško, kur dažną sekmadienį eidavome pasivaikščioti. Ypatinga buvo tai, kad, perėję ramią, šviesa žėrinčią bukų giraitę, vėl atsivėrus laukymei, mes pasiekdavome Pasaulio Kraštą.

Tuomet aš, žinoma, maniau, kad ta paslaptinga vieta tikrai yra Pasaulio Kraštas. Vienintelis, tikrasis. Taip jau atrodė. Ties horizontu driekėsi javų laukas, o už jo – pabaiga. Pasaulis baigėsi nieko po savęs nepalikdamas. Nieko. Tai buvo kažkas tokio!

Vėliau supratau, kad Pasaulio Kraštas egzistuoja daugybe pavidalų. Tokias vietas apylinkės žmonės pavadina Pasaulio Kraštu ir lanko jas, tarsi tai būtų riba, skirianti visa, kas gyvenama ir pažinta.

Dažniausiai tai vietovės vakaruose, prie jūros, ten, kur leidžiasi saulė, tačiau apskritai poreikis prieiti pasaulio kraštą aptinkamas visur, net ir besidriekiančiose lygumose, žemyno gilumoje. Vieta nėra svarbu, kad tik galėtume išeiti ir susitikti tikrąjį nieką, kuris nėra niekieno priešingybė. Tai veikiau kažkas, glūdintis pats savyje. Glūdintis mumyse.

Savo istoriniame apsakyme „Varpas“ H. Ch. Andersenas pasakoja, kaip ir kodėl taip yra*. „Siaurose didelio miesto gatvelėse, vakarais, kai besileidžiančios saulės auksu nuspalvinti debesys švytėdavo tarp kaminų, tai vienam, tai kitam pasigirsdavo keistas garsas, panašus į bažnyčios varpo gausmą, bet tik akimirką, nes per tą ratų dardesį, per tuos šūksnius nieko negalėdavai girdėti.“

Laikui bėgant ne vienas visgi leidžiasi ieškoti varpo, bet nieko kita neranda, kaip tik pačias įvairiausias dingstis grįžti namo, ir galiausiai visi suvokia, kad varpas išvis neegzistuoja, tai tėra žmonių išmonė.

Tik du jaunuoliai nenuleidžia rankų – turtingas karalaitis ir vargšas vaikinas. „Aš rasiu varpą, turiu jį rasti, nors ir į pasaulio kraštą tektų nusigauti!“ – sako karalaitis. Pasukę kiekvienas savo keliu, jie leidžiasi vis gilyn ir gilyn į mišką, kol galiausiai susitinka ant skardžio prie jūros, saulei leidžiantis, tarytum dvi vienos esybės dalys. Turtuolis, kuris turi viską ir jam to viena tetrūksta, ir vargšas, kuris nieko neturi ir tą viena teprarastų.

„Prieš jį driekėsi jūra, nuostabi, didinga jūra, į krantą genanti savo ilgas bangas, saulė stūksojo tarytum didelis, šviečiantis altorius, ten, kur jūra siekiasi su dangumi, visa kas susiliejo tviskančiose spalvose, dainavo miškas, dainavo jūra ir karalaičio širdis dainavo drauge; visa gamta buvo milžiniška šventykla…“

Gamta kaip šventykla. Skamba pernelyg romantiškai ir pakiliai. Taip tikrai nebepasakysi šiais laikais, kai vis daugėja ramybę trikdančio automobilių ūžesio ir triukšmo.

Bet kodėl ne? Jausmas, ir pats būdamas gamtos dalis, neišnyksta vien dėl to, kad mes jo nebeišreiškiame. Juk vis dar yra žmonių, pasirengusių keliauti į Pasaulio Kraštą, net ir dabar, kai jis kažkur už globaliojo kaimo ribų. Tik kuria kryptimi eiti? Ar išvis įmanoma išeiti iš kaimo, kuris yra globalus?

Sakome, kad pasaulis mažėja. Bet tik todėl, kad apsiribojame žmonių pasauliu. Iš tiesų pasaulis, tiek žemėje, tiek tarp žvaigždžių, tapo didesnis ir įvairesnis, nei esame matę ar drįsome vaizduotis.

Tik mūsų pačių, žmonių, pasaulis sumažėjo. Savo kaimiška savimone išsiplėtė išorinės erdvės sąskaita. Štai ir sėdime milijonai amžinoje CNN svetainėje, klausomės išrinktųjų, politikų ar kitų ekspertų, nepailstančių aiškinti, kaip aplink gyvena žmonės. Tik per kokią pauzę, sutrikus ryšiui, ekrane pasirodo paveikslėliai to, kas yra kažkur už ribos – prieš akis šmėkšteli saulėlydis, gulbės skrydis, saulėgrąža ar dar kas, galbūt pelė, kuri visada gyvena kaip gyvenusi.

Žinoma, galima išjungti globaliojo kaimo programą. Bet dėl to ji neišnyks.

Todėl siūlau prigaminti daugiau tokių dailių kelio ženklų kaip Narvike, sustatyti juos kitose Europos sostinėse ir užrašyti: „4840 km iki Nordkapo“, „4031 km iki Karašoko“, „4576 km iki Borisoglebsko“ ar kiek ten tų kilometrų. Nes kaip tik Romoje ir Paryžiuje, Vienoje ir Kopenhagoje, o galbūt ypač Briuselyje ir CNN kaime būtinai reikia žinoti, kaip toli yra iki Pasaulio Krašto.

___

* Citatos toliau yra naujas vertimas, atliktas laikantis Inger Christensen pateikto originalo ir atsižvelgiant, bet neperrašant jau publikuoto vertimo: Hans Christian Andersen, „Varpas“, vertė Jurgita Petronytė ir Jurga Gaižauskaitė, Šiaurės Atėnai (Lietuvos aidas), 1995.V.20.