Kompensacija

NIDA TIMINSKAITĖ

Gavusi kvietimą į žymios avangardistės parodos atidarymą, Skirmantė nė kiek nenustebo. Suintrigavo tik kvietimo dizainas, primenantis vakarykščių pietų likučius, ir dailininkės vardas – Berta, – kuris kitados Skirmantės gyvenime reiškė labai daug (tiesa, tai buvo Bertas, o ne Berta, kuri teigė gyvenanti Šveicarijoje). Taigi, Berta, ir dar iš Šveicarijos, – „kodėl gi nenuėjus?“ – pamanė Skirmantė ir jai keistai nudiegė paširdžius. „Velniop tas nuojautas“, – tarė sau ir įsidėjo kvietimą į rankinę.

…Sraigė lėtai šliaužė kvadratinių plytelių raštu. Šliaužė link gėlių klombos, įrėmintos betonu. Gal ji neturėjo kito pasirinkimo. O kas yra pasirinkimas – teisė ar pareiga? Teisė būti nesutraiškytai ar pareiga įveikti tą jai skirtą atstumą, orientuojantis mažais rageliais? Rageliai – sraigių akys. Tik jos neapsaugo nuo pravažiuojančių mašinų ir neapdairių praeivių batų…

Įėjusią į parodų salę Skirmantę užklupo ryškus žaliai mėlynas pasaulis. Nuo tokio apšvietimo jai visuomet pasidarydavo šalta ir pašiurpdavo oda. Taip nutiko ir šį sykį: bet kaip sudurstyti žmonių ir paukščių torsai ir galūnės, vynuogių kekės iš suklijuotų akių obuolių, ranka, papuošta nenusakomo ilgumo nagais, kyšanti iš kompiuterio ekrano ir prašanti (neaišku ko?) pagalbos ar išmaldos. Parodos autorė atsakinėjo į lankytojų klausimus. Pažvelgusi į tą idealiai lygų, kruopščiai išdažytą veidą išpešiotais antakiais, Skirmantė akimirką prarado nuovoką ir klausą, – dailininkė žiopčiojo be garso, tobulai judindama šiek tiek pastorintas lūpas. „Negali būti“, – atsitokėjo Skirmantė, bet tai, ką teigė veidas, vis dėlto buvo tiesa. Tai buvo Berto veidas, ideali jo kopija, to Berto, kurį Skirmantė kadaise mylėjo, o veikiausiai tebemyli ir dabar. Berto, kuris, apkaltintas nepadarytais nusikaltimais, pabėgo į užsienį ir, kaip rašė spauda, dingo be žinios. Tiesa, Skirmantė pačioje istorijos pradžioje gavo atviruką iš kažkurios Viduržemio jūros salos, jame Bertas rašė esąs gyvas ir sveikas. Paskui visiška tyla, ir visi viską jau seniai užmiršo. Tik Skirmantė – ne. Ji neužmiršo. Gal todėl, kad tai buvo jos romantiška jaunystė, o gal… „Po galais, kodėl esu tokia senamadiška, kodėl? Ir močiutė visuomet taip sakydavo: „Senamadiška provincialė, tu niekada neištekėsi. Va mūsų jaunystėje tai panos buvo, oho! O jūs? Mesk tu tą savo Bertą greičiau iš galvos. Rado mat dėl ko krimstis… Jeigu dar gyvas, tai seniai tave užmiršo…“ – „Bet aš neužmiršau, močiute, aš neužmiršau…“ Įdomi turbūt moteris ta Berta, kad taip nusileidus sraigtiniais laiptais į jos vidų ir tyliai pavaikščiojus po ją, apšviestą ne žaliai mėlynos, o blausios vitražų šviesos, – įdomu, ką ten aptikčiau?“ – mąstė Skirmantė ir staiga, nelauktai sau pačiai, priėjo prie Bertos ir išdrožė:

– Gal galėčiau gauti jūsų interviu? Gal galėtume kur nors susitikti?

– Gerai, ateikite rytoj pas mane į viešbutį, – Berta-Bertas davė jai savo vizitinę, – tik nevėluokite, – bejausmės akys nieko neatsakė į klausiantį Skirmantės žvilgsnį ir rankos paspaudimas nežadėjo nieko optimistiško. „Viešpatie, bet čia tikrai jis. Ir tos rankos – atskirčiau iš tūkstančio… Negi aš taip pasikeičiau?“ – nerimavo Skirmantė.

…Žiūrėk, sraigė paliko drėgną šliūžę. Savo gyvenimo pėdsaką. Pusės centimetro per minutę greičiu. Dar trys centimetrai link išsvajotos klombos. Pasiekta plytelės kvadrato kraštinė. (Kvadratas – tai tokia geometrinė figūra, jeigu nežinote.) Teisės yra anapus egzistencijos, panašiai kaip geometrinės figūros ar religinės dogmos. Kur yra pareigos, sraigė tikriausiai nežino, – gal už kvadrato kraštinės? Bet yra viltis, kad sužinos. Viltis visuomet yra…

„Dabar aš kaip Dantė, – toptelėjo Skirmantei, įeinančiai į viešbučio vestibiulį. – Tiktai įdomu, kurioje trilogijos dalyje atsidursiu? Veikiausiai ne Rojuje. Veikiausiai. Pakilti sraigtiniais laiptais… Nusileisti sraigtiniais laiptais… O jeigu tai, ką ten išvysiu, bus žiauriai nebepataisoma? Tegul… Negi skaudės mažiau?“

Kambario duris atidarė išsipusčiusi Berta. Žymaus dizainerio suknelė, tas pats nepriekaištingas makiažas, šukuosena, išpuoselėtų rankų manikiūras.

– Užeikite… tik, perspėju, turiu nedaug laiko, – pasiūlė sėstis į minkštą fotelį, pati atsisėdo priešais.

Ant stalelio puikavosi porcelianinė statula – Nefertitės galva, kurios atidarytame pakaušyje matėsi ant smegenų ištapytas gaublys. Skirmantės žvilgsnis nevalingai nukrypo į statulą; ji blaškė dėmesį ir trukdė susikaupti.

– Patinka? – Bertos pirštai švelniai nuslydo porcelianiniu paviršiumi. – Šitas darbas jau parduotas vienam meno kolekcininkui, bet dar turiu keletą, jeigu pageidaujate…

– Ne, ne… aš ne to atėjau. Tiesiog norėjau šiek tiek daugiau sužinoti apie jus… Turiu nemažą būrį skaitytojų, kurie jumis labai domisi, – sumelavo Skirmantė.

– Tikrai? Aš maniau, kad jau viską papasakojau per parodos atidarymą.

– Na ką jūs? Skaitytojus domina pikantiškesnės smulkmenos, – paprieštaravo Skirmantė. – Papasakokite apie savo vaikystę ir jaunystę…

– Gerai. Tik, žinote, tai, ką jums dabar papasakosiu, gali šokiruoti eilinį skaitytoją. Taigi, mieloji, – Bertos ranka žaidė suknelės dirželiu, – aš, deja, prisimenu tik pastaruosius penkerius savo gyvenimo metus. Kas buvo iki tol, visiškai neprisimenu. Mane rado be sąmonės jūros pakrantėje, vienoje iš Viduržemio jūros salų… Atsipeikėjau ligoninėje ir ničnieko neprisiminiau… Visiška amnezija… Ir žinote, mane labiausiai nustebino tai, kad aš – vyras, nes viduje buvau moteris ir mąsčiau kaip moteris. Niekaip negalėjau apsiprasti su tuo man svetimu plaukuotu kūnu. Išėjusi iš ligoninės, pirmiausiai nubėgau į artimiausią drabužių parduotuvę ir nusipirkau suknelę ir aukštakulnius, paskui patraukiau į kirpyklą. Jaučiausi kaip naujai gimęs žmogus. Aš ir buvau naujai gimęs žmogus – moteris tame keistame svetimame kūne, kuris nieko neprisiminė… Paskui ištvėriau ilgas skausmingas lyties keitimo operacijas ir reabilitaciją Šveicarijos klinikose. Tie išgyvenimai davė impulsą mano kūrybai. Dabar gyvenu Šveicarijoje, daug keliauju ir nebegalvoju apie tai, kas man nutiko…

– Ir jūs visiškai… visiškai nieko neprisimenate? – Skirmantei gniaužė kvapą.

– Ne, – patvirtino Berta.

Tas Bertos patvirtinimas galutinai išmušė Skirmantę iš vėžių. Taip, tai tikrai Bertas. Ir kas iš to? Tai tik sudužusio laivo valtis, kurią likimas atnešė pas ją. Pasakyti jam? Ir ką tai duos? Ar tas Bertas-Berta patikėtų tuo, ką ji žino? Ar galima šiaip sau žarstytis tokiomis paslaptimis? Jai impulsyviai norėjosi paliesti Bertos skruostą, tokį pat šaltą kaip jos porcelianas, pajusti tai tarsi antausį, suduotą jai, ir įspausti savo delne kaip neišdildomą antspaudą… Ar galima mylėti mylimojo atvaizdą? Ar tik jo nekęsti? Ar galima jo geisti? Geisti mylimojo atvaizdo ar tos naujos moters Bertos? Uždraustas… uždraustas kambarys, kurio raktas seniai pamestas. „Kas, po velnių, su manimi darosi?“ – krimtosi Skirmantė. Pasakyti jai iš keršto ir sugriauti jos nelengvai susikurtą gyvenimą? Ar turi ji tokią teisę? Bet ar ji, Skirmantė, neprarado to, ką kadaise lyg ir turėjo? O galbūt niekuomet ir neturėjo? Velniop tą raktą! Kokia čia netektis? Sena visų užmiršta istorija… Tik iliuzijos praradimas. Bet juk iliuzijas prarasti skaudžiausia. Ne pinigus, ne turtus, netgi ne pačius artimiausius žmones. Ne. Prarasti iliuzijas – štai kur tragedija.

– Jūs tokia susimąsčiusi… ir liūdna. Visai nepanaši į savo profesijos atstoves, – Bertos pirštai išpuoselėtais nagais palietė Skirmantės plaštaką, Skirmantė krūptelėjo ir skubiai atitraukė ranką. – Aš jus gąsdinu? O gal mano menas? Ar dažnai rašote tokius straipsnius?

– Dažnai, – pamelavo Skirmantė. „Dar vienas toks prisilietimas ir aš jai išdrošiu visą tiesą.“

– Žinote, ką? Rytoj važiuoju į Trakus – intensyvi kultūrinė programa, – Berta nusijuokė, atidengdama eilę nubalintų dantų. – Gal palaikysite man kompaniją? Ten ir pabaigsime aptarti jūsų straipsnį.

– Gerai, – išlemeno Skirmantė.

– Susitiksime viešbučio vestibiulyje. O dabar, atleiskite, manęs laukia reikalai.

Berta paėmė Skirmantę už riešo ir prisitraukė prie savęs. Akimirką Skirmantė pajuto svaigų kvepalų aromatą ir stangrių silikoninių Bertos krūtų prisilietimą… Ji vos nenualpo ir skubiai nėrė pro duris, nebeišlaikydama nervinės įtampos, nubėgo žingsnius sugeriančiu kilimu iki sraigtinių laiptų ir skubiai nulipo žemyn. Gatvėje šiek tiek atgavo kvapą, tik karštis degino paliestą riešą ir smilkiniuose tvinkčiojo pulsas, kaip po geros estafetės.

…Sraigė šliaužė, patvirtindama savo egzistavimą, apribotą laiko ir erdvės. Dar trys centimetrai. Nakties vėsos apgaubta sraigė. Teigianti save ant mėnesienos apšviesto šaligatvio. Vis dar galinti pasislėpti savo mažame namelyje, taip menkai ją tesaugančiame nuo išorinio pasaulio. O vis dėlto…

Kaip gera gulėti vonioje. Tarsi motinos įsčiose. Maža pupelė ankštyje. Tokia neišlukštenta, dar neužklupta žiauraus gyvenimo. Jautiesi visiškai saugi ir rami. Saugi net nuo savęs pačios. „Taip mano rankos atrodys senatvėje“, – žvelgdama į išmirkusią pirštų odą atsiduso Skirmantė. Jos kūnas, prarasdamas svorį, pamažu atsipalaiduoja, apimamas nesvarumo pojūčio. Apvalyto kūno išstumtas vandens kiekis sykiu išstumia niūrias mintis. „Kiekvieną kartą, išlipdama iš vonios, jaučiuosi priėmusi Krikšto sakramentą“, – apsivyniodama rankšluosčiu mąstė Skirmantė.

…Liko gal kokie penki centimetrai. Toliau – klomba. Didelis gėlių darželis, kurio centre auga aukštaūgė gėlė – kana. Toks jos pavadinimas. Aukštaūgė, net matuojant žmogaus masteliu, ką jau kalbėti apie sraigės. Sraigė pasiliks ten iki rudens. Šliaužios aukštyn žemyn kanos stiebu, maitinsis gėlių nektaru. Ji gyvena tik vasarą, ta maža smalsi sraigė, ir niekada nesužinos, kas yra žiema, ji paprasčiausiai tyliai ir nesiskųsdama užmigs, laukdama pavasario. Ar ji dažnai leisis į naktines keliones? Kas žino…

Diena buvo neįtikėtinai graži. Skaisčiai švietė saulė. Jos atspindžiai akinamai švytėjo ežero bangose. Berta ir Skirmantė apžiūrėjo Trakų pilį, paplaukiojo po ežerą jachta, paskui gėrė kavą pakrantės kavinukėje.

„Pilėnų“ tą dieną nerodė, dėl to Berta išreiškė didžiulį apgailestavimą. Atsisveikinant Skirmantei vėl teko iškęsti jausmingus prisilietimus ir netgi pajusti trūkčiojantį Bertos alsavimą. „Turbūt ji pasąmonėje kažką jaučia, ta Berta. Tik įdomu, kurios iš mudviejų kūnas išsiduoda – mano ar jos?“ – pamanė Skirmantė ir jos akys nejučia prisipildė ašarų. Bertos šnervės virptelėjo, bet tik akimirką.

– Paskambinkit, parašykit man… Buvo malonu su jumis susipažinti… Jūs tokia…

„Kokia? Ką tu apie mane žinai? Ką tu žinai apie save? Nepalik manęs dabar šitaip!“ – norėjo jai išrėkti Skirmantė, bet, aišku, santūriai nutylėjo.

– Taip, būtinai parašysiu jums artimiausiu metu… ir atsiųsiu straipsnį.

Skirmantė niekuomet neskambina Bertai ir nerašo jai. Dirba viename moterų žurnale, kur reguliariai spausdina straipsnius apie tinkamą mitybą. Apie Bertą ji niekada nerašė ir vis dar yra neištekėjusi.