Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Prisiminimai – F. Nietzschės

Kas yra blogis?
Viskas, kas kyla iš silpnumo.
P. S. Tada išeitų, kad, kartodami tą savo „žmogus yra silpnas sukurtas“ ar „žmogus silpnas“, mes neturime teisės kalbėti apie „gerąjį dievulį“. (1)
Juo daugiau silpnų (nusilpusių) žmonių aplinkui, tuo daugiau blogio? (2)
Išvada: nesigirkime savo silpnumu!

Nuotrupos, nuolaužos

Tikra tiesa, kad iš pačių didžiausių statinių išlieka tik kelios plytos, akmenys, šukės. Fragmentėliai.
Tas pats galioja ir dideliems literatūros kūriniams. Antai prancūzai prabilo: „Kiek patetikos, ilgų ir nuobodžių aprašymų, banalių socialinių teorijų V. Hugo romanuose!“
Tas pats ir filosofams. Schopenhaueris ar Nietzsche atpažįstamas, skaitomas – iš aforizmų.
Ir paradoksas: jei nebūta didelio rūmo, neliks net šukės, tos plytos rašto, veidrodžio nuoskilos.
Iš jų (vėl!) įmanoma didinga rekonstrukcija.

Literatūros niekis

Kartą (l. seniai!) T. Ševčenkos gatvėj norėjau prie baro išgert taurę sausvynio. Pristojo išpurtęs žmogus, kalbėjom rusiškai.
– Kas tu esi? – galop paklausė.
– Rašytojas, – atsakiau.
– O ką gali parašyti? Ką žadi gert?
Aš nutilau. Žmogus ištraukė iš mano delno pinigą ir užsakė man stiklą degtinės…

Štai Lenino dogma Sibiro girioj,
užrašyta skeletais Bialomor kanalo,
įrodyta vergais, kurie lageriuos mirė,
kada išbadėję į ledą sušalo.

(L. Š.)

Man regis, tas žmogus buvo teisus.

Balandžio 14, pirmadienis

Patarlės

Esama tokių, kurios prašyte prašosi išverčiamos… Ne veltui jas taip mėgo tapyti Pieteris Bruegelis! Pavyzdžiui, nei Dievui žvakė, nei velniui šakė!
Čia išlenda daug mažų žmogučių ir ima klykti nuogi didžioj tamsoj:
– Mes, mes, mes! O Dievui šakės, velniui žvakės…
Susivyniojau savo meškeres.

Paskutinė Korano korektūra

Išklojęs ant stalo daugybę lapų, versdamas, lygindamas juos, pajutau… lyg kažko trūksta. Ogi Miko, mano šuns!
Daugelio metų vertimo liudininkas ir pagalbininkas. Kartais palįsdavo po stalu ir snausdavo laimingas. O ir man ramu.
Paskui abu išeidavom į laukus.
Tokie iš mūsų buvo vertėjai!

Dainelė

Berniokas išdaužtais akiniais dainuoja pro purvą ir ašaras:

O ir aš stiklus pakeisiu,
Aš visus jus pamatysiu,
E-e-ch!!! Tvoju matj…

Iš „Rekonstrukcijų“

Ilga kalba su Jonu U. apie Pukuvero (laikų) Vilnių. Aukštutinį, šiapus Vilnios upės, kur dabar vienos kalvos, kalvynai. Iki Mildos šventyklos (dabar Šv. Petro ir Povilo bažnyčia). Ta proga:
Milda – iš „mildyti“, „maldyti“. Galėjo būti ne tiek meilės, kiek tylos ir susikaupimo, maldos deivė. Nuo Gedimino pilies link Antakalnio vien girių stūksoti, akmenimis grįsti nusileidimai prie Neries, kur almėta šaltinių, žuvų ir paukščių karalijos… Tolumoje – Verkiai, Šventaragio kalvynas.

Balandžio 15, antradienis

Po septyniolikos metų

Šįryt paskambino Džiugas K., Lino sūnus, kurį krikštijom bene 1968 metais… Dabar jis žinomas dailininkas.
– Pone Sigitai…
– Nesakyk – pone, sakyk – Sigitai, aš tau krikštatėvis…
– Taip, bet aš nedrįsau. Ar jūs sutiktumėte, kad mes perfilmuotume tą performansą, kur jūs darėte Jonų bažnyčioje…
– 1991-ųjų pavasarį?
– Taip.
– Bet jį visi prakeikė. Ir į bažnyčias poetų po to neleidžia. Mane bepročiu išvadino. Net mano kolegos.
– O mano karta su juo užaugo. Matot, tada prasidėjo garsinės poezijos laikai visur. Maždaug tuo pačiu metu.
– Garsinės? O kaip su vaizdu?
– Mes rastume, jei kas filmavo.
– Aš pats turiu!
– O, tada dar geriau. Vasarą bus toks laivas su daugybe programų. Plauksime į Skandinavijos šalis.
– Tai ką?
– Įrašysime į skaitmeninę sistemą, pervesime į DVD. Volodia Tarasovas darys savo dalį.
Aš tai neplauksiu. Bijau supimo. Be to, tas performansas tiko tik Jonų bažnyčiai, ir tai dar – stovėjau labai geram taške. Pati architektūra diktavo…
(Tegul rodo, velniai jų nematė, bet už ką tada buvau taip iškoneveiktas. Net Džiugo močiutei Bronelei, jo žodžiais, persikreipė veidas…)

Observacijos tuštybė

Tasai, kuris stebi, nepagalvoja, kad jis irgi yra (ar gali būti) stebimas. Ir taip toliau – nepertraukiama stebinčių grandinė… Galop jie visi gali būti stebimi Vieno…

Karo logika

Nėra buvę karo, per kurį nebūtų naikinama šviesuomenė, inteligentija. Ji labiausiai trukdo įsigalėti netiesai.
Tai bene dėsnis. Jeigu tiesa, tuomet niekinamas požiūris į inteligentiją liudytų liūdną mūsų ateitį.
Visuomenės sužiaurėjimas.
Inteligentija yra bejėgiškumo jėga, fizinės, brutalios galios antipodas.

Balandžio 16, trečiadienis

Iš pavasario augalijos

Laukiniai česnakai – jų būdavo pilni dirvonai, pakriūtės. Atmenu, per vienas Velykas vaikai būriu parėjo iš laukų ir… keistai smirdantys, guvūs!
– Kas yra? Kur buvot?
Pasirodo, rovė ir… valgė. Iš tiesų tai gal ir gerai darė. Jie turi daug vitaminų, kurių žmogui trūksta pavasarį. Mažos galvytės, lapai panašūs į pakalnučių. Konvalijų… Pasirodo, jeigu ne jie (rus. čeremša), Sibire būtų išmirę pusė tremtinių.
Dilgėlės, kiaulpienės ir zuikio česnakas! Liepų pumpurai… Viskas gelbsti žmogų.
Kiaulpienių šaknys kaži kokiu būdu net rauginamos. Kaip ir cikorijos.
Žemėje ir iš žemės…

Aktualijos

Italijoje rinkimus laimėjo didysis skandalistas S. Berlusconi. Ta proga visa spauda trimituoja, kad italai, kaip visada, mėgsta patriarchus ir juokdarius. Jiems patinka „tvirta ranka“.
O kas jos nesiilgi Europoje?

Iš didžiųjų klausimų

Vieną iš jų pateikia poetas Leonas Švedas „Pasikalbėjime su tėvu“ (jis buvo vokiečių kilmės kariškis), – apie prūsų nukariavimą:

(…) išlenkęs stikliuką baltakės,
vaišindamas savo svečius
vienam bičiuliui pasakė:
„Ist Soldatenschritt
ein Fortschritt?“

– Ar kareivio žingsnis yra pažanga (žingsnis į priekį).
Arba:
– Ar nuolatinis žygiavimas yra ėjimas atgal? Galop ateis laikas sugrįžti į pelenus…
Betgi jo paties tėvas Klaipėdoj vienam folksdoičui pasakęs: „Jūs jojate ant didelio žirgo ir nemokate nieko, kas žemėj!“

Dar iš Leono Švedo

Kartais jis kerta 1–2 citatom. Pavyzdžiui:
Geriausias ir gabiausias mūsų poetas yra Majakovskis.
Didysis poezijos žinovas ir budelis iš pašaukimo Josifas Stalinas…
P. S. Taip, beje, didžiausius nustatydavo ir Tarybų Lietuvoje. Sniečkus, CK, dar koks partorgas.

Iš L. Š. imperatyvų

„Kas nesidomi jokia filosofija, / tas nevertas net, kad jam spjautų į snukį“ („Ponas Gudūnas, skaitąs laikraštį“).

Balandžio 17, ketvirtadienis

Psichoanalizė

Motina tam tikru momentu turi atstumti savo sūnų – stumtelėti link kitos savo lyties atstovės, kad šis iš jos padarytų naują motiną…
Didelis motinos šešėlis krinta ant berniuko galvos, ir tėvas kartais turi nublokšti jį savo kumštim. Tam, kad sūnus surastų kitą, tokį pat paklydusį sūnų.

Mulkiai

Šiandien atidaviau gal jau paskutinę Korano korektūrą… Ketvertas metelių, kai esu mulkinamas. Kiti čia įtaria piktą valią. Koks mulkis, apsimetęs geradariu, kartais paskambina net iš „Liondono“. (Azeras!)
Taip teko terliotis tik 1991–1998 m., leidžiant „Skrynelę dvasioms pagauti“. Septynetą metų. O kam tatai įdomu? Turiu galvoje… mulkius.

Wilhelmas Ostwaldas (1853–1932)

Sukūrė spalvų teoriją. Iš trijų pagrindinių išvedė 100 atspalvių.
Kiek jų skiria žmogaus akis?

Tiesos, kurių mes nenorim

Nenorim priimti, prileisti mirties, t. y. norim ne žmonių likimo.
Kaip prisikelsi, jeigu nenumirsi?

Teisybės jausmas

Kazimieras papasakojo apie žmogų, pavarde Paliukas, kuris po karo Vilniuje gyveno jų kaimynystėje. Jis nuo ryto eidavo per žmones, kalbėdamas, kiek daug netiesos aplinkui.
– Melas aplinkui! Vienas melas! – šaukdavo pamėlynavęs Paliukas.
Galop neištvėrė – išrėžė visa tai vienam susirinkime, o po dviejų dienų jau niekas jo nematė. Po 5 ar 8 metų grįžo iš Sibiro, susenęs, nukaršęs, bet… laimingas.
Paklaustas atsakydavo:
– Nusimečiau naštą!

Moterų pliažas
(iš kailiadirbio užrašų)

1.
Niekad dar nebuvau matęs tiek nepridengtos odos vienoje vietoje.
(Kur aš tai girdėjau?)

2.
Viena gražuolė tapo jau pasotinta ir jos akys ėmė spinduliuoti fosforą.

3.
Vėžlys gulėjo aukštielninkas, gėdingai nuleipęs.

4.
Vivere ardendo e non sentire il male (it.) – gyventi degant ir nejausti skausmo.
Gaspara Stampa, Renesanso poetė.