Miglės Kosinskaitės vegilijos arba slankiojanti tarp būtis

REMIGIJUS VENCKUS

Gegužės 12 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g. 41, Vilnius) projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ pristatė Olego Darčanovo kuruojamą Miglės Kosinskaitės kūrybos parodą, pavadintą „Vigilijos“. Ši paroda veiks iki šių metų birželio 13 d.

Parodos koncepcija ir eksponuojami kūriniai verčia manyti, kad dailininko paveikslas kartais atstoja žodžius, o kartais įgauna didesnes reikšmes nei meistriškai išplėtoti, raštu ar garsu išreikšti žodžių junginiai. Įvairioms kūrybos formoms – rašto, garso, judesio ir vaizdo – egzistuoja pateisinimai. Tačiau pateisinimai ne visuomet pasiteisina ir ne visuomet yra įtaigiai įmanomi. Būtent šį neįmanomumą aš visuomet esu linkęs sieti su mano paties išgalvota ir ne vienoje meno kūrinių recenzijoje išplėtota tarp kategorija. Ši kategorija ypač aktuali dabartį aktualizuojančiuose ir menininko personalinę mitologiją konstatuojančiuose dailės tyrimuose. Mano galva, ši kategorija puikiai suveši šiuolaikinės lietuvių dailininkės Miglės Kosinskaitės paveiksluose. Čia akimirksniu gimstantys ir gyvenantys personažai sukuria kažkokio keisto buvimo tarp kategorijoje įspūdį. Žiūrovo emocinis ryšys, susietas su kūrinio estetine ir idėjine plotme, konstruoja atsidūrimą sapne, kuris nebepriklauso arba nebegali priklausyti nei dabarčiai, nei ateičiai. Tarp yra slankiojanti, neužfiksuojama ir nesukonkretinama būtis. Tarp būtis sąmoningai / nesąmoningai audžiama meistriškai suvaldomų potėpių. Suformuotas, tarsi magiškai lengvas organinis pasaulis atvaizduoja realistinius vaizdus. Jis tiek pat geba traukti ir įtraukti bei bauginti arba mistiškai patrauklioje baimėje paklaidinti žiūrovą. Ši dezorientacija vyksta ir dėl to, kad akivaizdus nerealistiškumas įgauna realistiškumo bruožų, sujaukiančių pačios realybės tvarką. Verta manyti, kad M. Kosinskaitės tarp būtis egzistuoja kaip priežastis, lemianti žiūrovo paklaidinimo tarp tikrovės ir fikcijos galimybę. Čia gryna realistinė tapybos maniera tarsi atveria tai, kas slypi už regimojo kūno: arba tai, kas yra už mūsų regimos, esamos kultūros, arba tai, ko galima trokšti ir bijoti. Taigi kūriniuose atsiveria ne tik galima, bet ir šiandienai pavojinga tarp būtis. Čia kūnas virsta kažkuo, kas yra tarp šiandienos (kaip įterptis tarp dabartyje grimztančios realybės ir naujos įterpties, ištirpstančios rytdienos aušroje), suvokiamos kaip naujai surinktos, kitokios tikimybės arba vizualiai įgyvendintos galimybės. Iš prigimties būdama slankiojanti neapibrėžtis, tarp būtis tampa kažkuo panaši į filosofo poststruktūralisto Jacques’o Derrida išplėtotą skirsmo (pranc. différance) sąvoką. Suvokdamas, kad žodžio reikšmė ir išraiška nėra aktualiai tapačios, mokslininkas užsimojęs dekonstruoti išryškėjusį skirtumą pastebėjo, kad skirtumo pagrindo nustatyti ir apibrėžti beveik neįmanoma. Neįmanomybė leidžia prabilti apie nefiksuotą ir beveik neužčiuopiamą skirsmą. Štai ši neįmanomybė ir yra slankiojanti tarp daugybės galimybių ir nebaigtinių bei pradžios / pabaigos neturinčių interpretavimo variacijų (žaismų). Slankiojimas veikia kaip nenusakoma, bet intuityviai nujaučiama tarp būties kategorija.

Kas gi yra tarp būtis ir kaip ji slankioja M. Kosinskaitės tapyboje? Manau, nesuklysiu teigdamas, kad tarp būtis atsiveria ir plyti tikrovės ir atvaizdo skirsme bei sąmoningai plėtojamame dialoge su tapybos (iš dalies ir fotografijos) komponavimo / tapimo / vaizdavimo manieros tradicija.

Savo paveiksluose M. Kosinskaitė kūnui siūlo naujas galimybes, susijusias su pokyčiais ir jų konstatavimu (savo, kaip kūno, formos lygmenyje ir nustatant savąjį ryšį su gyvąja, organine aplinka). Čia kūnas apauginamas kailiu arba nauja, jam nebūdinga oda. Menininkė pasiūlo vartoti kūną kaip genetinio modifikavimo galimybę arba žmogiškojo (civilizuoto) ir vitališkojo (gamtinio = gyvūninio) kūno ryšį / sąjungą.

Tarp būsenos svarbą savo kūryboje konstatuoja ir pati menininkė: „Nerandu tikslesnio pavadinimo būsenai, kuri egzistuoja tarp sapno ir realybės, tarp nakties ir aušros; būsenai, kai sąmonėje gimsta keisti pavidalai…“ Tarp kategorija lemia M. Kosinskaitės norą kūrinių kolekciją / parodą įvardyti „Vigilijomis“. Lotyniškai vigilija reiškia budėjimą, budrumą. Romėnų laikais taip buvo vadinama pati sunkiausia, ketvirtoji, prieš auštant pradedama sargyba. Menininkė pažymi, kad kai kurie paveikslai būtent ir gimė prieš aušrą, kaip kažkokią keistą, kone sakralią tarp būties siaurėjimo akimirką; o galbūt paveikslo gimimas įmanomas atsiradime ir siautulyje, kuris tobulai įsiterpia tarp tarp būties ir tarp nebūties. Mano galva, natūraliai kylanti tarp būties sakralumo idėja sąlygojama dar kitokios, naujoviškesnės žodžio vigilija sampratos – žymesnių Katalikų bažnyčios švenčių išvakarių diena, turinti savo specialią liturgiją, taip pat vadinama vigilija. Budėjimas ties paveikslo gimimu yra tiek pat neapčiuopiamas ir slankiojantis būvis kaip ir tarp kategorija. Dėl šios priežasties verta manyti, kad M. Kosinskaitės vigilijas lemta pervadinti į vegilijas. Čia atsirandanti raidė e veikia kaip sąmoningai daroma klaida. Iš tikro ši klaida gali ir turi būti suvokiama kaip loginis ir žaidybinis neapčiuopiamumą konstatuojantis elementas. Kyla esminis klausimas – koks yra skirtumas tarp vegilijos ir tarp būties? Mano galva, tarp būtis konstatuoja laiko ir erdvės nebaigtinumą, o vegilija – sunkiai apibrėžiamą arba išvis neapibrėžiamą kūrinio sukūrimo / vartojimo pojūtį / jausmą, kuris yra sąlygojamas laiko ir erdvės nebaigtinumo, jausmo įvardijimo netobulumo, kūrinio formos kapituliavimo prieš turinį.

Vegilija kaip jausmas ir pojūtis ypač aktuali medžiagiškumą konstatuojančiuose ir kvestionuojančiuose kūriniuose. Lapo formos daiktai / objektai / subjektai veikia kaip taupiai, bet paradoksaliai iškalbūs tarp būties faktai. Jie konstatuoja ir iškelia savo pačių medžiagiškumo paradoksą, kuris akimirksniu nusako menininkės sarkastišką ir gana kritišką požiūrį į medžiagą, į tikslą dezorientuoti bei formos ir turinio lygmenyje paklaidinti patį žiūrovą.

Verta paminėti, kad kai kuriuose paveiksluose veikia gana aktualus ir meistriškas menininkės gebėjimas brėžti ironišką, kūrybinį dialogą su moters erotizavimo tradicija, išplėtota vaizdinių kultūroje (tapyboje, fotografijoje ir iš dalies kine). „Ironizuoju šiandieninę savo ir daugelio moterų būtį – kai iš mūsų tikimasi švelnumo ir moteriškumo, o mes (moterys – R. V.) pasijaučiame tarsi karinėje parengtyje, kovoje už būvį mūsų nelengvoje kasdienybėje!“ – teigia M. Kosinskaitė. Būtent tokia meistriška ir rimta ironija tik iš dalies moterį nurodo kaip nenorinčią būti moterimi. Tačiau iš tikrųjų M. Kosinskaitės bekompleksė moteris egzistuoja kaip siekinys, kuris ir vėl sugeba akimirksniu įstrigti realiame sapno neišsipildyme, tikrovės negalimybėje – toje pačioje vegiliškoje tarp būtyje.

Apibendrinant verta teigti – nors menininkė nesiekia suformuoti savito, autentiško didžiųjų reprezentacinių problemų, pasaulio vizijų, didingų globalių naratyvų sistemas atspindinčio projekto, jai pavyksta įgyvendinti, suformuoti ir išplėtoti savitą sistemą kaip savotišką vegilišką žaismą, sąlygotą tik jos tapybai būdingų tarp būties galimybių.