Forma ir forma, forma ir prasmė
RŪTA JAKUTYTĖ
Visiems aišku, kad forma ir turinys mene – vienas be kito gyvuoti negalintys komponentai. Tačiau turint galvoje menininko talentą, kažkodėl atrodo, kad pirmasis yra menkinamas kaip amato dalykas, kurio gali išmokti kone visi. Žinoma, didieji tapytojai buvo vertinami dėl unikalaus ir nepakartojamo braižo, pavyzdžiui, beveik tiesiogine šio žodžio prasme švytinčių El Greco šventųjų ar neramaus, karštligiško van Gogho potėpio, kuriuo greičiausiai mirga visas Arlis. Tačiau tai išimtys. Dabar iš tapybos tikimasi gelmės, paslėptų prasmių, ką subtiliai ir nesikartojant atlikti itin sudėtinga.
Nežinau kodėl, bet Miglės Kosinskaitės darbai man pasirodė ne tokie ypatingai daugiaprasmiai, kaip juos per parodos atidarymą bandė pristatyti menotyrininkas Remigijus Venckus. Jis akcentavo dailininkės tapybos švelnumą, itin meistriškai išreikštą medžiagiškumą, taip pat užsiminė apie turinio ir formos santykį. Galbūt R. Venckus turėjo omenyje turinį kaip tiesiog formą užpildančią substanciją, tačiau kažkodėl iš karto pagalvojau apie turinį kaip prasmę. Apsukus lyg paukščiui kelis ratus po ekspozicijos salę, abejonių neliko – gaila ar ne, forma neabejotinai nugali.
Miglė Kosinskaitė. Afroditė. 2011
Tiesa, reikia pripažinti, labai meistriška forma. Paveiksle „Lapai I“ (2010) puikiai išgauta faktūra – lapo forma užpildyta žmogaus odos ar karvės margumo raštu. Švelnūs, preciziški, beveik idealiai simetriški ir, drįsčiau teigti, moteriški potėpiai sukuria minkštumo ir jautrumo įspūdį. Tokia siurrealistinė lapo transformacija sukelia įvairias asociacijas, priverčia permąstyti daiktų faktūras ir suabejoti mums gerai pažįstamų objektų realumu. „Pasisveikinime“ (2011) matai tą patį žaidimą, tik šį kartą karvės oda aptraukta žmogaus plaštaka, o sveikinasi, matyt, akies pavidalo žiedas ant piršto. Šie du neįprasti objektai drobėje tiesiog atkartoja formos ir turinio neatitikimo idėją, kuri peržiūrėjus kelis tokius pačius paveikslus jau nebeglumina. Juo labiau kad menininkės variacijos karvės oda tęsiamos jau ketvirtus metus.
Negalima nepastebėti, kad M. Kosinskaitė mėgsta roplius, aštrią, šaltai žvilgančią žvynų faktūrą, kuri asocijuojasi su šiuolaikinio pasaulio atšiaurumu. Galbūt jais pasidengę žmonės („Echidna“ (2010), „Iguana“ (2010), „Iguana ir dirižablis“ (2010) simbolizuoja reevoliuciją, postmodernų transformavimąsi į mutantus, o gal adaptavimąsi prie žiaurėjančios aplinkos, apsitraukiant apsaugine plėvele. Nors šių ropliažmogių veiduose nematyti išgąsčio ar baimės – tamsiais atspalviais nutapytos galvos abejingos, bereikšmiais veidais, tarsi pritapusios prie savo metamorfozės.
Parodos pavadinimas „Vigilijos“, romėnų laikais reiškęs sunkiausiai ištveriamą sargybą prieš pat auštant, nukreipia į tam tikrą nesvarumo būseną, kiek efemerišką laiką, kai realybė susimaišo su sapno regimybe, vizijomis. Tai paaiškina M. Kosinskaitės vaizduojamo žmogaus ryšio su pasauliu mistifikaciją arba bandymą mistifikuoti, nes atrodo, kad vien iš tamsaus ar balto vienspalvio fono „ištrauktų“ objektų, nors ir siurrealistinių, „vigiliškai“ būsenai sukurti neužtenka – tai panašiau į įžangą ar užuominą.
Prasmės požiūriu įdomi „Afroditė“ (2011), beveik tiksli Botticelli „Veneros gimimo“ kopija kamufliažiniais raštais padengtu kūnu. Kūrinio interpretacija nėra vienguba: tai gali simbolizuoti pakitusį renesansišką grožio ir gėrio supratimą, kuris transformavosi į šiuolaikinę priešišką ir svetimą mūsų gyvenamą erdvę. Kita versija – paveiksle atsispindintys feminizmo ženklai, griaunantys švelnios, trapios būtybės, kaip moters idealo, stereotipą: Afroditė dar primena tradicinę moterį, tačiau viduje (arba ne, kaip tik išorėje!) jau apsirengusi militaristiniu kovingumu.
Kiek nuvilia svarbiausias parodos eksponatas, naudotas kaip iliustracija pranešimuose spaudai. „Point of view“ (2011) konstatuojama juodo bei balto ir spalvoto pasaulio priešprieša – kiek nuvalkiotas dualizmas, jau nebeperkeliantis žiūrovo į tradicines gerąsias ir blogąsias dimensijas, o tik mėgdžiojantis reklamų išpopuliarintos monochromijos ir polichromijos santykio variacijas. Todėl lieka grožėtis realistiniu autoportretu, stengiantis nugalėti norą ieškoti ko nors papildomo. Tačiau galbūt tai pavadinimo klaida? Gal, jei neturėtume aliuzijos į vigilijas, vertintume vien spalvos estetiką, kaip, pavyzdžiui, abstrakčiosios tapybos parodose? Šiaip ar taip, turbūt reikia dar palūkuriuoti, pabudėti, laukiant kitų dailininkės parodų.
