Visi laiškai – žirafos

Proto bent kiek turite, astronaute, laivais nežaist?

Jei nori susitikt pirmadienį, laišką pradėk A raide, o jei sekmadienį – raide Ž. Kelnės-kepurė bus A1, tikrovėje tai vadinsime kombinezonu. Šiame pasakojime kelnės prikniedytos prie kepurės, vadinasi, jei ateisiu apsivilkusi kelnėm-kepure, tai bus penktadienis ir tikrovėje vadinsim jį pirmadieniu. Jei ateisi su rašalu panagėse, sekmadienį panaudosim vietoj ketvirtadienio.

Jeigu jau esi gyvas, tai malonėk kombinezoną ir rašalą panagėse nešioti kruopščiai apgalvojęs ir pagal slaptą paskirtį. Ačiū už pagarbą mano asmeniui, neduodančiam jokios naudos.

Nesileisdama į išplėstinius sakinius spygteliu, kad čia žaidimas laivais. Turiu kuo drąsiau, stipriau ir vikriau parašyti apie slaptą ženklų sistemą, kitaip iki gyvenimo pabaigos antakių užtvankos grius ir grius, ausys pjausis, pėdkelnės nusidraskys, aštuonkojai trikojinsis, lokiai plėšysis į šimtą lokiukų ir alijošiai neaugs, o tik stovės ir dairysis, kas čia vyksta.

Rizikingas reikalas, aptari, nuglostai kiekvieną klostę, ir tą, kurioje špagą suslepi, ir vis tiek ima paskui žmogus ir be menkiausio gailesčio pamiršta viską.

Štai tau ir nepanaudotos paslaptys. Galvoj lieka tik avies formos šuns pavadinimas. Iš keršto. Rekomenduoju galvoti apie Rembrandto ir Dürerio modelius, kad suprastumėte, su kuo turit reikalą. Tuomet tavo nenupjautose ausyse skambteli – sulauki dulsvos šviesos, paskui keturios bliednai geltonos klostės, arčiausiai abrozdėlio, pirmoji labiausiai patamsėjusi, antrosios apačioje neryškiausi gėlių kontūrai, trečiojoje – špaga, tik trauk ir prisimojuok, kol jis sriaubs sriubą, vis tiek nė susigaudyt nespės, nes įsimiklino pamiršt pinkles.

Proto bent kiek turite, astronaute, slaptaviečių nenaudojat?

Jei jau skirta man ištverti, kad visi parankiniai pamiršta slaptavietes, tai ir sulaukėjau. Romantinė beprotybė, jiems tik ilgėtis ir žavėtis, jie jau geriau meškai po kojomis kris, negu slaptavietę atsimins.¹

Keičiantis įvykiams ir scenografijoms prisireikė apsimesti sodininke arba bent nesikabinėti prie žmonių.

Ir nesikabinėju, galbūt, sėdžiu po obelaite, galbūt, kaimynai apsukrūs, verda šaltieną, galbūt, jokių kitų jų egzistavimo įrodymų ir neturiu, jei turėčiau, kaipmat prisišliečiau. Tuomet vėl keistųsi įvykiai ir scenos, ir prisireiktų tomis savo rankomis mokėti puodus sukioti, bet puodai turi savybę išnykti iš manųjų nagų dar nepasirodę. Dabar tik galvosiu. Tol, kol kas nors išvilios arba nusibos kuistis toje savo galvoj.

Mama spigiai matikuoja narcizus ir aš turiu prisiminimų apie matikus ir šaltieną, apie tai, kaip žmonėms jie patinka. Mamos parankinis rauna serbentų krūmą, o močiutė čiaudi ir svirinėja iš pykčio, nes jos sugalvoti veikėjai gresiant pavojui slepiasi krūmuose. Tikrovėje šią dieną vadinsim šeštadieniu.

Visgi parankinių čia turiu – vištos kaišioja link manęs galvas, katinas pasižiūri į akis ir pasiūlo sandėrį – raitysis aplink kojas į rankoves sukišdamas savo uodegą, rankovės užsikimš katės plaukais ir labai baisios skruzdėlės į pažastis eis kailiniu takeliu.

Prašau pinklių ir paslapčių prigalvoti, o aš einu klausytis kačių maurojimo ir stebėti parankinio nudraskytu veidu. Taip ir gyvensiu šiandien – maklinėsiu ganyklom pirmyn atgal su rujos apimtu parankiniu ir savo kėslais, o mano parankinis žinos, kas man patinka, vesis apžiūrėt malkų, nuves atokiau, ne tam, kad pabučiuotų, tam, kad karutį pasimatuočiau.

Ir laikykit mane po lempom, būkit su švarku, aš su petnešėlėm ir veidu, turinčiu avies bruožų. Iš keršto. Rekomenduoju prisižiūrėti Modigliani mergelių, kad suprastumėte, su kuo turit reikalą.²

Postimpresionistiškai bučiuoju,

be ausų³

______________________

¹ Kai kabinėjuosi prie žmonių.
² Kai nesikabinėju prie žmonių.
³ Jau seniai norėjau postimpresionistiškai pabučiuoti, bet turėjau iki galo įsitikinti, ar neklystu.