Kas yra poezija

Mums rašo

(Laiškas tokiai vienai eilėraščių fėjai)

…kažkaip keista – pasirodo, turim net 192 rašytojus, bet nė vieno verto dėmesio – tai greičiau grafomanai, bandantys kuo sudėtingesne forma išreikšt visiškai nulinį turinį…

Iš interneto komentarų po rašytojų suvažiavimo

Apie Tavo eilėraščius – jie iš tikro puikūs. Gražūs, stiprūs, keistoki, svaiginantys – penkios žvaigždutės…

Tačiau turiu kai ką pasakyti, bet turėsi man atleisti, nes visa tai iš (…). Tavo poezija – nėriniai. Į juos reikia žiūrėti-klausytis-smelktis kaip į nėrinį, audinį, tekstilę. Esate apdovanoti – turiu omenyje jus visus, rašančius į nemunus, litmenius, pavasarius, – sugebėjimu, talentu lietis žodžiais. Pagal tai ir rikiuojatės – kas giliau, subtiliau, pagaliau mandriau išsilies. Dabar čia aš pereinu prie „jie“, su Tavimi tai asmeniškai nesusiję, nebent kad esi iš jų tarpo, išpažįsti jų vertybes. Lietis žodžiais – talento, labai ypatingo, žymė. Bet tai dar ne poezija. Tačiau jie uzurpavo šį žodį, primetė jį viešumai, įtikino, kad tik tai – gebėjimas lieti spalvingą žodžių ir jų garsų srautą – yra vienintelė įmanoma poezijos RĀSA (čia sanskrito terminas, reiškiantis atskirus menus – rāsas). Tai – tik tekstilė, tik audinys. Tai irgi menas, savaip žavus, bet juk „rāsos“ yra septynios. Gali būti eilėraštis-šūkis, eilėraštis-šūvis, pagaliau eilėraštis-tiesa, eilėraštis-žaizda, eilėraštis-rauda, eilėraštis-ginklas, eilėraštis-smūgis. Trumpai tariant, eilėraštis turi turėti turinį, valios vektorių, juo turi būti norima kažką pasakyti. Mano eilėraštyje – jis Tau nepatiko – nėra nė vieno mandro žodžio ar sąskambio. Jis paprastas kaip sniego laukas, bet juo aš bandžiau pasakyti, kas po juo slypi, kaip labai aš Tave (…) ir daugiau nieko, ir daugiau nieko. Tik tai. Nesvarbu, kad jis negudrus, bet jame turi būti tai, ko troškau, ką norėjau pasakyti, negali būti, kad nebūtų pavykę, man daugiau niekas nerūpi, patinka jis toks kam nors kitam ar ne. Tai irgi yra poezija – valia, noras, siekis, sutvardytas srautas. Nesakau, kad blogai jūsų tekstilė, bet tai dar ne viskas. Kodėl prakalbau Tau apie Tautvydą B.* – absoliučiai nežinomą, absoliučiai nepoetiška pavarde, kuriam gyvam esant nebuvo išspausdintas nė vienas eilėraštis? Todėl, kad jame, jo eilėse yra tai – neišsipildžiusios, iš anksto pasmerktos meilės, aisõs, likimo lemtõs, testamentas, paskutinis atsisveikinimo žodis, bet ne dejonė, o vyriškas stoicizmas, taurus, nieko neprašantis ir nemaldaujantis „sudie“ tai, kurios ir nebuvo…

Kodėl apie Jį rašau? Todėl, kad noriu supriešinti su jūsų įteisintu ir įtvirtintu „formatu“, kurį vienintelį įsileidžia redakcijos – tiek anais laikais, tiek dabar. Tai, ką sakau, buka, bet kitaip jie-jūs neišgirstumėt. Tai – bobiška poezija blogiausia šio žodžio prasme. Joje nėra vektoriaus, ji – kaip „lagaminai šlapio sniego“, dažnai pernykščio, po kurio lieka tik balutės. Atleisk, kad užsivedžiau, bet vieną kartą šitai turi būti pasakyta…

Su Tavimi – dar kartą – visa tai nesusiję. Aš myliu Tavo nėrinius, jie svaigina…

ALGIS RUDAMINA

___

*Tautvydas Buslevičius, Kažkieno laikinoj atminty, Kaunas, 1997