Simuliakrai ir simuliacija ’11
„Naujasis Baltijos šokis ’11“
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Per šiuolaikinio šokio festivalio atidarymą mūsų kultūros ministras, visada sugebantis improvizuoti jo postą atitinkančias turiningas prakalbas, šokio meną pavadino pačiu laisviausiu. Be abejo, tai diletanto požiūris. Bet kuris profesionalus šokėjas ar choreografas savo darbą vadina vergove, o išraiškos priemones laiko ribotomis. Modernus šokis savo kalbos įrankiais visiškai nesižavi. Intermedialus slengas kur kas maloniau sušildo kraują. Bet šokio, muzikos, dramos, cirko, operos etc. proporcijos sintetiniame spektaklyje sparčiai keičiasi ne šokio naudai. Keista, kad ne vieną šokio festivalio spektaklį gali laisvai peradresuoti kitos rūšies meno forumui. Pavyzdžiui, lietuviška „Dykra“ tiktų dar ir naujosios muzikos festivaliui, ir aukštosios mados šou.
Taigi, išeina, kad kultūros ministras buvo teisus. Modernus šokis leidžia sau vis daugiau laisvės.
„Dykros“ kūrėjai (J. Sakalauskas, A. Šeiko) inscenizavo J. Baudrillard’o „Simuliakrus ir simuliaciją“. Vadinamojoje šokio operoje garsios katastrofistinės „realybės išnykimo“ sentencijos išrepuojamos kaip puikiausias libretas, susėdę ir atsukę į mus nugaras ant daugiabučio kubų simuliuojamą tikrovę reflektuoja keturi begalviai vyrai (jų galvos prispaustos prie krūtinės). Pilki kelniasijoniai labai patogūs, bet užspaustos minties ekspresijos mažai. Iki A. Rodino skulptūros toloka.
"Dance me to the end on / off Love"
„Mono tyloje“ (G. Ubartaitė) šokėjos kasa pririšta prie lyno, pritvirtinto aukštai palubėje. Taip atlikėja užsitikrina dar vieną atramą, pagal reikalą – tarsi dar vieną koją, ranką, gal net galvą. Vienišos merginos piešiamose geometriškai tiksliai apskaičiuotose įstrižainėse ar kūgiuose egzistencinės drąsos daugiau nei anų keturių vaikinų. Jai gerai antrina E. Sirvydytės monogarsas.
„Sapnų žemėlapyje“ (L. Juodkaitė) pasirodo čiurlioniukės – gal vaidenasi, bet jos tikrai atrodo prisuktos ir išstumtos į sceną savo energetiškos mokytojos salamandros. Eskizuose mergaitėms buvo svarbu atsiplėšti nuo tos vienodinančios atraminės baleto lazdos ir išsakyti nors vieną individualią raidę. Ir išsakė. Gaila, kad drabužiai nepridėjo nieko.
„Vyrų paslaptys“ (P. Frenak; Prancūzija, Vengrija) Nacionaliniame dramos teatre sulaukė antplūdžio – žinia, kad pasirodys striptizo ereliai, pasklido greitai. Fizinis vyrų pasiruošimas tiesiog akinantis, jų akrobatika, ekvilibristika ar dar kažin kas techniškai virtuoziška. Čia vėl iš palubės nuleisti iškalbingi lynai. Galima, kaip siūlo festivalio rengėjai, imti kalbėti apie giliausius vyro archetipus – nuo gladiatorių iki tų pačių erelių. Tačiau į šitą aukščiausios prabos cirko koncertą įpinti vaidybiniai fragmentai (balerinos sijonėlis ir apatiniai, gyvenimas kaip siūbuojantis dubuo) yra pati silpniausia pasirodymo grandis ir tas tik teoriškai pripaišomas „pasąmonės lygmuo“ vyrukams reikalingas kaip šuniui penkta koja. Malonu, kad kaip retas ir brangus spektaklio komponentas nuskambėjo neverčiama vengrų kalba.
„Dance me to the end on / off Love“ (P. Granhøj, Danija) užtat švyti neapsimestiniu intelektu. Didžia dalimi tai, žinoma, nuosavybė kanadiečių bardo L. Coheno, kurio dainos čia yra perdainuojamos. Bet nebejaunas choreografas vyriškai santūriai tapatinasi su muzika, kuri tampa ir jo autobiografija – iš esmės universalia, klasikine menininko gyvenimo poema. Tik poetiškais, pakiliais žodžiais norisi vertinti kai kurias šio spektaklio mizanscenas, ypač paties Granhøjaus apnuoginantį solo, kuriame apie jo sielą pasakoja jo rankos. „Šokdink mane…“ yra pavyzdys drąsaus sumanymo, kai autorius tiksliai žino, ko jis nori, ką jis myli, todėl jam nebaisu eiti į tą pusę iki galo ir nesvarbu, kaip tą jo kūrinį galų gale pavadins. Nacionalinio dramos teatro scena buvo kiek per didelė šio intymaus pasaulio atsivėrimams.
„A one m(org)an show“ (M. Nardi, Vokietija) kūrėjas ir atlikėjas yra italas, gyvenantis Vokietijoje. Jau vien šita nuoroda skamba ir dramatiškai, ir ironiškai. Italą Vokietijoje ir išvystame, na, bent jau tokį tarp dviejų futbolo komandų balansuojantį ir besidrąsinantį senstantį vaikiną. Jau ima atrodyti, kad tas naujasis šokis nesugeba pasakoti atskiros istorijos, kad XXI amžiaus pasaulis blankiai prasišviečia pro privačių biografijų prizmę (arba festivalio programa taip parinkta). One italiano blaiviai vertina savo situaciją ir nesureikšmina to, ką daro: jis nežino, kas yra dance, ir net nenori žinoti.
„Šventės“ (Rūta Butkus) autorė debiutantė panaši į daugybę apskritai debiutuojančiųjų (dominuoja merginos), kurios vieną rytą atsibunda ir kažkodėl nutaria, kad pats laikas apsireikšti pasauliui, pavyzdžiui, išleisti poezijos knygą. Demokratiška aplinka dabar palanki aktyviam jaunimui. Taigi, gauname, ko norėjome, – besiskleidžiančią meno klastotę. Tokią mušti yra nekorektiška.
„Ydingieji“ (A. L. Øyen, Norvegija) siekia pranokti patį poną de Sade’ą, o tiksliau – gėlių dievus apdainavusį J. Genet. Trumpakojis žaliūkas tamsiaodis ir ilgšis gysla šviesiaodis vartotojiškai publikai patiekia savo nesuvirškinto maisto košę. Su aukštakulniais ir treningais, disnėjišku „Bembiu“ ir J. F. K. kronika, purvinais žydais ir gėjais. „Aš niekam nedarydavau įspūdžio, tai dabar padarysiu.“ Dvi karikatūriškai nuaugusios figūros pusantros valandos prievartauja publiką, nei mažiau, nei daugiau, siūlo pačiulpti. Tekstai, kuriais atlikėjai išsituština nuo skaudulių, kasdieniški, simuliuojami, nuobodūs.
„Medėjos“ (B. Letukaitė) ir „Ydingieji“ suformuoja (bent kol kas taip atrodo) šio festivalio polius. Naujojo šokio iliustratyvumo. Nenaujumo. „Medėjų“ spektaklis, kurio choreografija yra turtinga ir artikuliuota, o tema skirta abortų prevencijai, iliustratyvus sąžiningai ir senamadiškai. „Ydingųjų“ spektaklis, kuris beveik neturi šokio (šokis pasireiškia nebent per intensyvų aprangos keitimą scenoje), o sumanymas skirtas kovai su nepakantumu apskritai, iliustratyvus tuščiai ir šiuolaikiškai. „Medėjose“ yra graži choreografinė frazė: išmestos ant kranto žuvys / žmonės dar mėgina plaukti ir plakasi pelekais į žemę (sulenktų rankų alkūnėmis). Šita „viena poezijos eilutė“, atrodo, ir liks įsiminusi po festivalio.
