Visai neįdomi pasaka apie tai, kaip įėjau pro išėjimą
VAIDAS KARLONAS
Neturėjau ką veikti, tad nusekiau paskui save. Laikydamasis saugaus atstumo, spėliojau, kuo dar galiu save nustebinti, bet viskas buvo šimtąkart matyta, kad net pats savęs nedrįsau prašyti ką nors pakartoti darsyk. Ir stebėjausi tuo, kad nieko nuostabaus nevyksta.
Mačiau, kaip po kiekvieno savo žingsnio užglostau pėdų atspaudus, kad galėčiau pats susigalvoti gražesnius prisiminimus. Ir pirkčiau juos pats, bet tik sulaukęs didžiųjų išpardavimų. Net ir eilę nesikeikdamas išstovėčiau, nemėginčiau paslapčia užlįsti, atsiskaityčiau grynaisiais ir palikčiau arbatpinigių. Žinau, nes visada žinojau, kad pirkčiau ir tuos, kurie man truputį per dideli, ir tuos, kurie netinka prie akių spalvos, ir tuos, kuriuos jau vakar nusipirkau. Mėgstu iš savęs pirkti, o jei kartais nusiperku per daug, visada galiu išdalinti benamiams. Jie bent jau namo neparsineša nereikalingų daiktų. Todėl man jie ir patinka.
Mačiau, kaip pasuku ten, kur man visai nereikia sukti. Lygiai taip pat negrakščiai kaip ir praeitą kartą, lygiai taip pat nenoromis, kaip tik aš galiu nenorėti. Anksčiau galvodavau, kad tai ne aš einu keliu, o kelias po manimi sliūkina, bet gimė Galilėjus ir viską sugadino. Ir tik todėl, kad viena avis neturėjo apendikso. Bet aš žinau, nes visada žinojau, jog pasukau ten ne todėl, kad reikia, ir ne todėl, kad noriu, bet todėl, kad pats nežinau kodėl. Žinojimas man kaip vitaminas. Nenurijęs pirmo, niekaip negaliu praryti antro. Visai kaip Galilėjus. Visai kaip avis.
Mačiau, kaip įminu į dar šiltą, bet jau kažkieno paliktą bemiegę naktį. Tingėjimu užsiėmęs neturėjau laiko, kad galėčiau nukrapštyti ją nuo pado dugno. Taip ir parsivedžiau šią padugnę namo. Nors visą kelią tylėjom apie Kentauro Proksimą, bet gerais draugais netapom. Gerais meilužiais irgi. Nenoriu spėlioti, bet tikriausiai taip įvyko todėl, kad toji bemiegė naktis su drabužiais atrodė taip pat šūdinai kaip ir be drabužių. Nenoriu atspėti, bet tikriausiai todėl ir nestabtelėjau truputį pastoviniuoti. Likusį kelią įveikiau sėdomis.
Mačiau, kaip verkia mano pasturgalis be darbo dykinėdamas. Norėjau jį kaip nors paguosti, bet nepaguodžiau, nes tik iš jo ašarų skaniausia sriuba. Žinojau, nes negalėjau nežinoti. Taip ir ėjau žingsniu atsilikdamas ir vėją panosėje gamindamas vien tam, kad gomurio nenusvilčiau. O štai mano pasturgaliui buvo visiškai nusišvilpt, kad galiu susirgt arba nesusirgt vėjaraupiais. Gal ir gražiai jis švilpavo apie tai, kad jis jau ne mergaitė, bet dar ir ne moteris, nors aš ir turėjau įtarimą, kad čia viso labo fonograma. Šiaip ar taip, nevariau dievo į medį, nes medžio pagailėjau. Ritmingai žingsniavau toliau. Ir dar toliau. Ir dar.
Mačiau, kaip pro rakto skylutę įlendu į savo kambarį, nors durys ir buvo praviros. Senas įprotis, bet niekaip nemiršta. Kartais jis prabyla apie kaizerinę okupaciją, kartais apie tai, kaip išprievartavo Šv. Eleną, kol Bonapartas buvo nusisukęs, kartais apie tai, kad saulė net ir mirdama nenusiėmė karūnos. Bet dažniausiai jis tyli, nes dar gimdamas nusikando liežuvį. Nuo nieko neveikimo mano kambario sienoms išnyko ausys. Liko tik auskarai kaboti. Sidabriniai. Su van Gogho atvaizdu. Žinau, kad negražu juoktis iš sienų, nes visada žinojau, bet niekaip negaliu nei pradėti, nei liautis. Bet bent jau gerai atrodau. Ypač kai rūke slepiuosi nuo ežiuko.
Mačiau, kaip užsimerkiu, kad pamatyčiau, kaip miega mano vakarienė. Sukrimtau gal milijoną aguonų, kol stebėjau, kaip skėčiu prisidengusi pati mažiausia lėkštutė patraukė žymiai toliau, nei man galima žengti. Ir ten patraukusi išsyk užmigo, nors aš toliau kramčiau. Kramčiau net glostydamas jos košmarą, įstrigusį tarp pirštų, kutendamas jos žadintuvą, pasislėpusį plaukuose, erzindamas jos pagalvę mirktelėjimais. Žinau, kad kairę ranką laikiau ant jos kairios krūties. Visai taip pat, kaip vakar. Visai taip pat, kaip rytoj. Mano vakarienė miegojo gražiai. Pavydėjau tik truputį. Vienintelė kairė ranka visai nepavydėjo.
Turėjau ką veikti, todėl niekur neskubėjau. Stebėdamas savo pamišimą, visiškai nesilaikiau saugaus atstumo. Bet juk viskas buvo taip nepakartojama, kad norėjosi prašyti savęs tai pakartoti dar bent šimtą kartų. Ir nė kiek nenustebau, kad aš pats pusiau nuostabus.
