Dvyliktokai
Iš mokyklos
IZABELĖ PUKĖNAITĖ
Paskutinio skambučio šventė panaši į bet kurį penktadienį – laukiame mes jo ar ne, jis vis tiek ateina, tik šis – su visu garsu. Žinoma, ne masyvūs katedros varpai gaudžia, bet pirmokų rankose – nedideli varpeliai, kurie suvirpina širdis, taip pat tarsi paskelbia nerimo sireną – kas laukia toliau? Juk kelio atgal nebėra.
Tokio išėjimo generalinė repeticija, regis, jau buvo – tai rugsėjo pirmoji, kada dvyliktokai į pirmą klasę vedė sutrikusius pirmokėlius, kurie iš darželių ar namų atėjo į jiems visai naują, nepažįstamą aplinką. Pavasarį vaidmenys kone teatrališkai pasikeičia – dabar pirmokai abiturientus išlydi į dar, rodos, niekad taip painiai neatrodžiusį pasaulį. Nepaisant nieko, vieniems „dzin dzilin“ požiūris buvo nuolatinis palydovas nuo pradžių ir toks išliko iki pat galo, o kitiems varpeliai šventės metu dzindziliavo tik simboliškai. Ir vis dėlto, jei ne mokytojų rinktinė, nė vienas abiturientas turbūt nebūtų toks, koks buvo tądien. Rūpestis, nors ir darbinis, yra viena, tačiau tai, kas daroma nuoširdžiai, bet kurį mokinį ne tik ugdo taip, kaip švietimo sistema norėtų, bet ir suteikia tikėjimo, kad Tau, dvyliktoke, čia dar yra vietos. Nors ir baigiu katalikišką mokyklą, ji mane pirmiausiai išmokė tikėjimo pačiu žmogumi.
To išmokstama per verslumo ir karjeros pamokas. Ir, dievaži, ačiū, kad tai nėra pamokos apie verslą. Daugelis mokytojų savo disciplinas dėsto siekdami, kad tos žinios ateityje būtų taikomos praktiškai, tačiau per šitas pamokas galima išmokti turbūt paties svarbiausio – žinių apie save patį, kurios tikrąja šio žodžio prasme reikalingos ligi gyvenimo galo. Mat to išmokstama dar neturint konkrečių žinių apie savo galimybes, kurios yra už mokyklos ar net valstybės sienų.
Kalbant apie įvairias keliones dažnai mėgstama sakyti, kad jose daug paliekama, bet daug iš jų ir pasiimama. Mokykloje pametami telefonai, paliekami skėčiai, žinių trūkumas ir vaikystės baimės, o išsinešama draugystė, patirtis ir atsinaujinęs tikėjimas, kad gero pedagogo darbas nėra utopija. Kažko išmokti ir patikėti savimi kur kas lengviau, kai mokytojas tavimi tiki, o žinojimas, kad mokyklai ir jam esi daugiau nei 3000 litų iš valstybės gaunamas krepšelis, panaikina savotiškos vienatvės pojūtį – pasijunti reikalingas.
Dabartinė abiturientų situacija iš dalies atrodo net tragikomiška matant, kaip pasipuošusios ir pasitempusios merginos, kostiumuoti plačiapečiai vaikinai, kurie mokytojams ir tėvams kelia pasididžiavimą, išties yra sutrikę, daug abejoja, o dažnai net neįsivaizduoja, ką veikti toliau. Jei kuris nors iš mūsų nusispjaus ant pasaulio – pasaulis išgyvens, bet jei pasaulis nusispjaus ant mūsų – mes pražuvę.
Turbūt niekas negali numatyti, kokiais varpais ar varpeliais abiturientai skambins po mokyklos baigimo. Norisi literatūriškai interpretuoti, kad vieniems galbūt teks didi varpų skambintojų pareiga, kaip teko V. Kudirkai. Dar kiti galbūt iš svetimų ir tolimų katedrų skambins didžiausiais jų varpais, neįvertinti ir nepastebėti kaip Paryžiaus katedros kuprius. Ir vis dėlto nuo kiekvieno mokyklos auklėtinio laikui bėgant atsklis vienoks ar kitoks aidas.
